|
Kristus tikrasis lobis
Evangelijoje aprašytas nedoro prievaizdo elgesys šeimininko turto eikvojimas yra visiems priminimas, kad mes esame laikini Viešpaties gėrybių prievaizdai, turėsiantys duoti viso savo gyvenimo prievaizdavimo apyskaitą (plg. Lk 16, 1-2).
Viešpats Jėzus, mokydamas mus pirmenybę teikti ne praeinančiųjų dalykų kaupimui, o pastangoms nuolat turtėti kiekvienu Jo žodžiu ir Jo asmeniniu pavyzdžiu, trokšta, kad mes niekada neužmirštume, jog visų laikinųjų bei amžinųjų malonių tikrasis savininkas yra Jis pats. Įspėjimas, kad Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! (Lk 16, 11) yra užuomina apie artėjančią mirtį, kuri (kartais atsėlina nelauktai kaip vagis) ateina kaip ugnis, sudeginanti visas veidmainystės kaukes ir atskleidžianti tikrąją žemėje gyvenusio žmogaus darbų prasmę.
Jei žmogaus gyvenimas pilnas gėdingo nuodėmių nuogumo (plg. Apr 16, 15), ir Viešpats pernelyg akivaizdžiai mato, kad šio nelaimėlio egzistencijos kreivė nesiliaujamai sminga į žemyn, tuomet Jis (dėl beribio savo gailestingumo) gali jam suteikti, pavyzdžiui, sunkią ligą, kuri pasirodytų esanti tikras dangaus lobis. Mat per kančią ligonį apšviestų suvokimas, kad jo iki šiol kauptos, bet nykstančios gėrybės yra tik šnipštas, nes, užuot jį palydėjusios anapus, jos ketina padovanoti jam vaiduoklišką grimasą. Palaimintas tas asmuo, kuris atsiverčia (nors gyvenimo saulėlydyje) ir pagaliau atranda dievišką išmintį, kuri moko kaip save laikyti mirusiais nuodėmei bei gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (žr. Rom 6, 11).
Vis dėlto dar labiau palaimintas būna tas žmogus, kuriam Kristus yra tikrasis lobis ir Jame jis vis iš naujo atranda savo turtingumą (plg. 2 Kor 8, 9). Tada žmogus be nuodėmingo pasididžiavimo kruopelytės oriai ir tuo pat metu nuolankiai žvelgia į save bei kitus. Jis puikiai supranta iš aukštybių ateinančią tiesą: Žmogau, ką turi, ko nebūtum gavęs? (plg. 1 Kor 4, 6).
Dievas yra visų žemiškųjų bei antgamtinių vertybių šeimininkas, kuris (absoliučiai viską apie mus žinodamas) kiekvienam iš mūsų trokšta jų duoti tiek (ir pagal galimybes bei aplinkybes jas dosniai dalija), kiek mato šiuo metu esą reikalinga. Tačiau jei, pavyzdžiui, mes neretai pasiduodame pagundai pavydžiu žvilgsniu palydime kaimyną, žengiantį į savo prabanga skendinčius namus, tada neprošal būtų savęs paklausti: ar mano vidinės akys nėra lyg migla aptrauktos (Lk 24, 16), pro kurias negali prasiskverbti Dievo žodžio tiesų spinduliai. Tuomet, Viešpatie Jėzau, atverk mano mąstymo duris, kad kuo labiau mano protas bei širdis būtų pripildytos Tavo šviesos, kurios dėka niekas nebepajėgtų manęs atitraukti nuo pagrindinio gyvenimo siekio didžiausio turto Tavęs paties.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2007 XXI amžius
|