Kultūringas girtavimas
Jei alkoholizmas yra mūsų šalies arba, kaip rašė Vaižgantas, žmonijos didžiausia nelaimė, tai šiai problemai reikia skirti bent pusę laikraščio, pusę pamokslo laiko, nuolat kalbėti apie tokią bėdą namuose, šeimoje, su draugais, pažįstamais, visur ir visada. Vasario 16-osios proga darbovietės vadovybė organizavo iškilmingas išgertuves. Po minėjimo visus suvarė į bibliotekos salę. Ant stalo krūva butelių šampano. Padėtis beviltiška. Nulindau į kamputį, sakau, pratūnosiu. Bet kur tau! Viršininkai su sklidinomis taurėmis eina prie kiekvieno, sveikinasi, laimės linki, o aš stoviu be girtavimo įrankių. Sulaukiau priekaištų, atseit visi geria, bet štai atsirado vienas toks
Teko panaudoti ginklą. Jokia valdžia, nei okupacinė, nei sava, negali priversti mane gerti, tačiau aš turiu teisę atkalbėti kitus nuo kultūringo girtavimo. Nepatinka man linksmybės, kai, apdorota velnio lašais, mama pasmaugia du vaikus, o šampano išgėręs sūnus, tvojęs kirviu per galvą, įmeta motiną į aštuonių metrų gilumo šulinį.
Alfredas Čiučiurka
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|