Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nepageidaujami Kaliningrado srityje

Gintaras VISOCKAS

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vadovas Vytautas Šilas – nepageidaujamas asmuo Kaliningrado srityje Autoriaus nuotrauka

Vytautas Šilas niekada nebuvo susijęs su didžiąja politika. V.Šilas niekad nedirbo slaptosiose tarnybose – nei savose, nei svetimose, jokios šalies teisėsaugos institucijos niekada neįtarė dalyvaujant jį kokioje nors draudžiamoje veikloje. Žodžiu, šio žmogaus pavardės tikrai nėra tarptautinės policijos – Interpolo – sąrašuose. V.Šilas – viso labo kultūrininkas, visą gyvenimą besidomintis Mažąja Lietuva. Jo vadovaujama Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) rūpinasi prūsų, lietuvių kultūros paminklų išsaugojimu dabartinėje Kaliningrado srityje. Vienas iš rimčiausių jo darbų – knyga, kurioje kruopščiai užfiksuoti svarbiausi Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai, išlikę dabartinėje Kaliningrado srityje. MLRT pirmininkas V.Šilas į viešumą kelia ir Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių asimiliacijos reikalus, keletą sykių pasirašė viešą pareiškimą, kad būtina siekti beveik pačiame Europos centre esančios Kaliningrado srities nusiginklavimo. Štai tokia visa V.Šilo „didžioji politika“, kurios niekaip nepavadinsi nei militaristine, nei šovinistine, nei ksenofobiška.

Neleidžia vadovauti ekskursijoms

Nepaisant šių taikių ketinimų, V.Šilas tapo nepageidaujamu asmeniu Kaliningrado srityje. Jau keleri metai jo neįleidžia į šią Rusijos Federacijai priklausančią teritoriją, o aplankyti Kaliningrado srityje gyvenančius lietuvius, parymoti prie mums, lietuviams, brangių paminklų Tilžėje, Karaliaučiuje ar Pabėtuose, V.Šilas, be abejo, norėtų. Labai norėtų. MLRT pirmininkas nūnai jaučiasi kaip paukštis, uždarytas į narvą, – jam neleidžiama aplankyti krašto, kurio istorija jis domisi beveik visą savo gyvenimą. Progų svečiuotis Kaliningrado srityje – ne tiek mažai. Lietuva kartas nuo karto organizuoja kultūrines išvykas į Kaliningrado sritį. Kadaise V.Šilas vadovavo tokioms ekskursijoms. Lietuvoje nėra itin daug istorikų, kultūrininkų, archeologų, kurie giliau pažinotų šią žemę nei šis žmogus. Tačiau V.Šilui iki šiol neišduodamas leidimas peržengti Lietuvos – Kaliningrado srities sieną. Liūdniausia, kad oficiali Lietuvos valdžia tokiu kaliningradiečių akibrokštu nepasipiktino nei tada, prieš penkerius metus, nesipiktina nei dabar.

Oficialios Lietuvos valdžios institucijos apsimetė, esą nieko baisaus, blogo ar smerktino neįvyko. Tik pamanyk, Kaliningradas neįsileido kažkokio Mažosios Lietuvos tyrinėtojo. Matyt, būtent tokia logika tąsyk vadovavosi Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Tapo persona non grata

O istorija štai kokia. Maždaug prieš ketverius metus Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas organizavo oficialią ekskursiją į Kaliningrado sritį. Dalyvauti išvykoje norą pareiškė ir V.Šilas. Deja, mūsiškis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas sulaukė oficialaus Kaliningrado srities atsako: V.Šilas – nepageidaujamas, V.Šilui draudžiama įvažiuoti. Kodėl šis kultūrininkas Kaliningrado srityje paskelbtas „persona non grata“ – nepaaiškino. Deja, Tuometinis Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovas nesiteikė pasidomėti, kodėl žymiam Mažosios Lietuvos istorijos žinovui neleidžiama įvažiuoti. Ne tik nepasidomėjo, bet ir nepranešė apie šį skandalingą atvejį mūsų diplomatams, nesikreipė pagalbos ir į masines informacijos priemones, prašydamas kuo smulkiau aprašyti šį išskirtinį atvejį. Nenorėjo erzinti kaliningradiečių? Nepanoro tarptautinio skandalo? Pats V.Šilas irgi nekėlė didelio triukšmo. Ne dėl to, kad šį akibrokštą laikytų nereikšmingu. Tiesiog panašių atvejų, kai žymiems Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros žinovams trukdoma įvažiuoti į Rusijos Federacijai priklausančią vakarinę sritį, būta ne tiek jau mažai. Pirmaisiais sykiais nepageidaujamomis personomis paskelbti Lietuvos piliečiai dar bandė ieškoti teisybės, tačiau nieko nepešė. Atvirkščiai – pasijusdavo nereikalingi ir pačiai Lietuvai. Oficialios Lietuvos institucijos labai jau nenoriai, labai vangiai imdavo aiškintis tokius incidentus Kaliningrado pasienyje ir, žinoma, nieko neišsiaiškindavo.

Neįsileido dar dviejų visuomenės veikėjų

Prisiminkime kad ir MLRT nario Rimo Matulio atvejį. R.Matulis – anglų kalbos mokytojas. Jo visuomeninė veikla – vadovavimas „Raskilos dainos klubui“. Su šiuo klubu jis kasmet per Trijų Karalių šventę aplankydavo Teplavoje (netoli Karaliaučiaus, kur kadaise buvo pakrikštytas Vytautas Didysis) gyvenančius lietuvius. Jiems surengdavo nemokamą koncertą, atveždavo lietuviškos spaudos, vaikams – smulkių dovanėlių. Skirtingai nei V.Šilas, jis nebuvo pasirašęs jokių pareiškimų dėl Kaliningrado srities demilitarizavimo. Tačiau prieš penkerius metus, važiuodamas su savo klubu į Kaliningradą, netikėtai buvo išprašytas iš autobuso. Kaliningrado pasieniečiai nieko nepaaiškino. Tiesiog liepė išlipti iš automobilio. Civilius drabužius dėvintys vyrai jį kamantinėjo net keletą valandų, o paskui vidurnaktį vienui vieną paliko šalti Kybartų autobusų stotyje. Taigi anglų kalbos mokytojui, rengusiam Kaliningrado srityje gyvenantiems lietuviams tautiškus koncertus, uždrausta „užsiimti tokia veikla“. Manote, po šio akibrokšto Lietuvos pusė kaliningradiečiams pareiškė didelį nepasitenkinimą, nusiuntė notą, iškvietė ant kilimo pasiaiškinti Vilniuje reziduojantį Rusijos ambasadorių? Ne, nepajudino net piršto.

Persona non grata maždaug tuo pačiu metu, kaip ir R.Matulis, neoficialiai buvo paskelbtas ir dr. istorikas Algirdas Matulevičius, išties gilus Mažosios Lietuvos istorijos žinovas, apie Mažosios Lietuvos praeitį išleidęs ne vieną istorinę knygą. Jo sulaikymo aplinkybės panašios į R.Matulio sulaikymo aplinkybes: liepta išlipti iš autobuso, tardymai trunka kelias valandas, kamantinėja civiliai, o paskui – nurodymas nešdintis atgal į Lietuvą. Jokių paaiškinimų, atsiprašymų, apgailestavimų.

Lietuvos diplomatai negynė

Šias keistas istorijas „XXI amžiui“ papasakojęs MLRT pirmininkas V.Šilas pabrėžė, kad kai kurie nepageidaujamais asmenimis paskelbti Mažosios Lietuvos tyrinėtojai bandė ieškoti užtarimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau Lietuvos diplomatai tik dėl akių siuntė paklausimus kaliningradiečiams. Pavyzdžiui, vienas oficialus Kaliningrado srities atsakymas skambėjo šitaip: „Rimui Matuliui neleidžiama įvažiuoti į Kaliningrado sritį todėl, kad jis nepageidaujamas Rusijos Federacijoje“. O kodėl nepageidaujamas Rusijos Federacijoje – nepaaiškinta. Tačiau mūsų diplomatams tokio „išsamaus ir protingo“ kaliningradiečių paaiškinimo užteko. Lietuvos URM vadovybė daugiau nesigilino, kuo R.Matulis nusikalto Kaliningrado srities žmonėms. Žinoma, diplomatai tam ir egzistuoja, kad tarp valstybių kiltų kuo mažiau konfliktų. Be abejo, konfliktus kurstantis diplomatas – jau nebe diplomatas. Tačiau tyla – ne visuomet gera byla, ypač kai Rusijos pusė akivaizdžiai, begėdiškai, ciniškai pamina mūsų net kultūrinius interesus. Negindami anglų kalbos mokytojo R.Matulio teisės įvažiuoti į Kaliningrado sritį mūsų diplomatai pirmiausia nuskriaudė Teplavoje gyvenančius lietuvius. Lietuvos rašytojai, muzikantai, istorikai Teplavoje – labai reti svečiai. R.Matulio vadovaujamas „Raskilos dainos klubas“ – maloni išimtis. Tačiau dėl mūsų valdžios abejingumo ir neprincipingumo iškilo pavojus net šiems retiems, tik per Trijų Karalių šventę rengiamiems susitikimams. Juk be vadovo klubas, beje, kuriam valdžia neskyrė nė cento, gali iširti.

Vydūno muziejaus Tilžėje iki šiol nėra

Paprašytas paaiškinti, kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija net nebandė ginti trijų Lietuvos piliečių teisės svečiuotis buvusioje Mažojoje Lietuvoje, MLRT pirmininkas V.Šilas pastebėjo, kad ne tik diplomatai elgiasi, jo manymu, nepatriotiškai ir nevalstybiškai. Mažosios Lietuvos skauduliams abejinga ir Lietuvos kultūros ministerija, ir Švietimo ir mokslo ministerija, ir Vyriausybė, ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Štai kokie MLRT pirmininko argumentai. Jo vadovaujama visuomeninė organizacija dirba jau beveik 18 metų. Vienas iš jos tikslų – dabartinėje Kaliningrado srityje įamžinti žymių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų atminimą. Planuose buvo numatyta pagerbti mažų mažiausiai 17-os asmenybių atminimą. Šiandien įamžinti tik Liudvikas Rėza ir Vydūnas. Beje, Vydūno atminimas įamžintas tik iš dalies. Kadaise Tilžėje (dabartinis Sovietskas) ketinta įrengti net Vilhelmo Storostos – Vydūno memorialinį muziejų. Kaliningradiečiai lyg ir neprieštaravo šiai idėjai. Kaliningradas pareikalavo tik vieno mažmožio: tegul Lietuva pastato keletą butų rusams, iškeldinamiems iš namo, kuriame ketinama įrengti muziejų. Lietuva už savo lėšas pastatė tuos kelis butus. Tačiau Vydūno muziejaus Tilžėje iki šiol nėra. V.Šilo manymu, šioje istorijoje kalčiausias oficialusis Vilnius. Rodė per mažai iniciatyvos, nesielgė principingai, atkakliai, įžūliai. MLRT vadovas žodžio „liurbiai“ nepavartojo, tačiau iš jo intonacijos buvo galima suprasti, ką jis iš tiesų mano apie Lietuvos valdžią, besirūpinusią Vydūno muziejaus kūrimu Tilžėje. Taigi Lietuva prarado ir tuos butus, ir muziejaus neturi. Ant namo, kuriame gyveno Vydūnas, pakabinta tik memorialinė lentelė.

Paminklo Jonui Bretkūnui – taip pat nėra

Liudviko Rėzos atminimas įamžintas greičiau pačių kaliningradiečių iniciatyva. 2005-aisiais dabartinis Kaliningradas šventė savo gimtadienį. Ta proga kaliningradiečiai pasiūlė užsienio valstybėms, pirmiausia toms, kurios turi bendrą sieną su Kaliningrado sritimi, už savo lėšas sutvarkyti bent po vieną skverą ar aikštę. Kitaip tariant, paprašė užsienio pagalbos puošiant Kaliningradą iškilmėms. Tokio pasiūlymo sulaukė ir Lietuva. Beje, Vilniaus savivaldybė šio reikalo ėmėsi be didelio entuziazmo. Vilniaus meras ir jo patarėjai mąstė šitaip: lietuviškos lėšos, tegul ir nedidelės, iškeliaus svetur. Tik MLRT primygtiniu prašymu ir iniciatyva nuspręsta skirti šiek tiek pinigų L.Rėzos paminklo pastatymui vienoje iš Kaliningrado aikščių. Šiam Lietuvos pasiūlymui Kaliningrado valdžia nesipriešino, mat sužinojo, jog L.Rėza, kai Napoleonas užpuolė Rusiją, kariavo Maskvos pusėje ir savo raštuose palankiai atsiliepė apie rusų kareivius. Šiandien L.Rėzos paminklas (autorius – marijampolietis skulptorius Artūras Sakalauskas) buvusiame Karaliaučiuje – labai populiarus. V.Šilo žiniomis, rusų jaunavedžiai, iki šiol šampaną gurkšnoję prie Lenino paminklo, dabar dažniau būriuojasi prie L.Rėzos paminklo. O štai Jono Bretkūno, į lietuvių kalbą išvertusio Bibliją, atminimo įamžinti nepavyko – kaip ir kitų Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjų.

Kodėl demontuotas paminklas Herkui Mantui

Labiausiai gaila demontuoto paminklo Herkui Mantui. Ši istorija itin puikiai parodo, kokie mes, lietuviai, dažnai būname nuolankūs ir bedančiai, gindami savus interesus tiek Lietuvoje, tiek svetur. Įsručio (dabartinis Černiachovskas) valdžia Lietuvai 1993 metais leido pastatyti simbolinį paminklą prūsų karvedžiui, žuvusiam kovose su kryžiuočių ordinu. Paminklas už kuklias entuziastų lėšas buvo pastatytas toje vietoje, kur, pasak istoriko Romo Batūros, galėjo būti nužudytas Herkus Mantas. Paminklas simbolizavo į kelis gabalus sukapotą žaltį. Deja, jau po metų jis buvo demontuotas. Pasak MLRT pirmininko V.Šilo, pretekstą tokiam drastiškam žingsniui suteikė viena publikacija, pasirodžiusi to meto laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“. Jos autorius teigė, esą paminklas H.Mantui simbolizuoja ne kovą su kryžiuočiais, o lietuvių revanšistinius planus – vos ne norą prisijungti Kaliningrado sritį prie Lietuvos. Šito užteko, kad po metų, t.y. 1994-aisiais, paminklo H.Mantui Černiachovsko apylinkėse nebeliktų. Tačiau Kaliningrado sritis oficialiai paaiškino, esą toks paminkliukas (sukapotas žaltys) – per menkas didžiavyriui H.Mantui. Žodžiu, reikia skelbti konkursą žymiai didingesnio, įspūdingesnio paminklo pastatymui. Kaliningrado valdžia kvietė konkursą skelbti bendrą – tegul jame dalyvauja tiek Lietuvos, tiek Kaliningrado skulptoriai. Žinoma, tokios Kaliningrado srities valdžios kalbos – greičiau demagogiškos nei nuoširdžios. Tačiau Lietuvos pusė po 1994-ųjų metų, V.Šilo žiniomis, nežengė nė vieno konkretaus žingsnio, siekdama įamžinti H.Manto atminimą netoli Černiachovskio.

Nėra nė vienos lietuviškos mokyklos

Pasyviai Lietuvos valdžia elgiasi ir reikalaudama Kaliningrado srityje įkurti bent dvi lietuviškas mokyklas – Karaliaučiuje ir Tilžėje, kur kompaktiškai gyvena kiek didesnės lietuvių bendruomenės. Kaip teigia MLRT pirmininkas V.Šilas, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kratosi šio darbo kaip velnias kryžiaus. Esą ši problema ne jai adresuojama – jai pavesta rūpintis tik Lietuvos teritorijoje esančiomis mokymo įstaigomis. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas tvirtina, kad lietuviškomis mokyklomis jie domėtųsi tik tuo atveju, jei sulauktų oficialių prašymų iš vietos lietuvių, kurių, paskutiniais duomenimis, ne tiek jau mažai – apie 15-20 tūkstančių. Vietos lietuviai, MLRT pirmininko V.Šilo žiniomis, įbauginti Kaliningrado srities valdžios. Jiems pasakyta labai griežtai: „jei reikalausite lietuviškų mokyklų, neteksite darbo ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose“. Štai kodėl Kaliningrado srityje gyvenantys lietuviai garsiai nereikalauja lietuviškų mokyklų savo surusėti baigiantiems vaikams. O Lietuvos valdžia, regis, džiaugiasi, kad nėra prašymų steigti lietuvių kalbos mokyklėles. Nėra prašymų, vadinasi, nėra ir papildomo darbo, rūpesčių, konfliktų. Taigi dabartinėje Kaliningrado srityje veikia vos keletas lietuvių kalbos mokymo ratelių, dirbančių savaitgaliais. Žinoma, gerai, kad esama bent jau ratelių. Tačiau dvi lietuviškos mokyklos, kuriose būtų dėstoma lietuvių kalba, o fundamentalūs dalykai (fizika, chemija, algebra...) – rusiškai, tikrai nepakenktų. Deja, svarbiausios mūsų valdžios institucijos elgiasi itin pasyviai, o tai reiškia, kad Kaliningrado srityje vargu ar kada nors atsiras bent viena lietuviška mokyklėlė, nuo surusėjimo išgelbėti galinti dešimtis, jei ne šimtus, lietuvių vaikų.

Valdžia neskiria lėšų

„XXI amžiui“ pasakodamas apie savo organizacijos problemas, V.Šilas apgailestavo, kad jo vadovaujama MLRT šiandien stovi beveik ant tikro bankroto slenksčio. Ne dėl to, kad nebūtų entuziastų, norinčių kelti iš užmaršties šio krašto praeitį, – bankrotas gresia dėl lėšų stygiaus. Paskutinį sykį Lietuvos Vyriausybė keletą tūkstančių litų Mažosios Lietuvos gerbėjams atseikėjo tik 2002-aisiais. Taigi jau beveik penkerius metus MLRT verčiasi gaudama grašius tik iš atsitiktinių pavienių rėmėjų, kurių irgi nėra daug. Šiemet MLRT sužinojo dar vieną blogą žinią: iki Naujųjų metų greičiausiai teks išsikelti ir iš 13,6 kvadratinių metrų dydžio kambarėlio Jakšto gatvėje Vilniuje. Mat pastatas, kuriame jie turi savo buveinę, atsidūrė privačiose rankose. Pastatą žadama rekonstruoti, o Mažosios Lietuvos gerbėjų reikalai naujiesiems savininkams – nė motais. Tiksliau tariant, jei ankstesnieji savininkai reikalavo už kambarėlio nuomą mokėti tik simbolinę kainą, tai dabartiniai jau prašo išsinešdinti. Kaip bus toliau, V.Šilas bijo spėlioti. Prognozės – liūdnos. Stebuklų nebūna. Vargu ar artimiausiu metu atsiras koks nors turtingas dėdė, nutaręs paremti MLRT ne epizodiškai, o nuolat.

Kad visuomeninė organizacija, besirūpinanti Mažosios Lietuvos įamžinimo reikalais, nereikalinga Rusijai ir Kaliningrado sričiai, pasak Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo, nieko nuostabaus. Šiandieninė Kremliaus politika tokia: galima akcentuoti tik vokiškas, bet ne lietuviškas Kaliningrado srities šaknis. Tačiau V.Šilas niekaip nesuvokia, kodėl Lietuvai nereikalinga Mažosios Lietuvos problemomis besirūpinanti organizacija.

© 2007 „XXI amžius“