|
Klaustrofobijos vėzdas
Algimantas Zolubas
Fobija yra liguista įkyri nepagrįsta baimė, apimanti žmogų tam tikrose sąlygose. Liguistų baimių esama įvairių: vieni bijo šliužų, kiti vorų ar pelių, dar kiti aukštumos ar ankštumos. Klaustrofobija yra ankštų patalpų baimė. Pastarąją, kaip masinį, tačiau motyvuotą reiškinį, baigia įvaryti vilniečiams miesto šeimininkai.
Vilniuje rungiasi gyvenamoji aplinka ir gamta; gyvenamosios aplinkos daugėja, gamtos mažėja, gyvenamoji aplinka plečiasi gamtos sąskaita. Ant žemės laisvose žaliose erdvėse statomi daugiaaukščiai pastatai, po žeme garažai, sandėliai. Kadangi minimuose statiniuose įsikuria įmonės, įstaigos, parduotuvės, butai, miestas virsta blogai organizuotu skruzdėlynu, kuriame patiriamos smaugiančios transporto spūstys, žmogui darosi ankšta, apima į klaustrofofobiją panašus jausmas. Atrodytų, kad pasibaigus darbo dienai, žmogus gali atsikvėpti priemiesčiuose, tačiau kaip atsikvėpsi, jei automobilių išmetamąsias dujas (centre) keičia fekalijų kvapas (priemiesčiuose).
Antai Lazdynų seniūnijoje karštomis vasaros dienomis netyla telefonų skambučiai. Šio rajono gyventojai skundžiasi smarve, sklindančia iš Vilniaus miesto nuotekų valyklos, įsikūrusios netoli Gariūnų turgavietės. Vėjui papūtus į kitą pusę, nuo smarvės kenčia Grigiškių, Karoliniškių ar Pilaitės gyventojai. Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas gyventojų neturi kuo nuraminti. Smarvė iš nuotekų valyklos sklis dar mažiausiai trejus metus. Bendrovė Vilniaus vandenys, kuriai priklauso nuotekų valykla, žada tik 2010-aisiais įdiegti modernius dumblo apdorojimo įrenginius. Iki tol vandens tiekėjai gyventojams siūlo pakentėti. Dumblas bus kaupiamas šalia valymo įrenginių. Kiekvieną parą sostinės nuotekų valykloje susidaro iki 250 tonų dumblo, o per metus jo susikaupia iki 90 tūkstančių tonų.
Ne tik Lazdynų bei Panerių mikrorajonams kyla nauja grėsmė: gyventojus pasiekė žinia apie naują sostinės kūną ir dvasią žudančius kėslus statydinti greta Gariūnų atliekų deginimo įmonę. Tokiam atliekų naikinimo būdui neva pritarianti ir Aplinkos ministerija.
Ką daryti vilniečiams, gal nors savaitgaliais galimas proveržis iš slegiančios ankštumos? Gal prie Salotės ežerėlio, Valakampių ar Nemenčinės kryptimi patraukti? Tačiau... ir minimose vietose gamta privatizuojama arba paverčiama ta pačia, žalinga gyvenamąja aplinka.
Štai kažkoks aludaris gamybos atliekas nuleidinėja į vieną švariausių Lietuvos upių Žeimeną. Įmonei pradedant veiklą buvo svarstomos dvi alternatyvos: įpareigoti statyti valymo įrenginius arba leisti naudotis miesto kanalizacija. Valdininkai nusprendė, kad bendrovės gamybos atliekos taps Švenčionėlių nuotekomis, kurios suteka į duobes, be deguonies pūva išskirdamos metano dujas ir srūva per ežerą Žeimenos kryptimi. O kaip reikėtų kompensuoti papildomą žalą gamtai? Gamtos sergėtojai (Aplinkos ministerija) šią problemą išsprendė paprastai net tris kartus padidino leistinos taršos normatyvą, todėl į natūralius vandenis jau antri metai visiškai teisėtai patenka tris kartus daugiau teršalų. Kas vyks atokvėpiui prie tokių vandenų?
Vilnius, planuotas tapti Europos kultūros sostine, labai tikėtina, kad iki 2009 m. taps Europos antikultūros, klaustrofobija paženklinta, sostine. Ir blogiausia tai, kad ankštumo motyvuota baimė, tarsi užkrečiamas jausmas, iš sostinės plinta po visą Lietuvą. Ar ne metas, užsienyje pasižymėjusiam ekologijos fronte, gamtos privatizavimo bei prievartavimo akivaizdoje, Prezidentui parodyti realų, veiksmingą susirūpinimą?
© 2007 XXI amžius
|