|
Barbarai
Kai pažįstami parodė miško baldų, kurie puikavosi padaryti miškininkų ir džiugino poilsiautojus, nuodėgulius, pasipiktinimą nustelbė siaubas. Ir ne bet koks, o sumišęs su nuostaba dėl klaikios nekultūros, kuri lydi ne vieną aplink mus gyvenantį jauną žmogų.
Susirinko iškylaujantis jaunimas į mišką, kažką šventė, o gal kažką laistė kaip dabar įprasta, kai daugelis vaikšto apsikabinę alaus butelius
Ten, kur miškas, reikia ir laužo. Sausų šakų, matyt, neieškojo, nes sulaužyti lengviau. Po ranka pasitaikė miško baldai, ant kurių sėdėdavo nuilsinę kojas žmonės, ir suniokojo juos be jokio gailesčio. Be sąžinės graužimo susikūrė iš jų laužą. Ar tai buvo visus suartinęs laužas? O gal jis paskatino dar žiauresnius dalykus, nes sakoma, kad gera pradžia pusė darbo
Žiauresni dalykai ir kyla iš tokių kasdienių istorijų, kurių ne viena slepiasi miške, lauke ar mieste: prie suniokotos, virtusios susmulkintais stiklais, autobusų stotelės, po kuria nuo lietaus tenka slėptis ir ją išdaužiusiajam, išspardytų ar sudegintų šiukšliadėžių, pakelėse pro mašinos langą ar paežerėje primėtytų šiukšlių. Kad taip susimąstytų tokie apie savo kultūrą. Kur tau! Jie didvyriai! Didvyriai prieš save.
Iš kur tie barbarai, dar kitaip ir vandalais vadinami, nejučia kyla klausimas. Iš šeimų, kuriose klesti, veši pyktis ir nesantaika? Iš mokyklos, kuri nemoko, nepuoselėja tos bendrosios būsimo suaugusiojo kultūros? Iš sovietmečio nudvasėjimo, dvasinių vertybių numenkinimo? Iš dabartinio pinigų, aukso veršio kulto, seksomanijos sureikšminimo? Iš televizijos laidų tuštumo? Iš žiniasklaidos nubulvarinto melo, paskalų ir šmeižto, purvo ir atviro instinktų skatinimo?
Girdėjau versiją, kad vandalai kilo iš venedų (vanduolių), kurie kažkada gyveno Žemaitijoje ir kurie vykdavo į Romos imperiją jos siaubti ir griauti. Ir vanduoliai (venedai) net sukūrę savo valstybę, vadintą Vandalūzija, kurią ispanai pervadino į Andalūziją (gotų gyventos vietos). Kiek čia tiesos? Nors, matyt, dėl nuolatinių vaidų su Romos imperatoriais, gotų karaliłs, kurie gyveno šalia romėnų, ir jų apsaugą būtų galima vadinti barbarais, nes romėnai vadino barbarais visus, kurie nebuvo romėnai. Dvi tokių barbarų, arba gotų, karalystės Andalūzija (Ispanijoje) ir Akvitanija (Italijoje) iš tikrųjų istoriškai gyvavo.
Taigi kas yra mūsų vandalai? Genai netikęs paveldas iš protėvių viską daužyti, griauti? Jei pavadintume gotus protėviais, tai jie griovė Romos imperiją, kaip blogį, nevaldomą žiaurumą ir parazitinį gyvenimo būdą nieko negaminti gyvenant iš aplinkinių genčių apiplėšinėjimo su šūkiu: skaldyk ir valdyk. Ši imperija pasinaudojo sugriautos Etrurijos auksu, žudė ir naikino keltų ir trakų gentis. Tik nesuprantu, kam griauti šiandien tai, kas sava, pačios visuomenės sukurta. Kokia nauda sulaužyti suolelį, kai ir pačiam ant jo reikia sėdėti? Kas tai: proto aptemimas, bukumas ar neturėjimas kur išsilieti?
Taip ir limpa mums, deja, be išskirties visiems, barbarų arba žiauriųjų, nemandagiųjų vardas ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Rašomi išgalvoti dalykai apie lietuvius, klijuojamos etiketės dėl kelių nevykėlių. Liaudyje sakoma: prastas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Juolab toks, kuris tą daro negalvodamas, kad nevykėlio etiketė bus priklijuota ne tik jam vienam, o pritaikyta visiems: bendruomenei, tautai.
Kur tie kilnūs idealai, apie kuriuos savo subtilioje prozoje poetiniuose vaizdeliuose XX a. pradžioje rašė žinomas dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: ...žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi. O jei bus dar labai toli ir senatvė tave užklups, tai ten vėl bus suolelis, pasiuntiniams paskirtas, o ant jo jaunų žmonių niekada netruks. Iš kur tokie jaunuoliai, daugelio mūsų atžalos, šiandien, barbariškai sulaužę ar sudeginę miško baldus, pakėlę ranką prieš artimus žmones ar mirtinai sumušę draugą? Ne visi
Kai kurie. Ar iš tikrųjų esame nemąstantys nepataisomi barbarai?
Pranciška Regina Liubertaitė
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|