Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Morališkai privalu globoti „vegetacinės būklės“ pacientus

Mindaugas BUIKA

Motina slaugo savo dukrą Terezą Šiavo, kuri 15 metų buvo vegetacinės būklės

Atsiliepta į JAV vyskupų klausimus

Tarptautiniuose katalikų sluoksniuose ir visame gyvybės gynėjų sąjūdyje su padėka ir pripažinimu buvo priimtas Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentas, kuriame pabrėžiama moralinė atsakomybė aprūpinti maistu ir vandeniu vegetacinės būklės pacientus. Maitinimas ir hidratacija, netgi panaudojant dirbtines priemones, neturi būti nutraukti taip pat ir tais atvejais, kai gydytojai konstatuoja, kad minėti ligoniai daugiau nebeatgaus sąmonės.

Prieš dokumento, kurį pasirašė Šventojo Sosto doktrininės dikasterijos vadovai – kardinolas Viljamas Levada ir arkivyskupas Andželas Amatas S.D.B., publikavimą rugsėjo 14 dieną jį peržiūrėjo ir patvirtino popiežius Benediktas XVI. Dokumento tekstas parengtas kaip atsakymas į klausimus, kuriuos Tikėjimo doktrinos kongregacijai dar 2005 metų liepą pateikė Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencija. Klausimai buvo pateikti praėjus keliems mėnesiams po priimto sprendimo nutraukti dirbtinį maitinimą 15 metų išgyvenusiai vegetacinės būklės ligonei amerikietei Terezai Šiavo ir dėl to kilusių nacionalinių debatų visoje šalyje.

Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentas „dėl dirbtinio maitinimo ir hidratacijos“ iš esmės patvirtino velionio popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kurį jis buvo išdėstęs savo garsiojoje 2004 metų kovo 20 dienos kalboje tarptautinio kongreso „Gyvybę palaikantis gydymas ir vegetacinė būklė: mokslo pažanga ir etinės dilemos“ dalyviams. Kaip tik šis Šventojo Tėvo pranešimas išsamiai aptartas minėto Tikėjimo doktrinos dokumento komentare, kuriame paaiškinamos priežastys, nulemiančios tokią gyvybę ginantį Bažnyčios mokymą.

Žmogus netampa „augalu“ ar „gyvūnu“

Popiežius Jonas Paulius II tuomet aiškiai nurodė, kad vadinamoji paciento „nuolatinė vegetacinė būklė“ nėra kokia nors specifinė diagnozė, kuri apibūdintų tą definiciją, o „tik sutartinis prognozuojantis vertinimas“. Pagal šį daugiau statistika paremtą vertinimą, jei „vegetacinė būklė“ tęsiasi ilgiau kaip metus, pasveikimo galimybė yra palyginus nedidelė. Tačiau net ir būdami tokios būklės pacientai nepraranda savo „žmogiškosios kokybės“, kadangi asmens vidinė vertė ir orumas nepasikeičia bet kuriose jo gyvenimo aplinkybėse.

„Žmogus, netgi sunkiai sergantis ir negalintis atlikti savo aukščiausių funkcijų, yra ir visada bus žmogumi ir niekada netaps „augalu“ ar „gyvūnu“, – aiškino popiežius Jonas Paulius II. Todėl ir vegetacinės būklės ligonis, laukiantis pasveikimo ar natūralios gyvenimo pabaigos, turi teisę į esminį jo žmogiškosios egzistencijos palaikymą: maitinimą, hidrataciją, apvalymą, šilumą, apsaugojimą nuo komplikacijų, kurios susijusios su jo prikaustymu prie patalo. Jis taip pat turi teisę į nuolatinį reabilitacinį stebėjimą tikintis klinikinių ženklų, patvirtinančių paciento galimą sveikatos pagerėjimą.

Šventasis Tėvas dar 2004 metais pabrėžė, kad tokio paciento aprūpinimas maistu ir vandeniu, net jeigu tai atliekama dirbtinėmis priemonėmis, visada turi būti priimtas ne kaip medicininis veiksmas, o kaip natūralus gyvybės palaikymas, būdingas kiekvienam žmogui. Todėl vegetacinės būklės ligonio maitinimas, palaikant jo gyvybę ir sumažinant kentėjimą, yra moraliniu atžvilgiu privalomas, o jo nutraukimas jokiu būdu nepateisinamas. Nutraukus maitinimą ligonio laukia sunki mirtis nuo bado. Jeigu tai būtų daroma sąmoningai, šį veiksmą reikėtų vertinti kaip tikrą eutanaziją, kuri nusipelno griežto pasmerkimo, pabrėžė popiežius Jonas Paulius II.

Dirbtinis maitinimas – ordinarinė priemonė

Remdamasi šiuo Šventojo Tėvo mokymu Tikėjimo doktrinos kongregacija savo naujajame dokumente daro dvi pagrindines išvadas. Pirmiausia ji konstatuoja, kad maisto ir vandens tiekimas, netgi ir dirbtiniais būdais, iš principo yra ordinarinė (įprasta) ir proporcinga vegetacinės būklės pacientų gyvybės išsaugojimo priemonė. Dėl to ji yra privaloma, kol siekiama jai būdingo tikslo įgyvendinimo, tai yra paciento hidratacijos ir maitinimo. Antra, ši išvada dėl gyvybės palaikymo ordinarinėmis (maitinimo) priemonėmis taip pat turi būti taikoma ir tiems pacientams, kurių būklė nuolat yra vegetacinė“ (tai yra tęsiasi metus ir ilgiau, kadangi yra privalu išsaugoti ligonių fundamentalų ir neatimamą žmogiškąjį orumą.

Teigdama, kad būtina šiems ligoniams teikti maistą ir vandenį, tikėjimo doktrinos kongregacija savo komentare paaiškina, jog negalima atmesti tokios galimybės, kad labai atokiose vietose arba esant dideliam nepritekliui dirbtinis maitinimas bei hidratacija gali būti fiziškai neįmanoma ir tada „ad impossibilia nemo tenetur“. Tačiau net ir tokioje padėtyje yra privalu, kiek tai įmanoma, imtis visų turimų gydymo galimybių.

Pagaliau paskelbtojo dokumento oficialaus komentaro pabaigoje nurodoma, jog absoliučiai negalima atmesti ir tų retų atvejų, kai vegetacinės būklės paciento dirbtinis maitinimas bei hidratacija jam pačiam taptų sunkia našta, jei jis negalėtų to maisto įsisavinti arba jeigu tai sukeltų dar didesnes fizines kančias dėl iškylančių komplikacijų. Tačiau šie išskirtiniai atvejai negali paneigti „bendrojo etinio kriterijaus, pagal kurį vandens ir maisto suteikimas, netgi dirbtinėmis priemonėmis, visada reiškia natūralų gyvybės palaikymo būdą, o ne terapinį gydymą“, – daro išvadą Tikėjimo doktrinos kongregacija. Toks rūpinimasis vegetacinės būklės pacientais nėra sudėtingesnis ar sunkesnis už paralyžiuoto, Alzheimerio liga ar rimtais psichikos sutrikimais sergančio žmogaus globą, todėl laikytinas ordinariniu bei proporcingu ir turi būti garantuotas.

Negalima spręsti apie gyvybės kokybę

Aptardamas naująjį Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentą šios Šventojo Sosto dikasterijos pasekretoris domininkonas kunigas Augustinas Di Noja interviu Vatikano radijui sakė, kad naujasis išaiškinimas dar kartą patvirtina Bažnyčios mokymą apie žmogaus gyvybės vertę ir orumą. „Tai, ką čia mes matome, yra patvirtinimas, jog mes patys negalime spręsti apie gyvybės kokybę, – sakė kunigas A.Di Noja. – Gyvybė yra Dievo dovana, ir Bažnyčia nuolat moko, kad ši dovana negali būti kieno nors vertinimo ar sprendimo objektas, įskaitant patį sergantį asmenį“. Dvasininkas taip pat priminė, kad žmogiškojo asmens orumas išlieka nepakitęs per įvairius gyvybės fizinės būklės etapus, nuo gyvybės egzistencijos pradžios motinos įsčiose iki mirties momento ir tai gyvenime patiria kiekvienas žmogus. „Nė viename šių tarpsnių negalima nutraukti gyvybės dėl bet kurios priežasties“, – pabrėžė kunigas A. Di Noja.

Reaguodamas į naująjį dokumentą JAV vyskupų konferencijos Doktrinos komiteto pirmininkas, Bridžporto (Konektikuto valstija) vyskupas Viljamas Loris išreiškė viltį, kad šis Bažnyčios dokumentas „suteiks paramą ir nuorodas ganytojams, etikos ekspertams, gydytojams, slaugytojams ir šeimoms, kurios turi rūpintis pacientais, kuriems yra diagnozuota nuolatinė vegetacinė būklė“. Ta proga paskelbtame JAV Nacionalinio katalikų bioetikos centro pareiškime pabrėžiama, jog Tikėjimo doktrinos kongregacijos rugsėjo 14 dienos dokumentas „aiškiai atmeta kai kurių teologų teiginius, neva nuolatinės vegetacinės būklės pacientų aprūpinimas maistu ir vandeniu nėra morališkai privalomas“.

Po minėtos 2004 metų kovo mėnesio popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos apie dirbtinį maitinimą kaip ordinarinę globą, o ne išimtinį gydymą, pasirodė įvairių teologinių svarstymų ir teigimų, kad Šventasis Tėvas iškėlė teiginius, kurie neva prieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui. Tačiau naujasis Tikėjimo doktrinos dokumentas iš esmės patvirtino, kad Jono Pauliaus II tvirtinimai atitinka Bažnyčios tradicines nuostatas ir jokiu būdu nėra kokia nors inovacija, prieštaraujanti ankstesniam mokymui, bei nebuvo „visiškai nelaukta ir beprecedentinė“, kaip kažkas nori matyti.

Tarp popiežių mokymo nėra prieštaravimų

Šiuo atžvilgiu būta bandymų supriešinti Jono Pauliaus II ir popiežiaus Pijaus XII mokymą, apie kurį taip pat kalbama Tikėjimo doktrinos kongregacijos naujojo dokumento komentare. Jame pabrėžiami abiejų popiežių paliestų temų skirtingi aspektai. Popiežius Pijus XII, kalbėdamas 1957 metų lapkričio pabaigoje Romoje vykusiame tarptautiniame anesteziologijos kongrese, taip pat priminė krikščioniškos moralės reikalavimus, kad sunkios ligos atveju pacientas ir juo besirūpinantys turi teisę ir pareigą išnaudoti visas galimybes gyvybės išlaikymui ir sveikatos atstatymui.

Toliau savo kalboje Pijus XII palietė vadinamųjų ekstraordinarinių gyvybės palaikymo priemonių taikymo tikslingumo klausimą reanimacijos arba žmogaus gaivinimo atvejais. Tuomet eina kalba apie pacientų būklę, artimą mirčiai ar netgi jų mirtį, kada išorine aparatūra dirbtinai palaikomas jų kvėpavimas bei kraujotaka. Tąkart, prieš 50 metų, popiežius Pijus XII nurodė, jog tais atvejais, kai reanimacija tik laikinai palaiko žmogaus gyvybę ir nėra jokių galimybių, kad pacientas atgautų sąmonę, jo gaivinimo proceso nutraukimas galėtų būti pateisinamas.

Tuo tarpu popiežiaus Jono Pauliaus II ir naujojo Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumento mokymas yra sutelktas į stabilią „vegetacinę būseną“. Joje atsidūrę pacientai savarankiškai kvėpuoja, turi įprastą kraujo apytaką, natūraliai priima maisto medžiagas ir atlieka kitas metabolizmo funkcijas. Tiesa, dėl savojo neįgalumo šios būklės pacientai negali patys maitintis (neišlaiko šaukšto, šakutės, nepakelia puodelio) ir dirbtinai nesuteikus jiems maisto bei skysčių jų laukia neišvengiama mirtis. Bet tai nebūtų mirtis dėl ligos ar dėl pačios „vegetacinės būklės“, o tik iš bado ir troškulio.

Viltis dėl „akių ir širdžių atvėrimo“

Štai kodėl dramatišką T.Šiavo atvejį, kai 41 metų vegetacinės būklės moteriai teismo sprendimu buvo leista nutraukti dirbtinį maitinimą ir ji mirė praėjus dviem savaitėms po šio veiksmo 2005 metų kovą, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martina pavadino žmogžudyste, o jos dalyvius – nusikaltimo suokalbininkais. Tokios „orios mirties“ reikalavo jos buvźs vyras, kuris tuo metu jau gyveno su kita moterimi, o T.Šiavo šeima atkakliai, tačiau nesėkmingai stengėsi teismuose apginti jos teisę į gyvybę. Be kita ko, Terezos tėvai argumentavo, kad jos duktė yra pamaldi katalikė ir nenorėtų pažeisti Bažnyčios mokymo apie gyvybės saugojimą iki jos pabaigos.

T.Šiavo artimieji savo pareiškime dėkojo Šventajam Sostui už naująjį dokumentą, pabrėžiantį vegetacinės būklės ligonių gyvybės apsaugą, kartu reikšdami viltį, kad šis mokymas padės „atverti akis ir širdis“ tų, kurie ignoravo minėtą nepažeidžiamą tiesą tos nelaimingos moters atveju ir bando ją ginčyti iki šiol.

© 2007 „XXI amžius“