|
Sena meile nerūdija
Atsiprašydamas tų mokytojų, kuriuos derėtų vadinti šviesuoliais, jaučiančiais atsakomybę už jaunosios kartos ugdymą, noriu pasakyti, kad važiuoti į Grūto parką ne tik mokinukai, bet ir mokytojai, nostalgijos jausmo tarybiniams laikams šaukiami, grūste grūdasi į autobusą, tarsi patvirtindami seną posakį sena meilė nerūdija. Tiesa, kartais mokinukai, norėdami paišdykauti, papramogauti, maršrutą nukreipia į Druskininkų vandens pramogų parką. Nenustebčiau, jeigu ateityje ekskursijų maršrutai prasiplėstų ir lenininės Iskros keliais gal mokytojams būtų malonu prisiminti, kaip gražioje jaunystėje su šauniaisiais pionieriais ir raudonaisiais pėdsekiais žygiuodavo darbo liaudį į kovą su buržujais kėlusio laikraščio gabenimo keliais?
Ne. Šiais keliais keliaudami Lietuvos istorijos tikrai nesužinosime ir patriotų, galinčių ginti Tėvynę, neišugdysime. Tam yra kiti maršrutai puikūs rezistencijos muziejai Marijampolėje, Merkinėje ar jau minėtuose Druskininkuose. Deja, dauguma mokytojų kelią į Grūto parką ir juodoj nakty užrištom akim surastų, bet kad yra tokie muziejai, pasakojantys apie mūsų netolimą, herojišką ir skaudžią praeitį, nėra girdėję arba nenori girdėti. Mūsų, Kretingos rajone, yra puikūs paminklai Lietuvos partizanams Kartenoje, Darbėnuose, neprošal mokiniams kartais būtų aplankyti ir Erškėtyno koplyčią su įspūdingu sakralinių simbolių ansambliu. Daug ką mokiniams būtų galima papasakoti Prienų rajone, Pabartupio kaime, Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietoje ar Kretingos rajone, Didžiųjų Žalimų kaime, Drungilų sodyboje, kur 1965 metais liepos 15 dieną buvo sušaudytas paskutinis Lietuvos partizanas Pranas Končius-Adomas. Gal tai ne Lietuvos istorija ir neverta žinoti? Juk dar yra poeto Vytauto Mačernio kapas Šarnelės kaime, Plungės rajone, Tuskulėnai, paskutinio Lietuvos prezidento generolo Jono Žemaičio-Vytauto partizanų vadavietės bunkeris Jurbarko rajone, Šimkaičių kaime. Mūsų rajone, Ąžuolijos girioje, prie Grūšlaukės, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo-Montės žuvimo vietoje stovi kryžius, kuris laukia nesulaukia, kada mokiniai nuraus piktžoles ar Visų Šventųjų dieną uždegs žvakę.
Ar to nesuvokia inteligentais save vadinantys mokytojai? Juk yra ir Švietimo ministerija, miestuose ir rajonuose švietimo skyriai su daugybe tarnautojų ir pareigūnų. Ką jie ten veikia? Gal tikrai ramiai sėdi, Tarybines dešreles valgydami, Panelės žurnalus varto ar Durnių laivą skaito. Toliau taip negali būti, jeigu nenorime, kad iš buvusios Lietuvos valstybės neliktume Grūto parku su gyvais eksponatais.
Stasys Burba
Darbėnai, Kretingos rajonas
© 2007 XXI amžius
|