| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Totorių ir karaimų stiprybės paslaptis Gintaras VISOCKAS
Jeigu Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas pakviečia į renginį, visuomet atvykstu. Mat žinau, kad jo organizuojama konferencija, ekskursija ar iškyla prie ežero bus įsimintina, prasminga, tauri. Draugystė su Lietuvos totoriais užsimezgė maždaug prieš trejetą metų, ir nė vienas dr. A.Jakubausko totoriškas sabantujus dar nenuvylė. Šauni buvo ir rugsėjo 15-osios ekskursija į Trakus, Kauną bei Nemėžio, Raižių ir Subartonių kaimus. Į vienos dienos kelionę po totoriams ir karaimams brangias Lietuvoje vietas leidosi visi tarptautinės konferencijos, skirtos totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 610-osioms metinėms paminėti, dalyviai. O svečių būta ne tiek jau mažai apie 40 totorių ir karaimų problemomis besidominčių mokslininkų, istorikų, publicistų iš Lenkijos, Baltarusijos, Suomijos, Rusijos, Tatarstano... Svečiuose pas Raižių ir Subartonių totorius Įspūdžių būta tiek daug, kad sunku ką nors išskirti, visur buvo įdomu. Trakuose aplankytas eksponatais turtingas karaimų etnografinis muziejus, Nemėžyje apžiūrėta išlikusi medinė mečetė, svečiuotasi Kauno karo muziejuje, kuriame veikia speciali ekspozicija, pasakojanti apie totorių karius, padėjusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams gintis nuo kryžiuočių, kalavijuočių, Aukso ordos, slavų antpuolių. Kaune taip pat apžiūrėta šiandien jau baigiama restauruoti mečetė, kurios remontui miesto valdžia skyrė 200 tūkst. litų. Apie Kauno totorių rūpesčius bei lūkesčius kalbėtasi su mečetės imamu Romu Jakubausku, Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininku Kęstučiu Zenonu Šafranavičiumi. Šių metų gruodį 1933-aisiais statyta Kauno mečetė vėl turėtų priimti lankytojus. Svarbu tai, kad ją lanko ne tik totoriai, bet visi Kaune gyvenantys musulmonai ir libaniečiai, ir turkai, ir azerbaidžaniečiai. Pasak imamo R.Jakubausko, nuoširdžiai, nuolat besimeldžiantis žmogus tampa geresnis, dvasingesnis, padoresnis. Todėl Lietuvos visuomenė turėtų remti su islamo religija susijusių maldos namų atstatymą. Ekskursijos metu taip pat svečiuotasi ir Raižių mečetėje. Raižių religinės bendruomenės vadovas Ipolitas Makulavičius apgailestavo, kad šiandien į maldos namus susirenka vis mažiau tikinčiųjų. Jaunimas išsibarstė po visą pasaulį, gyvenvietėje teliko vyresnio amžiaus totoriai, pasakojo totorius I.Makulavičius, po mečetės apžiūros pakvietęs į totorių bendruomenės svečių namus paskanauti tikrų totoriškų koldūnų ir totoriško pyrago šimtalapio. Įsiminė ir viešnagė Subartonių kaime, kur šią vasarą Vlado ir Liusės Gaidukevičių namuose buvo atidarytas totorių muziejus. Kaip kilo sumanymas viename iš savo erdvaus namo kambarių įsirengti muziejų, pasakojantį apie totorius? Vladas Gaidukevičius lietuvis, o jo žmona Liusė totorė. Pasak vyro Vlado, jis daug metų artimai bendrauja su totoriais, juos laiko labai sąžiningais, garbingais, padoriais žmonėmis, todėl jo namuose ir atsirado vietos totoristikai. V.Gaidukevičiaus sūnus Ernestas svečiams pagrojo keletą totoriškų melodijų. Totorių kariai pasižymėjo narsumu Ne mažiau įsimintina buvo ekskursija ir į Kauno karo muziejų. Čia svečiai išgirdo apie totorių karių indėlį Žalgirio mūšyje, kitose svarbiose karinėse kampanijose. Kad totoriams Žalgirio mūšyje buvo patikėtas svarbus vaidmuo, žinoma. Tačiau nederėtų pamiršti ir kitų svarbių faktų. Tarnaudami savo gentinėse vėliavose, o vėliau priešakinės sargybos daliniuose LDK ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės sudėtyje, dalyvaudami visuose be išimties karuose, totoriai buvo tikrai didelė jėga. Ketverių metų Seimo laikotarpiu plačiai skambėjo generolo Juzefo Bielako, pulkininkų Jokūbo Azulevičiaus, Mustafos Baranovskio, poručiko Aleksandro Achmatovičiaus, pasiaukojamai kovojusių LDK saulėlydžio metu ir Tado Kosciuškos sukilime, pavardės. Totoriai dalyvavo ir lemiamose kautynėse, gindami Varšuvą 1974-aisiais. Totoriai karo istorijai davė ulonų kavaleriją. XVIII amžiuje šis pavadinimas atsirado nuo totoriaus pulkininko Aleksandro Ulano pavardės. Vėliau ulonai sutinkami ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet Saksų, Napoleono, carinės Rusijos kariuomenėse. Be to, Lietuvos totoriai karininkai pasižymėjo aukšta morale, todėl jiems buvo patikimos dalinių iždininkų, intendantų, karininkų garbės teismų pirmininkų pareigos. Iš mažos totorių bendruomenės, kurios nariai dabar gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, kilo net 25 generolai. Žinomiausi iš jų: Chalilis (Ipolitas) Januševskis, Chalilis Bazarevskis, Aleksandras Tuhan-Mirza Baranovskis, Konstantinas Kričinskis, Suleimanas (Maciejus) Sulkevičius. Iš prieškario Lietuvos paminėtinos savanorių Jono ir Stasio Chaleckių, pulkininko-leitenanto Aleksandro Makulavičiaus, brolių Juozo ir Romualdo Kalinų pavardės. Šiandien Lietuvos kariuomenėje irgi garbingai tarnauja keli totorių tautybės kariai. Besimeldžiančių žmonių žymiai sumažėjo Tarptautinė konferencija Vilniaus universitete dirbo rugsėjo 13-15-ą dienomis. Be oficialių Lietuvos pareigūnų, ją sveikino Turkijos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Oguz Ozge bei J.E. arkivyskupas Šventojo Sosto nuncijus Lietuvoje Peter Stephan Zurbriggen. Per tris dienas perskaityta keliolika įsimintinų, gilių pranešimų. Čia paminėsiu tik keletą iš jų: doc. dr. Halinos Kobeckaitės, prof. habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės, dr. Mildos JakulytėsVasil, doc. dr. Zorinos Kanapackajos, prof. Anvaro Šaripovo, prof. dr. Tapani Harviainen, dr. Ado Jakubausko pranešimus. Visus juos vienijo didžiulis rūpestis dėl totorių ir karaimų ateities. Nors šios tautinės bendrijos per ilgus šešis amžius Lietuvoje nenutautėjo, asimiliacijos pavojus išlieka ir dabar. Niveliacijos pavojus realus nepaisant itin svarbios aplinkybės: nepriklausomybę atkūrusi Lietuva ne tik netrukdo šioms tautinėms mažumoms puoselėti savo tradicijas, bet visokeriopai remia, skatina, globoja. Ir vis dėlto dr. A.Jakubauskas atkreipė dėmesį į šių dienų paradoksą. Nors sovietiniais metais tautiškumas ir religija nebuvo toleruojami, tačiau tais laikais per metines musulmonų šventes vienintelė veikusi Raižių mečetė būdavo sausakimša. Dabar, kai niekas netrukdo laisvai išpažinti religiją, mečetėse žmonių žymiai sumažėjo, duodamas interviu XXI amžiui teigė totorius A.Jakubauskas. Totoriški kaimai nesulaikomai nyksta Pasak dr. A.Jakubausko, sovietmetis totoriams atnešė didelį bendruomenės sustabarėjimą. Geriausi jos žmonės žuvo karo metu arba, bijodami represijų, emigravo. Komandinė-administracinė ir kolūkinė sistema sugriovė per amžius nusistovėjusias bendruomeninio gyvenimo tradicijas. Būta didelės, pagrįstos baimės: jeigu sovietų valdžia išsilaikys dar bent 50 metų, tuomet totorių bendruomenė Lietuvoje visai išnyks. Laimė, taip neatsitiko sovietų valdžia gėdingai žlugo. Tačiau šiandieninė Lietuvos totorių bendruomenė patiria tuos pačius neigiamus veiksnius, kaip ir visa Lietuvos visuomenė. Daugelis totorių išvažiavo ieškoti skalsesnės duonos į Airiją, Didžiąją Britaniją, JAV. Kad išvykę totorių grįš atgal į Lietuvą mažai tikėtina. Statistika nėra palanki Lietuvos totoriams. Jei pagal 1989 metų surašymą totorių Lietuvoje gyveno apie 5100, tai, remiantis 2001-ųjų duomenimis, Lietuvoje likę beveik du kartus mažiau totorių tik apie 3225. Todėl nenuostabu, kad šiandien Lietuvoje labiau žinomos tik dvi totorių gyvenvietės šalia Vilniaus Nemėžio ir Keturiasdešimties totorių kaimai. O dar ne taip seniai jų būta žymiai daugiau: Kozaklarai, Merešlėnai, Liudvinavas, Kazbėjai, Kaišialakiai, Kolnolarai... Nereikia pamiršti ir Vilniaus Lukiškių mečetės. Medinė Lukiškių mečetė buvo nugriauta 1968-aisiais, o jos vietoje pastatyti Lietuvos TSR mokslų akademijos institutai. Sovietmečiu sunaikintos ir Lukiškių teritorijoje buvusios senosios totorių kapinės. Religija svarbiausias veiksnys Skaitydamas savo pranešimą Lietuvos totorių bendruomenė vakar ir šiandien dr. A.Jakubauskas pabrėžė, kad mažos, istorinės Lietuvos bendruomenės yra pasmerktos vegetacijai bei lėtai asimiliacijai. Tokias negausias bendruomenes (kaip totoriai ir karaimai, kurios Lietuvoje gyvena šimtmečius ir tapo tikrai neatsiejama Lietuvos istorijos ir kultūros dalimi) valstybė turėtų paimti savo globon. Dr. A.Jakubauskas priminė, kaip prieškario Lietuvoje globoti totoriai ir karaimai iš valstybės iždo buvo skiriamos nemažos dotacijos bendruomenių religinio ir kultūrinio gyvenimo palaikymui. Dr. A.Jakubausko teigimu, skirtingai nuo Katalikų bažnyčios, kuri turi daug tikinčiųjų ir gali pati save išlaikyti, totoriai ir karaimai per maži, kad pajėgtų patys save išlaikyti be pastovios valstybės paramos. Mat priešingu atveju nebus norinčių atsidėti religiniam darbui, kadangi iš šios veiklos nebus galima pragyventi išmaitinti save ir artimuosius. O jei bus prarasta religija, bus prarasta ir tautinė kultūra. Globalizacijos nešami pavojai Lietuvos istorijos instituto darbuotoja istorikė Tamara Bairašauskaitė pažymėjo, jog Lietuvos totorius nuo asimiliacijos per visus šešis amžius gelbėjo sveikas, natūralus bendruomenės uždarumas bei religija islamas. Lietuvos totoriai savo gimtąją kalbą pamiršo labai seniai, tačiau dvasia ir nusiteikimu išliko tikrais totoriais. Šiandien totoriai taip pat nori išsaugoti savo totorišką dvasią. Bet ar pavyks išsaugoti? Lietuvos totoriams gresia tie patys pavojai, kaip ir lietuviams globalizacija, spartinanti tautų maišymąsi ir asimiliaciją, niveliaciją. Karaimų ir totorių demografine padėtimi XIX amžiuje besidominti istorikė T.Bairašauskaitė pažymėjo, jog esama jėgų tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse, kurios nemato nieko blogo, kai išnyksta ištisos tautos ir tautelės. Kai kas galbūt nuoširdžiai mano, esą dabar svarbiausia yra išlikti ne totoriumi, lietuviu ar karaimu, o pasaulio piliečiu. Istorikė T.Bairašauskaitė nesmerkia tokios pozicijos. Demokratinėje šalyje galima ir tokia nuomonė. Tačiau jai asmeniškai būtų labai nuobodu ir liūdna gyventi suniveliuotame pasaulyje, kuriame visi vilkėtų panašiais drabužiais, gyventų pagal vieną kurpalių įrengtuose butuose, žaistų tuos pačius žaidimus, valgytų tuos pačius patiekalus, klausytųsi ta pačia kalba sukurtų dainų. Klaiku, baisu? Į šį klausimą istorikė atsakė ryžtingu galvos linktelėjimu. Internetas gelbėjimosi ratas negausioms tautoms? Taigi kas padės totoriams ir karaimams šiandien išsaugoti savo dvasią? Į šį sudėtingą klausimą konferencijoje ne sykį buvo bandoma atsakyti. Be abejo, vieno recepto, vienos priemonės nėra ir negali būti. Labiausiai įsiminė jauno mokslininko iš Lenkijos Lovgino Gračo pranešimas. Svečias iš Lenkijos neslėpė, jog šiandieninė Lenkijos valdžia nėra palanki tautinėms mažumoms. Lenkijoje šiandien įgyvendinama asimiliavimo politika: Lenkijoje nėra tautinių mažumų, Lenkijoje visi lenkai, Lenkijoje negali būti ne lenkų tautybės žmonių. Nepaisant šios nepalankios aplinkybės, totoriai ir žydai iki šiol nenutautėjo. Jeigu Lenkijoje pirmo pasitaikiusio piliečio paklaustumėte, kokias tautines mažumas jis yra girdėjęs, iš karto paminėtų totorius. Nors totorių Lenkijoje nėra tiek daug, lyginant, pavyzdžiui, su lietuviais ar ukrainiečiais. Jaunasis mokslininkas L.Gračas pabrėžė, esą tikrasis išsigelbėjimas, jo manymu, yra ne mokslinės konferencijos, ne tautinių šokių kolektyvai ir ne ekskursijos po muziejus (visi šie renginiai gyvybiškai būtini, svarbūs, aktualūs), bet ir internetas. Mokslininko L.Gračo įsitikinimu, Lietuvos totoriai ir karaimai turėtų nedelsiant sukurti internetinį portalą, kuriame galėtų bendrauti su viso pasaulio totoriais. Tokio pobūdžio internetiniame leidinyje turėtų būti skelbiami ne tik naujausi mokslininkų atradimai, informacija apie įvykusius ar būsimus renginius Kazanėje, Vilniuje ar Krokuvoje. Ten turėtų būti sudaryta galimybė totoriams tarpusavyje nekliudomai bendrauti laiškais keliomis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, angliškai ar turkiškai. Ypač svarbu sukurti internetinį portalą, kurį pamėgtų ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir totorių jaunimas. Sakykim, atskiroje pažinčių skiltyje jaunieji totoriai galėtų nekliudomai tarpusavyje bendrauti: susipažinti, o vėliau gal net įsimylėti, kurti ne mišrias, o būtent totoriškas šeimas. Ši idėja įsiminė Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkui dr. A.Jakubauskui, todėl artimiausiu metu virtualioje internetinėje erdvėje greičiausiai atsiras dar vienas portalas totoriškas. Jis turėtų tapti viso pasaulio totorius vienijančiu veiksniu. Mums, lietuviams, derėtų atidžiau pažvelgti į Lietuvos totorių bendruomenę. Nepaisant įvairiausių netekčių ir kliūčių, Lietuvos totoriai per šešis šimtus metų sugebėjo išlikti totoriais. O dažnas lietuvis, išvykęs gyventi į Didžiąją Britaniją, Rusiją ar Ispaniją, jau po 50 metų užmiršta viską, kas lietuviška. Akivaizdu, kad totoriai atsparesni svetimoms įtakoms nei mes, lietuviai. Analizuodami, kur slypi totorių stiprybė, gal ir patys tapsime labiau tautiški, labiau branginsime savo tradicijas ir papročius?
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |