| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Sudužo smėlio laikrodis
Tą patį saulėtą rugsėjo 3-čiosios vidudienį, kai vyskupai ir keliasdešimt kunigų Šiauliuose laidojo monsinjorą Kleopą Jakaitį Katedros šventoriuje, Šiaulių Ginkūnų kapinėse tremtiniams skirtoje dalyje buvo laidojamas monsinjoro paslaugus talkininkas kryždirbys, akmens kalėjas, liaudies skulptorius, Sąjūdžio renginių vėliavnešys, ilgametis Sausio 13-osios draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas, nelemtai ant bėgių žuvęs Adomas Ganusauskas. Adomas gimė 1927 m. lapkričio 3 d. Labūnavoje (Kėdainių apskr.). Anksti likęs našlaičiu, vyriausias vaikas šeimoje rūpinosi mažesniu broliuku. Iš prigimties buvo linkęs devyniems amatams, bet nebuvo sąlygų didesniems mokslams. Nuo jaunystės vijosi savo neapibrėžtą svajonę: mokėsi įvairiuose kursuose ir mokyklose, dirbo įvairiuose darbuose mechaniku, tobulinosi Maskvoje ir Leningrade. Svajojo apie jūreivystę, bet buvo sugrąžintas kaip nepatikimas, nes vedė merginą iš tremtinių šeimos. Adomas iš prigimties buvo racionalizatorius, išradėjas, bet savo išradimų niekur neregistravo. Išryškėjus meniniams gabumams, tapo liaudies menininku drožė Rūpintojėlius, kalė akmenines skulptūras. Visa savo nerimastinga esybe atsiskleidė Atgimimo metais. Budėjo prie parlamento ir televizijos bokšto, dalyvavo visuose mitinguose Šiauliuose ir Vilniuje. Po sausio 13-osios kelias savaites su baime dar budėjo prie parlamento, dieną ir naktį kūrendamas laužus. Jis degte degė lietuvybe ir giliai tikėjo Aukščiausiojo pagalba. Adomas už savo darbus Sąjūdžio metais ir vėliau neieškojo jokio materialinio atlygio. Vienas iš pirmųjų tokių darbų Šiaulių Sukilėlių paminklo atstatymas po jo rekonstrukcijos 1987 metais. Tašė, šlifavo akmens luitus, kartu su mons. K.Jakaičiu atrado anuomet paslėptą paminklo kryžių. Įpusėjus darbams prie paminklo, iškilmingai žvakių šviesoje buvo švenčiamos 125-osios 1863 metų sukilimo metinės. Adomas tai dienai ant paminklo iškalė sukilėlio portretą, kurį rytojaus dieną pagal projektą uždengė akmens luitu. Adomo Ganusausko darbai išliko ir Katedros šventoriuje: tai laiptai prie didžiųjų durų, akmuo karstams pasidėti, tremtinių atminimo kalnelis. Daugiausia Adomas, prašomas mons. Jakaičio, dirbo Kryžių kalne. Užtekdavo Monsinjorui išsitarti, kad reikėtų pagalbos rytojaus dieną Adomas jau darbuojasi kartu su visada jo labdaringiems darbams pritariančia žmona Adolfina. Statomiems kryžiams medžiaga pasirūpindavo pats Adomas pirkdavo ar prašydavo paaukoti. Kai sužinojo apie Vilties prezidento mirtį, tą pačią dieną pradėjo obliuoti medinį rąstą kryžiui, kurį netrukus pastatė Kryžių kalne prie kitų žinomomis ir nežinomomis intencijomis jo obliuotų ir drožtų kryžių. Gal ir žinojo kai kurias intencijas Monsinjoras ar Adolfina. Statė ir koplytėlės medžiuose kryžius žuvusiems partizanams. Iškalęs šv. Kazimierą dovaną Punsko lietuviams pats nuvežė automobilio priekaboje į Lenkiją. Susilpnėjus regėjimui, kai nebegalėjo nei kalti, nei drožti, Adomas ir toliau nerimo su virgule ieškojo gyvo vandens, padėjo rasti partizanų laidojimo vietas. Važiavo į Egiptą, kad pats išvystų piramides ir suprastų amžinumo paslaptį. Deja, savo greit nutrūksiančio ant geležinkelio bėgių gyvenimo nenuspėjo staiga sudužo gyvybės laikrodis ir visos smiltys išbyrėjo į amžinybę. Į ten nusinešė atmintį apie gerus darbus, padarytus Tėvynei ir žmonėms. Jam jau nebesvarbu, kad jo darbai čia nesuskaičiuoti, neįvertinti. Jam ir likusiai vienišai Adolfinai užtenka daug pasakančio balto kryželio tarp tremtinių ir politinių kalinių čia besiilsinčių kaulelių. Su Adomu jautriai atsisveikino keturi pirmininkai: Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Šiaulių apskrities skyriaus, Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus, Šiaulių miesto Sąjūdžio ir Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjungos. Gėlėmis ir vainikais kapą užklojo liūdintys bendražygiai ir bendraminčiai. Apolonija NISTELIENĖ
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |