Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pasveikino krepšininkus

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanotas Ramūnas Šiškauskas su prezidentu Valdu Adamkumi

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus antradienį priėmė ir pasveikino Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, Europos vyrų krepšinio čempionate iškovojusią bronzos medalius. „Dvi savaites gyvenome pakilia dvasia, kartu su jumis buvome krepšinio aikštėje, jaudindamiesi ir džiaugdamiesi jūsų pasiekimais. Jūs pakylėjote mus visus – vėl pasijutome vieningi, didžiavomės žvelgdami į mūsų trispalvę, – dėkojo šalies vadovas vyrų krepšinio rinktinei. – Jūs pasiekėte tai, ko kai kurie dar tik ieškome. Jums nereikėjo ir nereikia ieškoti pavyzdžių, kaip sukurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Jūs tai padarėte Madride, pakartodami 1937-ųjų, 1939-ųjų, 2003-ųjų Europos čempionatų tradicijas“.

Už Lietuvos vardo garsinimą ir 2007 metų Europos vyrų krepšinio čempionate parodytą ypatingą valią bei ryžtą, šalies vadovas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, laimėjusią Europos pirmenybių bronzos medalius, apdovanojo Valstybės ordinais ir medaliais, o Vyriausybė skyrė 1 mln. litų premiją.

Pagal president.lt

Apie krepšinį kaip religiją ir blėstantį patriotizmą

Antradienio naktį Lietuva sutiko savo krepšininkus, laimėjusius Europos krepšinio čempionate bronzos medalius ir iškovojusius teisę dalyvauti Pekino Olimpiadoje. Teisingiau sakant, krepšininkus sutiko Vilniaus jaunimas, nes tik jis ir galėjo sutikti – naktimis bastytis po sostinę dirbantieji nelabai gali (nors yra ir tokių). Net ir Lietuvos televizija neištvėrusi nutraukė naktinę transliaciją. Tik TV3 televizija, kartu su čempionato transliacija per pertraukas su pasimėgavimu reklamavusi „Švyturio“ alų, ištvėrė ilgiau. O vienas pasižymėjęs sirgalius, atsidūręs Madrido areštinėje, tapo visų Lietuvos televizijų herojumi. Tiesą kalbant, Ispanijos policininkus galima ir suprasti: pamatę azartiškai besidraskantį barzdočių, tarsi iš Lietuvos miško atbėgusį Tarzaną, pradėjo su malonumu talžyti. Bet užtat kokia garbė! Net Lietuvos ambasadorius Ispanijoje, buvęs vyriausias galingosios, piliečių pokalbių besiklausančios ir visus totaliai sekančios slaptosios tarnybos (VSD) vadas, taip drąsiai pradėjęs darbą Ispanijoje (juk nepabijojo sąmokslininko iš Rusijos, žadėjusio ten, Ispanijoje, „pasmaugti savo glėbyje“), tapo svarbiausiu sirgaliaus advokatu. Vienu žodžiu, džiaugsmas begalinis, kaip Sąjūdžio laikais! Aiškiai matyti, kad išties teisingas mintijimas, jog krepšinis yra tapęs lietuvių religija. Ir ne bet kokia, o visatautine!

Bet didžiausiu patriotu pasirodė pats Premjeras, ne tik nuvažiavęs į Madridą (jo „darbinio“ vizito priežastis labai svarbi – „išsiaiškinti santykius su FIBA“, ir tai per patį šios krepšinio organizacijos darbo įkarštį! Kaip gerai, kad atvykti į čempionatą galima ne tik darbo metu, bet dar ir už valstybės pinigus), bet ir paskyręs milijoną litų krepšinio komandai. Tik 50 tūkstančių litų krepšininkui – nelabai didelė dovana, nes užsienio klubuose jie uždirba milijonus, ir ne litais, o doleriais. O kas atsitiks, kai Lietuvos rinktinės didžiąją daugumą sudarys ilgakojai juodaodžiai, o gal perpirkti ispanai ar argentiniečiai? Lietuvos milijonas (o gal ir milijonai – juk infliacija) bus atiduotas jiems, naujiesiems Lietuvos komandos nariams?

Gerai, kad tautą suvienija nors tokie dalykai. Dar geriau, kai tauta suvienijama labdarai. Štai sunkiai sergančio dainininko operacijai renkami pinigai. Rengiamos televizijų akcijos, koncertai. Išties, dainininkas savo dainomis, koncertais tikrai nusipelnęs Lietuvai, yra mėgiamas jaunimo. Bet šiuo metu Lietuvoje serga dar labiau tautai nusipelnęs žmogus – monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Šis žmogus beveik trisdešimt metų Vatikano radijo bangomis kėlė okupuotos Lietuvos klausimą, pasakodamas „LKB kronikoje“ surašytus persekiojimo faktus. Užtat jis net nukentėjo – bažnytinė vyresnybė atleido jį iš radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų (nors buvo likę tik vieneri metai iki mūsų nepriklausomybės atkūrimo, bet KGB su vokiečių Stazi pasirūpino, kad mūsų tautietis būtų atstatydintas iš svarbių pareigų). Ir tai, kad šis lietuvių patriotas sunkiai serga, tyliai kenčia po atliktos sudėtingos operacijos, vienadieniams „ura-patriotams“ nebesvarbu – niekas nerenka lėšų jo operacijai ir reabilitacijai, neprisimena jo ir tikriausiai net nežino, kas yra tas Vatikano radijas ir kokią įtaką, Kazlausko pastangomis, jis darė tautai okupacijos metais.

Į krepšininkų sutikimą susirenka tūkstančiai sirgalių „patriotų“, o į tikro patrioto A.Petrusevičiaus, „sutvarkyto“ KGB metodais surengus grubiausią provokaciją, teismą ateina vos kelios dešimtys žmonių – tie patys, kurie ir sovietinės okupacijos metais nepabūgdavo pareikšti savo požiūrio į okupacijos neteisėtumą. (Beje, pareiškimą dėl neteisėtos provokacijos prieš Petrusevičių pasirašė tik keletas žinomų kovotojų už laisvę, kurie savo drąsą yra įrodę anksčiau: mons. A.Svarinskas, ses. N.Sadūnaitė, J.Bieliauskienė, J. ir A. Burokai, M.Gavėnaitė, iš JAV į Lietuvą sugrįžęs lietuvis patriotas V.Bražėnas.) Gaila, kad jo nepasirašė kiti, savo laiku garsūs disidentai (gal tai tik atsitiktinumas, o gal jau kažkokia nelemta taisyklė?).

Šiais metais Australijoje mirė Jonas Kedys, kelerius metus Lietuvoje šelpęs gausias šeimas. Pamatęs, kad Lietuvos gyventojų skaičius tragiškai mažėja (mirimų skaičius viršija gimimus, o dar tęsiasi priverstinė emigracija dėl „socialdemokratinės“ valdžios sukurto skurdo), o nei premjeras, nei prezidentas, nei kas nors kitas valstybėje tuo nesirūpina, Kedys pradėjo teikti daugiavaikėms šeimoms paramą – kasmet po du tūkstančius litų kiekvienai. Paramą jis teikė ne iš kokių nors valstybės ar privačių fondų, o tiesiog iš patriotizmo, rūpinimosi tauta. Tačiau jo ir jo remiamų šeimų nuostabai, Kauno savivaldybė, valdoma anuometinės Tarybos, pareikalavo užsimokėti už apdovanojimo ceremonijai suteiktą „plotą“ – savivaldybės salę. Ir štai šis taurus Australijos lietuvis mirė. Gausios šeimos neteko paramos. Ar daug sekėjų atsirado po jo mirties? Kiek daugiavaikių šeimų paremia gausūs Lietuvos milijonieriai (ir net milijardieriai – jau ir tokių pradėjo atsirasti)? Kažkaip neteko girdėti. Ir tai tik vienas kitas nedidelis pavyzdėlis.

Mes inteligentiškai tylime, kai nuo skurdo į svetimus kraštus bėga tauta, mes inteligentiškai tylime, kai badauja gausių šeimų vaikai ir jų tėvai, nerasdami net menkiausio darbo, mes inteligentiškai tylime, kai mus „kultūringai“ („demokratiškai“) supančioja komunistinė „persitvarkiusi“ valdžia...

Todėl nereikėtų stebėtis, kad kitam veikėjui patriotizmas yra tada, kai jis jaučiasi gerai: maitinasi, linksminasi, mylisi ir pan. Vadinasi, mūsų politiniai kaliniai, išsėdėję ilgus metus sovietiniuose lageriuose ir ten mirę, pagaliau mirtį nuo NKVD kariuomenės pasirinkę partizanai nebuvo patriotai – juk jiems gyvenimas po okupacijos jungu buvo tik kančia. Kančia matyti savo artimuosius, tremiamus į sibirus, miestelių aikštėse išniekintus žuvusius brolius ir seses...

© 2007 „XXI amžius“