Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo vingiuose Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą

(Tęsinys. Pradžia Nr. 76, 78, 82)

Prel. Aleksandras Jakštas – Dambrauskas

– Kaip matau, tu ne per daug aukštai vertini filosofiją ir filosofus? – klausia F.Kirša.

– Tas tai tiesa! Ankstyvoje jaunystėje mane ištiko gyvenimo ir pasaulėžiūros krizė ir aš dar moksleivio suole sėdėdamas įvairių filosofų raštuose ėmiau ieškoti tiesos. Ir Lietuvos universitetą baigiau pagrindiniu studijų dalyku pasirinkęs filosofijos istoriją. Ir savo gyvenime jau perskaičiau daugelį Platono ir Augustino, Dekarto ir Jumo, Spinozos ir Kanto, Hėgelio ir Konto, Kirkegoro ir Nyčės, Paskalio ir Šopenhauerio, Huserlio ir Spenglerio, Bergsono ir Blondelio, Marselio ir Muni raštų ir ligi šiol dar tebeieškau tiesos. Netvirtinu, kaip skeptikai, kad jos nėra, bet ir negalėčiau pasakyti, kad štai aš ją turiu savo rankose tarytum kokį nors riestainį, kurio reikalui esant visada galėčiau atsikąsti ir nuraminti savo intelektualinį troškulį. Turbūt visą gyvenimą ir teks tos tiesos ieškoti...

– Argi tavęs nesužavėjo, nepavergė nė vienas iš tavo tų skaitytų filosofų?

– Daugelis praeities ir šių dienų filosofų mane žavėjo ir žavi, bet tik tie, kurie drauge yra filosofai ir poetai. Pavyzdžiui, Platono ir Augustino, Nyčės ir Spenglerio, Blondelio ir Bergsono, Lavelio ir Marselio veikalai man yra drauge ir filosofijos, ir poezijos kūriniai: juose poetinė ir filosofinė tiesa susilieja į vieną organišką visumą ir teikia man begalinio intelektualinio ir estetinio džiaugsmo. Ir aš manau, kad ir tau, ypač kaip poetui, nedera skaityti sisteminių filosofų raštų. Tau tai būtų tik laiko ir energijos gaišinimas. Juk ir tau tik ta tiesa sužavi, kuri yra intelektualinė ir drauge poetinė.

– Man atrodo, jog mūsų bičiuliui Herbačiauskui galioja tik poetinė tiesa. Intelektualinė, o ypač konkreti, gyvenimiška tiesa, jam visiškai nerūpi.

– Dar daugiau. Herbačiauskas jau buvo siurrealistas dar siurrealizmui negimus. Jau prieš Pasaulinį karą jis skelbė pasąmonės emocijos ir vaizduotės primatą... Kaip mūsų M.K.Čiurlionis pirmas iškėlė abstraktinės dailės kai kuriuos pradus, taip mūsų J.A.Herbačiauskas gali būti laikomas siurrealizmo pradininku. Žinoma, ne iš jų išsivystė šių dienų meno didžiosios tendencijos, jos gaivališkai iškilo beveik visuose civilizuotuose kraštuose. Epochos vėjas visur jas sukėlė, kur tik buvo didesnių kūrybos versmių. Jos susiformavo ir viešai ir plačiai ėmė reikštis tik karui baigiantis ir jam pasibaigus. Tad būtų tuščias dalykas ginčytis, kas yra šių dviejų srovių pirmtakai, iniciatoriai ir pradininkai.

– Bet J.A.Herbačiauskas nekuria siurrealistinių kūrinių, o tik kovoja už siurrealizmo pradų teisę egzistuoti, o M.K.Čiurlionis per labai trumpą laikotarpį sukūrė ištisą eilę didingų, genialių kūrinių.

– Tas tai tiesa. J.A.Herbačiauskas tik skelbia pasąmonės, jausmų ir vaizduotės kultą ir triukšmingai kovoja prieš visokį intelektualizmą ir konservatyvizmą. O M.K.Čiurlionis nieko neskelbė, su niekuo nekovojo, o tiesiog kūrė genialius kūrinius ir savo kūrybinių jėgų neeikvojo šiai kovai. J.A.Herbačiauskas tik kovoja ir ieško, o M.K.Čiurlionis tik randa ir su niekuo nekovoja. Šiuo atžvilgiu juodu labai skirtingi ir abu reikalingi, nors ir nelygia prasme. J.A.Herbačiauskas dabar poetinę tiesą sutapatino su kasdienio gyvenimo tiesa ir tas jam gali turėti tragiškų pasekmių...

Ryte atėjęs į redakciją Faustą Kiršą vėl randu tebemiegantį. Jis vėl visą naktį skaitė čia esamas filosofines knygas ir užmigo tik rytui išaušus. Dabar jis vėl kelia ištisą eilę filosofinių problemų ir iš manęs reikalauja aiškaus atsako. Vėl tenka susitelkti ir jam atsakinėti arba su juo ginčytis. Bet štai laiškanešys įteikia man laišką. Jį atplėšus pasirodo, jog tai prelato A.Jakšto -Dambrausko man parašytas laiškas ir jame štai kas rašoma: „Gerbiamas redaktoriau! Vakar garbingame Katalikų mokslininkų kongrese, visų Lietuvos vyskupų ir visų katalikybės vadų akivaizdoje Jūs juoko dėlei nusikaltote antrajam Dievo įsakymui: „Be reikalo neminėsi savo Viešpaties Dievo vardo“. Todėl aš Jus kviečiu tuojau atlikti išpažintį, pripažinti savo kaltę, dėl jos gailėtis ir pasižadėti daugiau tokių nuodėmių nedaryti. Su pagarba prelatas A.Jakštas – Dambrauskas“

Ir Faustui Kiršai duodu šį laišką paskaityti. Šis išpučia akis ir paprašo platesnio paaiškinimo.

– Iš tiesų aš vakar buvau nuėjęs į Katalikų Mokslo akademijos vakarinį posėdį. Ten prelatas ir dr. J.Grinius dėstė integralinės katalikų estetikos principus ir juos įrodinėdami dažnai rėmėsi Dievo ir Bažnyčios autoritetu. Ir ypatingai niekino modernųjį meną, jį vadindami dekadentiniu, išsigimusiu ir bolševikiniu. Tai mane labai įsiutino ir aš po jų kalbų paprašiau sau žodžio ir jį gavau. Išėjęs į tribūną iš tiesų visų Lietuvos vyskupų ir katalikų vadų akivaizdoje maždaug pasakiau šiuos žodžius: „Čia garbingi prieš mane kalbėję prelegentai, įrodinėdami savo integralinę estetiką, nuolat rėmėsi ir Dievo ir Bažnyčios autoritetu. Taip pat Dievo vardu buvo žiauriai niekinamas visas modernusis menas ir visos modernistinės literatūros srovės. Ir net buvo norima modernistus sutapatinti su bolševikais, kurie iš tiesų dar griežčiau smerkia visą modernistinį XX amžiaus meną.

Neturėdamas laiko čia iš esmės pasisakyti dėl visų šių integralinės estetikos principų ir teiginių, aš čia noriu padaryti tik porą metodologinių pastabų. Pirmiausiai aš labai abejoju, ar iš viso gali būti katalikiška literatūra, katalikiška dailė, katalikiška estetika griežta šių sąvokų prasme. Gali būti tik katalikų kuriama literatūra, muzika ir dailė, o ne katalikiška literatūra, dailė ir muzika, nes pirmiausia turi būti estetinis kūrinys, o jei jo nėra, tai visiškai nėra jokio kūrinio, nors jis būtų vadinamas katalikišku. Juk nėra katalikiškos matematikos, chemijos, fizikos, astronomijos, biologijos – gali būti tik katalikų kuriamas mokslas. Tokią pat metodologinę klaidą daro ir marksistai: jie irgi nuolat kalba apie marksistinę literatūrą, apie marksistinį mokslą, o iš esmės gali būti tik literatūra, tik mokslas ir viskas.

Pridėdami epitetus „katalikiška“, mes tą literatūrą, muziką, dailę kažkaip tik pažeminam, diskriminuojam, pavergiam ją kažkokiam jai svetimam pradui. Aš todėl čia labai stebiuos, jog šiuo atžvilgiu šių katalikų prelegentų pažiūros visiškai sutampa su marksistų pažiūromis. Ir kaip šie katalikai integralistai reikalauja, kad menas turi būti iš anksto a priori racionaliai konstruojamas ir planuojamas, ir drauge turi imituoti „tikrovę“ ir būti drauge moralizuojančiu ir propagandiniu, taip lygiai ir marksistai to paties iš meno reikalauja. Ir šiuo atžvilgiu ir katalikų integralistų, ir materialistų marksistų estetinės pažiūros visiškai sutampa. O antra mano pastaba liečia Dievo autoriteto naudojimą savo asmeninėms pažiūroms sustiprinti.

Niekad nepamirškime, kad Dievas yra visumos kūrėjas, kad jis turi milijardų milijardus Saulės sistemų ir kad jis visiškai neturi laiko rūpintis, kaip tie mažytės Žemės planetos vabalėliai turi rašyti savo eilėraščius, romanus ar piešti savo paveikslus – klasikiniai ar ekspresionistiniai, realistiniai ar natūralistiniai, natūralistiniai ar siurrealistiniai. Tai jau grynai kuriančio žmogaus reikalas. Dievas turi rimtesnių ir didesnių uždavinių ir jis nereikalauja, kad tikintieji kurdami būtinai vadovautųsi šios integralinės estetikos principais. O mano nuomone, ši estetika yra reakcinė ir netinka XX a. kūrėjams. Ir ją ginti Dievo vardu, mano nuomone, yra truputį demagogiška ir sofistiška. Tą patį galima pasakyti ir dėl Bažnyčios autoriteto panaudojimo. Juk nei Evangelijose, nei Bažnyčios tėvų raštuose, nei popiežių enciklikose nėra paskelbtos kokios nors estetikos, kuri kaip Dievo apreiškimas būtų privaloma visiems tikintiesiems. Tad tada kokia teise modernistai apšaukiami Dievo niekintojais, chaoso skleidėjais ar net bolševikais?“

Man tokią kalbą baigus, gerbiamieji prelegentai buvo sugluminti ir tylėjo, o daugelis kongreso dalyvių man triukšmingai paplojo. Žinoma, prelatas A.Jakštas–Dambrauskas atsipeikėjęs nuo tokio netikėto užpuolimo dabar yra baisiai ant manęs įsiutęs ir todėl man tuojau ir parašė tokį laišką. Prieš savaitę jis man paštu grąžino vieną „Naujosios Romuvos“ numerį, kur buvo teigiamai rašoma apie modernųjį meną ir kuriame buvo atspausdinta daug moderniojo meno reprodukcijų, per visą jo viršelį didelėm raidėm užrašęs: „Šito bolševikiško žurnalo prašau man nebesiuntinėti! Prelatas A.Jakštas – Dambrauskas“.

– Aš net nežinojau, kad tu turi tokių rimtų konfliktų su tokiais dideliais bažnyčios autoritetais,– taria Faustas Kirša. – O dabar kaip manai reaguoti į šį laišką?

– Aš tuojau jam parašysiu tinkamą atsakymą.

Paimu popierių ir parašau tokį jam laišką:

Didžiai Gerbiamas Prelate! Jūs mane apkaltinote nusižengus antrajam Dievo įstatymui ir raginate greičiau išpažinti šią nuodėmę. Bet aš turiu garbę Jums pranešti, jog jūs drauge su dr. Grinium pirmi be reikalo paminėjote Dievo vardą: aš tik reaguodamas į Jūsų pranešimus noromis nenoromis turėjau naudotis Dievo vardu. Ir jei dėl to reikia eiti išpažinties, tai mes visi trys turėtumėm išpažinti šią nuodėmę, dėl jos gailėtis ir pasižadėti daugiau tokių nuodėmių nedaryti.

Kiršai paduodu laišką paskaityti. Kirša paskaito, nusišypso, susimąsto ir po valandėles taria:

– Žinai, Juozai, geriau šio laiško jam nesiųsk! Jis daug vyresnis už tave ir dar prelatas: nereikia jo erzinti. Juk žinai, kad tu jo neįtikinsi. Tad geriau šį laišką palik be atsako. Taip bus geriau abiem. Juk jis gali tau dar didesnių nemalonumų padaryti.

– Jis ir dabar privačiame gyvenime kitaip manęs nevadina kaip „bolševiku“, „raudonuoju revoliucionierium“ ir dar stipresniais žodžiais.

– Tegul kaip sau nori, taip tave ir pravardžiuoja. Nekreipk į tai jokio dėmesio, o tik toliau dirbk savo darbą. Aš girdėjau, jog ir A.Smetona tave kartais „bolševiku“ išvadina. O kai kurie kunigai tave laiko „slaptu masonu“, o „Lietuvos žinių“ žmonės „slaptu tautininku“, o vienas Kauno vikaras tave laiko „labai pavojingu eretiku“, o politikuoją katalikai būgštauja, kad tu nesudarytum naujos partijos...

– Tai viską aš žinau ir, nors tai mane labai skaudina, bet ligi šiol į tai nekreipiau jokio dėmesio.

– Na ir gerai darai, ir toliau neprarask kantrybės.

– Tik aš bijau, kad kai taip įvairiai ir prieštaraujančiai mane pravardžiuoja, tai vieną gražią dieną imsiu ir pats nebežinosiu, kas aš besąs... Juk daugelis žmonių pagal kitų nuomones susiformuoja aiškesnį apie save vaizdą.

– Tikiuos, jog tokia katastrofa tavęs neištiks. O iš esmės imant ir tarp mūsų kalbant, kažin ar tu pats žinai, kas tu esi: juk tu tik ieškai savęs, kaip kad ieškai naujo meno, naujos filosofijos ir svajoji apie naujos Lietuvos sukūrimą...

Juk tavo visas gyvenimas – tai nuolatinis dinamizmas, juk jokių sustabarėjusių gyvenimo formų, jokių apriorinių schemų dar neturi, o gyveni ir veiki gaivališkai... Todėl tu taip artimas visiems kūrybos žmonėms, visoms jaunatviškos dvasios asmenybėms... Na, o dabar eime į Konrado kavinę!

Faustas Kirša, su manim susipažinęs ir susidraugavęs, gan aktyviai ima bendradarbiauti „Naujojoje Romuvoje“. Rašo jai straipsnius, spausdina savo eilėraščius, ima dalyvauti „Naujosios Romuvos“ klubo posėdžiuose, dažnai lankosi jos redakcijoje, o kartkartėmis joje ir nakvoja. Čia pirmą straipsnį parašo 1932 metų liepos m. specialiai Maironiui skirtame numeryje antrašte „Maironis gyvas tarp mūsų“. Tai sintetinis straipsnis, kuriame trumpai ir prabėgomis paliečiami beveik visi Maironio problematikos aspektai. Maironį labai aukštai vertindamas kaip lietuvių tautinio atgijimo vadovą, stovėjusį aukščiau visų partijų, bet jis kritiškai vertina jo poetiką. Tais pačiais metais parašo keturis publicistinius straipsnius: „Kovose dėl kultūros“, „Dvasinis susmukimas“, „Tarp žemės ir svajonių“, „Švenčių apmąstymai“. Šis pastarasis – reikšmingiausias, iš giliausių tyros širdies apmąstymų kilęs. Visuose juose jis skausmingai reaguoja – prieš šviesuomenės egoistėjimą ir niekšėjimą, prieš svetimybių garbinimą, prieš miesčioniškumo įsigalėjimą, prieš kosmopolitizmo plitimą, prieš kultūrininkų susiskaldymą, prieš dvasios kultūros niekinimą.

© 2007 „XXI amžius“