Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Iškeliamas šv. Jono Chrizostomo mokymo aktualumas

Mindaugas BUIKA

Šv. Jonas Chrizostomas (Auksaburnis) (349–407)

Krikščionių vienybės skatintojas

Siekdamas paskatinti didžiųjų Bažnyčios tėvų mokymo studijas popiežius Benediktas XVI paskelbė laišką, skirtą šv. Jono Chrizostomo (Auksaburnio) (349–407) mirties 1600-osioms metinėms. Laiškas buvo perskaitytas lapkričio 8–10 dienomis Romos „Augustinianum“ patristikos institute vykusiame tarptautiniame teologų kongrese tema „Šv. Jonas Chrizostomas praėjus 1600 metų po jo mirties“. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad šventojo vyskupo ir Bažnyčios mokytojo gyvenimas ir doktrininis mokymas buvo aptariamas kiekviename krikščionybės šimtmetyje „ir netgi šiandien skatina visuotinį pasigėrėjimą. Romos popiežiai visuomet jį vertino kaip Bažnyčios išminties gyvąjį šaltinį, o susidomėjimas jo mokymu praėjusio amžiaus eigoje tapo dar intensyvesnis“.

Tarp žymiausių šv.Jono Chrizostomo mokymo ir veikimo bruožų popiežius Benediktas XVI nurodė „jo gebėjimą interpretuoti Šventąjį Raštą taip, kad kiekvienas tikintysis galėtų suprasti“. Jis taip pat siekė „stiprinti Bažnyčios vienybę… istoriniu momentu, kuriame jai buvo iškilusi tiek vidinė, tiek išorinė grėsmė“. Garsusis Bažnyčios mokytojas teisingai įžvelgė, jog krikščionių vienybė priklauso pirmiausia nuo teisingo pagrindinio Bažnyčios tikėjimo slėpinio – Švenčiausios Trejybės ir Dievo Žodžio įsikūnijimo – supratimo.

Kilęs iš Antiochijos, senojo Sirijos krikščionybės centro (dabar Antakijos vietovė pietinėje Turkijoje), čia dvylika metų ėjęs kunigo ir pamokslininko tarnystę, 398 metais Jonas buvo konsekruotas tuometinės imperijos sostinės Konstantinopolio vyskupu. Tame labai svarbiame ganytojo darbe „jis rūpinosi dvasininkijos atnaujinimu, žodžiu ir pavyzdžiu drąsino kunigus gyventi darnoje su Evangelija“, rašo popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad šv. Jonas Chrizostomas be paliovos smerkė sostinėje tuomet buvusį ypač ryškų kontrastą (ar neprimena šių laikų?) „tarp ekstravagantiško turtingųjų išlaidavimo ir vargšų nepritekliaus“. Kartu vyskupas skatino gerai gyvenančius piliečius „priimti benamius į savo namus“. Pats ganytojas, rodydamas ypatingą misijinį ir pastoracinį uolumą, didelį dėmesį skyrė ir tam, ką dabar vadiname Bažnyčios socialine tarnyste, pavyzdžiui, rūpinimusi ligoniais, prieglaudų ir sveikatingumo objektų statyba.

Nuo pat pirmojo krikščionybės tūkstantmečio vidurio šv.Jonas Chrizostomas yra vienodai pamaldžiai gerbiamas visoje Bažnyčioje – tiek Rytuose, tiek Vakaruose - „dėl jo ryžtingo liudijimo ginant bažnytinį tikėjimą ir dėl jo dosnaus pasišventimo pastoracinei tarnystei“, – aiškina savo laiške Šventasis Tėvas. Jau tuomet buvo išryškėję abiejų Bažnyčios dalių tam tikri skirtumai bei nesutarimai ir šv. Jonas Chrizostomas kiek įmanydamas stengėsi sutaikyti Rytų ir Vakarų krikščionis ir išsaugoti jų tarpusavio bendrystę. Kaip tik jo dėka pavyko užbaigti schizmą, atskyrusią Antiochijos vyskupo sostą nuo Romos sosto ir kitų Vakarų Bažnyčių.

Pažymėjęs, kad tiek Antiochijoje, tiek Konstantinopolyje šv.Jonas Chrizostomas karštai gynė Bažnyčios vieningumo poreikį visame pasaulyje, Popiežius nurodė, kad jam „Bažnyčios vienybės ištakos yra Kristuje, Dievo Žodyje, kuris savo įsikūnijimu suvienijo save su Bažnyčia, kaip galva yra suvienyta su kūnu“. Svarbu pastebėti, kad didžiajam pirmųjų krikščionybės amžių teologui „Kristuje pasiekta bažnytinė vienybė randa išskirtinę išraišką Eucharistijoje“.

Bažnyčios socialinės doktrinos pirmtakas

Šv.Jono Chrizostomo rodyta „giliai pamaldi pagarba“ Švenčiausiam Sakramentui buvo ypatingu būdu palaikoma dieviškosios liturgijos celebracijoje, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad viena iš raiškiausių Rytų liturgijos variacijų kaip tik vadinama „Šv.Jono Chrizostomo dieviškosios liturgijos“ vardu. Popiežius Benediktas XVI taip pat nurodė, kad Bažnyčios mokytojas stengėsi, jog jo idėjos apie tikinčiųjų sakramentinę bendrystę būtų įgyvendinamos ir jų praktiniame religiniame gyvenime.

„Jis be paliovos teigė, kad pasirengimas šventajai Komunijai turi vykti per atgailą už padarytas nuodėmes ir padėką už Kristaus auką dėl mūsų išganymo, – rašo Šventasis Tėvas. – Dėl to jis ragino tikinčiuosius pilnai ir pamaldžiai dalyvauti dieviškosios liturgijos apeigose tokiu būdu priimant šventąją Komuniją“. Šv.Jonas Chrizostomas iš savojo gilaus Eucharistijos slėpinio apmąstymo darė moralinio pobūdžio išvadas, primindamas tikintiesiems, kad „bendrystė su Kristaus Kūnu ir Krauju įpareigoja materialiai paremti jų aplinkoje gyvenančius vargšus bei badaujančius“.

Laiško pabaigoje popiežius Benediktas XVI reiškia viltį, kad šventojo mirties jubiliejinių metinių minėjimas taps gera proga sustiprinti jo mokymo studijas, iš naujo atrandant jų prasmingumą, kaip ir šv.Jono Chrizostomo išvystytą pamaldumą. Šventasis Tėvas linkėjo, kad didžiųjų Bažnyčios mokytojų doktrina toliau liktų nuolatine atrama visiems teologams, kurie turi suvokti pareigą iš naujo atrasti jų „išminties paveldą“. Tokių pastangų rezultatas gali būti mūsų laikotarpio idėjų „gyvybingas praturtinimas“.

Pripažindamas šv.Jono Chrizostomo išskirtinę įtaką pirmųjų krikščionybės amžių bažnytiniam gyvenimui, popiežius Benediktas XVI rugsėjo pabaigoje jo mokymo analizei skyrė net dviejų savaitinių trečiadienių bendrųjų audiencijų katechetinius pokalbius. Rugsėjo 26 dienos susitikime su maldininkais Vatikano aikštėje Šventasis Tėvas aiškino, kad šv.Jonas Chrizostomas buvo vienas iš didžiųjų Bažnyčios socialinės doktrinos pirmtakų, kartu su apaštalu šv.Pauliumi skatinęs idėją, jog visuomenės gyvenimas turi būti grindžiamas žmogiškojo asmens pirmtaku. Jis „suprato, kad nepakanka tik dalyti išmaldą, vienaip ar kitaip padedant vargingiesiems, bet reikia iš esmės kurti naują visuomenės struktūrą, naują modelį, kuris būtų grindžiamas Naujojo Testamento perspektyva“, – aiškino bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI.

Savuoju socialiniu mokymu šv.Jonas Chrizostomas stengėsi ištaisyti tradicinį senovės graikų požiūrį į miesto („polis“) gyvenimą, „kuriame didelė dalis gyventojų neturėjo pilietybės teisių“, kentėjo didelį skurdą ir beteisę vergiją. Didysis Bažnyčios mokytojas siūlė naują miesto gyvenimo modelį, kuris būtų įkvėptas krikščioniškųjų vertybių, turėtų „krikščionišką sielą ir veidą“. Tokiame krikščioniškame mieste visi žmonės „yra broliai ir seserys, turintys lygias teises“, bei įpareigoti rodyti tarpusavio solidarumą.

Savo mokyme šv.Jonas Chrizostomas rėmėsi vizija, kad visuomenė turi būti kuriama krikščioniškosios sąžinės pagrindu, žvelgiant į amžinybę kaip į galutinį viešojo gyvenimo tikslą. Žinojimas, kad tikroji „mūsų valstybė yra danguje“, kaip moko apaštalas šv.Paulius savo „Laiške filipiečiams“, skatina jau čia, laikinoje žemiškoje tėvynėje, siekti tiesos ir teisingumo įtvirtinimo, kad taptume verti amžinosios.

© 2007 „XXI amžius“