|
Lietuviškas šašlykas
(Ne valgytojams)
Žurnalistė Audra Čepauskaitė kalbino Norvegijos politologą Svenną Arne Lie, o pokalbį, pavadintą Vaikščiojant po politinę dykumą, ji didėja, žiniasklaidai pateikė 2007 07 30 (lrt.lt). Kelerius metus Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas S.A.Lie teigia, jog Lietuvoje demokratija neveikia partijos beveidės, o žiniasklaida atsistatydino. Politologo nuomone, tai nėra pereinamojo laikotarpio problema, o atsakomybė už krizės gilėjimą tenka pažiūrų neturintiems ir jokioms visuomenės grupėms neatstovaujantiems politikams, kuriantiems tuščias partijas. Politologas pažymi, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes nėra konkurencijos tarp idėjų ir interesų, politinės partijos jokiems visuomenės interesams neatstovauja, nes nėra partijų, ginančių darbininkus bei ūkininkus, nėra krikščionims atstovaujančios partijos, tėra tik partijos, atstovaujančios partijos vadovo bei jį supančios aplinkos interesams. Pokalbis iš tikrųjų įdomus, nes politologo įžvalgos skatina sukrusti ne tik save valstybės vyrais ir politikais laikančius asmenis, bet ir visuomenę, kuri iš tikrųjų turėtų vykdyti politiką (valstybės reikalų tvarkymą), nes ji ir sudaro valstybės pamatą bei turinį. Skaitytojas suras minimą pokalbį internete, o šių eilučių autorius mūsų politinei padėčiai apibūdinti politologo įžvalgų šviesoje pasitelkia anekdotą iš pažįstamos nesenos praeities.
SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkas apsilankęs Gruzijoje ir pavaišintas šašlykais teigė, kad tokių gardžių šašlykų Maskva nemokanti iškepti. Gruzinai paaiškino, kad geras skonis priklauso nuo avinų, kurie išauginami tik Gruzijoje. Pirmininkas įsigeidė įsigyti tokių avinų. Jam išvykstant į Maskvą gruzinas prie lėktuvo atvedė vieną aviną ir pasiūlė jį pirkti tardamas: Rinkitės. Kai nustebęs pirkėjas paklausė, kaip galima rinktis ne iš bandos, o iš vieno avino, gruzinas atrėžė: O kaip mes tave išsirinkome?
SSRS diktatūrinis valdymas, paremtas demokratiniu centralizmu, kai veikė tik viena partija, kai buvo galima rinktis iš vienos partijos, kitoks ir negalėjo būti. Po SSRS griūties nuo okupacijos išsivadavusiose valstybėse atsirado galimybė kokybiškesnei savivaldai įgyvendint: buvo sukurta daugiau partijų. Tačiau padėtis, pasirodo, nepasikeitė: išaugo avinų kiekis (teatleidžia politikai už šiurkštų palyginimą), tačiau jie visi vienodi, todėl nėra iš ko rinktis, todėl ir šašlykų skonis iš esmės nepakito. Šalyje buvusi partinė nomenklatūra nepasitraukė, savivaldos regimybei sudaryti prikurpė naujų partijų (avelių), kurių siekis ne valstybę tvirtinti, rūpintis valstybę sudarančia visuomene, o patogiai įsitaisyti valdžioje, naudotis valstybės loviu, iš politinio verslo turėti asmeninę ar klano naudą. Pastarąjį teiginį akivaizdžiai liudija milijonieriai valdžioje ir varguoliai ne valdžioje, masiškas varguolių bėgimas į užsienį nuo juos išnaudojančios valdžios.
Anot norvegų politologo, tikra partija turėtų savo dėmesį telkti į aiškiai išreikštą idėją, o ne į jos vedlio populistiniais šūkiais dangstomus interesus. Iš tikrųjų Lietuvos partijas kurpia vedliai, kurie valstybę kuriančios bei tvirtinančios idėjos neturi turi tik asmeninius ar klano interesus. Politologas atmeta kaltinimą piliečiams už jų pasyvumą rinkimuose ar balsavimą už naujas, savo veiksmais jokių nuopelnų valstybei neparodžiusias partijas. Pasyvieji piliečiai nedalyvauja rinkimuose, nes nemato esamose partijose aiškiai išreikštų pozityvių idėjų, o balsuojantieji už naujas partijas tikisi, kad ta naujoji partija turės tokią idėją. Susidarius tokiai padėčiai, vaizdžiai tariant, lietuviški šašlykai yra beskoniai jau keliolikti metai savivalda (demokratija) tėra jos regimybė, siekiamas valstybės valdymo stabilumas prilygsta sąstingiui politinėje klampynėje. Valstybė dėl idealų stokos ir interesų pertekliaus partijose yra aiškiai nesveika. Siekiančių mokslo tarsi nestokojame, tačiau mokymo kokybė smunka, nes vykdoma mokymo reforma šlubuoja (minimas politologas ją pavadino demokratijos katastrofa), liaudis skursta, nes saujelė milijonierių jos sąskaita tarpsta, pilietis ir valstybė nesijaučia saugiai, nes mato vidines ir išorines grėsmes: išvešėjusi korupcija visų lygių valdžiose, teisinis nihilizmas ir įteisintas neteisingumas, žmogaus teisių ignoravimas neužtikrina piliečio saugumo valstybėje. Rusijos imperinių kėslų demonstravimo akivaizdoje valstybės saugumo neužtikrina karines pajėgas bei kontržvalgybą žlugdanti reforma. Ir visa tai turime dėl nerealizuojamų kilnių idėjų, kurioms iki šiol nė viena partija deramai neatstovauja.
Lietuva krikščioniška, tautiniu pagrindu sukurta ir tuo pačiu pagrindu atkurta valstybė. Valstybė tautos būstas, jos pilis. Valstybę sudaro piliečiai, kurie valstybę tautiniu pagrindu kuria, ją saugo, esant reikalui gina. Tik iš čia partijos turėtų rinktis idealus, kurių pagrindu kurti veiklos programas. Turime Tėvynės sąjungos (TS) partiją, kuri neva puoselėja krikščioniškąjį, tautinį patriotinį, socialinį bei valstybingumo pradus, tačiau jie drungni, partijos programose neakcentuojami, neviešinami, todėl visuomenė tų idealų neatpažįsta, jų esmės ir prasmės nesuvokia. Politinis flirtas su žemų interesų pagrindu veikiančia socialdemokratų partija TS tapatybę niveliuoja, minimus drungnus pradus galutinai ataušina, todėl visuomenė dėl sutartinai priimamų žalingų sprendimų joje nemato opozicijos. Tautiškos ir krikščioniškos partijos iš vystyklų iki šiol nesugebėjo išsivaduoti, todėl joms mūsų politinėje erdvėje galėtume skirti tik gerus palinkėjimus ateičiai. Pasigilinę į kitų partijų programas, o ypač jų veiklą, matysime, kad tai visuomenės reikmių neatitinkančių interesų partijos, kurios, nusitvėrusios vieną iš daugelio tikros ideologijos parametrų (tvarka, teisingumas, darbas, moterys, pensininkai, pilietiškumas, socialinė gerovė ir pan.), eina į rinkimus, pakliūna į Seimą, kurį vietoj valstybę kuriančios ir tvirtinančios institucijos paverčia politiniu kermošiumi.
Labai svarbu visuomenei išaiškinti valstybei svarbių idealų skirtumą nuo jai nereikšmingų interesų, nes pastarieji dažnai pridengiami idealais. Antai daugelis partijų prie pavadinimų prideda žodelytį demokratai (socialdemokratai, liberaldemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai), tarsi demokratinėje valstybėje veiktų ir nedemokratinės partijos. Pats žodis demokratija politiniuose debatuose vartojamas tarsi burtažodis. O jis turi labai gražų ir gerai suvokiamą lietuvišką atitikmenį savivalda. Kai kas pačią savivaldą (demokratiją) laiko idealu, vertybe, tačiau savivalda tėra valdymo būdas su mechanizmu jam realizuoti, o vertybės yra visuomenėje, kuri vykdo savivaldą.
Negerai, kad mūsų savivalda ydinga, garsėja net nacionaliniam saugumui gresiančiais skandalais, tačiau ir iš blogų pavyzdžių įmanoma mokytis, ką, regis, visuomenė pradeda suvokti. Kaip parodė 1987 metų mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo šiųmetinis minėjimas, visuomenė pradeda suprasti, kad valstybėje pasiekta riba jau yra prie prarajos valstybei.
Nesinorėtų skaitytojo palikti trypčioti norvegų politologo nupieštoje politinėje dykumoje, juolab ištisai pasikliauti tuo, ką jis pasakė žurnalistei, ko jis moko, nes šiandien pastangos iškepti norvegišką šašlyką Lietuvoje būtų bergždžios. Tačiau jo įžvalgos gali pasitarnauti kaip paskata visuomenei atsikvošėti nuo politinio tūnojimo, paskatinti pradėti veikti. Visuomenę, kuri politiškai tebėra neraštinga, mozės neraštinga stengiasi ir išlaikyti, nes tokią lengva valdyti. Laisvės ir nepriklausomybės atgavimas buvo tik prielaida rastis savivaldos daigams. Kai tik visuomenė susivoks, kad tikra savivalda eina iš apačios, o ne per apsišaukėlius mozes, išmoks kilnius idealus atskirti nuo žemų interesų, tuomet atras ir savąsias aveles, iš kurių iškeps lietuvišką šašlyką. Taigi visuomenei reikia padėti, apsaugoti ją nuo netikrų pranašų, mokyti politinio raštingumo, išmokyti naudotis savivaldos mechanizmu. Gal tai labiau ne politinių partijų, kurios, anot minimo politologo, beveidės, kuriomis ir mūsų visuomenė nepasitiki, bet visuomeninių organizacijų, vietos bendruomenių, visuomenei pažįstamų iškilių kultūros veikėjų bei dvasiškių, žiniasklaidos priedermė. Į pastarąją, kurią politologas pavadino atsistatydinusia, verta nors trumpai žvilgtelėti.
Iš tikrųjų mūsų didžioji žiniasklaida yra labiausiai korumpuota, trumpai tariant, ne atsistatydinusi, o mozių nupirkta. Antai valdantieji ideologinei veiklai yra įsteigę Spaudos rėmimo fondą, tačiau jo vadovai, kaip rodo patirtis, yra įsipareigoję paramos neteikti laikraščiui, propaguojančiam ne jų politinę liniją. Kaip pavyzdį galima pateikti krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį XXI amžius, kuris daug kartų yra prašęs paramos, tačiau nė cento iš fondo nėra gavęs. Valstybės laikraštis Lietuvos aidas, kuris nevengia valdančiųjų kritikos, skelbia tautiškos ideologijos patriotinius bei antiglobalistinius ir antikosmopolitinius rašinius, paramos ir neprašo, nes dėl minimų priežasčių žino, kad negaus. Maža to, partijos, pačios neturinčios ir nesistengiančios turėti žiniasklaidos priemonių visuomenės politiniam raštingumui ugdyti, drįsta panašius laikraščius ignoruoti ar net niekinti.
Nebetoli nauji rinkimai į Seimą. Apleistuose Lietuvos politiniuose dirvonuose pasirodys seni ir nauji avelių ir jų vedlių avinėlių pulkeliai. Politiniam Lietuvos stalui reikėtų lietuviško politinio šašlyko. Ar visuomenė ieškos naujų avinėlių, ar paprašys senųjų tapti lietuviškesniais, netrukus matysime, tačiau sukrusti visuomenės nusamdytiems ir nesamdytiems politikams bei pačiai visuomenei pats metas. Tūnoti ir stebėti kas išeis nevalia.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|