|
Tarp abejonių ir vilties
Gražina Trimakaitė
Ne vienas jau išdrįsta parašyti, kad nepriklausoma Lietuva yra nenusisekęs projektas, taigi, nėra ko stengtis vis tiek išnyks. Todėl kol esame jauni, skubėkime išsidanginti ir kur nors kitur susikurti gyvenimą. Yra pagrindo tokioms kalboms ir joms pagrindą duoda ne tik dabar labiausiai matoma energetinė priklausomybė. Labai ryškiai matoma ir kita priklausomybė dvasinė. Jeigu ne ji, ar būtų tiek rūpesčio, kiek buvo vykstant rinkimams į Seimą Alytaus rajone: ar laimės pakankamos kompetencijos ir padorumo kandidatas lietuvis, ar kitatautis perėjūnas, už sukčiavimus policijos net tarptautiniu mastu ieškomas? Normalioje visuomenėje nė dviejų procentų balsų panašus veikėjas nesurinktų, o pas mus ir antras turas pralaimėtas ne ypač didele persvara.
Žinoma, vis tiek geriau negu būtų laimėtas. Pro šitą pavojų prašliaužėme. Džiaugiamės. Tačiau ne visa Tėvynės sąjunga (TS) dirbo taip, kaip reikėtų. Yra daug priekaištų TS nariui Alytaus miesto merui Vrubliauskui. Ar tikrai jam reikėjo išeiti iš Seimo ir meru tapti ir dar taip supykinti jo vietoj dirbusią merę, kad ta net išskrido, rodos, pas Kazimirą? Taip kalba Alytaus žmonės, sunkiai ir intensyviai dirbę per rinkimus. Merė buvo nebloga, TS narė, o Vrubliauskas galėjo Seime dar pasidarbuoti.
Nuskambėjo skandalas dėl uždarinėjamų kaimo mokyklų. Tikriausiai pagrįstai jos uždarinėtos, po kelerių metų bus užmirštos, kad apskritai tokios buvo. Bet uždarytos jos buvo labai staigiai, prieš pat rinkimus, gerai nepasiruošus atrodė tarsi pačių veikimas prieš save.
Per daug dažnai pasitaiko tokie sąmoningo TS veikimo prieš save atvejai, priskirtini prie pražūtį lemiančių reiškinių, nes į šitą partiją sudėtos Lietuvos viltys, ir nėra kur jų perkelti, kad būtų saugiau.
Galima būtų gėrėtis, kad Uspaskicho rinkimų kampanijai buvo mesta daugybė pinigų, kurių, kaip jau įprasta, mūsų teisėsauga nepajėgia suskaičiuoti, ir vis tiek nelaimėta. Žmonės darosi atsparesni. Tačiau rūpi ir tie, kurie apgauti balsavo, ir tie, kurie ėmė pinigus ir blogą darbą už juos dirbo. Samdomi žudikai taip juos galima pavadinti, nes žudė savo Tėvynę. Ir jų buvo užtektinai daug. Jeigu niekas neimtų ir blogų darbų už pinigus nedirbtų, tada išliktų Lietuva, o Viktoras turėtų samdytus padėjėjus iš kurio nors užsienio atsivežti. Kol kas dirba daug kas, kad tik būtų kam užmokėti.
Ir vis tiek Lietuva neišnykusi, ir ginklai jai išlaikyti dar nesudėti. Dar yra daug ją mylinčių pagyvenusių žmonių ir jie daug padaro. Nebūkime per kuklios beretės, nes esame jėga. Tegul ir iškeliaujanti, bet dar galinti geros sėklos pasėti. Ją ir reikia sėti, kad augtų ir bręstų. Ir patiems dar save tobulinti nėra per vėlu, kad vis geriau sektųsi sėti. Yra šviesių pavyzdžių ir vyresnio amžiaus nenuilstančių darbininkų, tad ne į tinginčius ar tariamai nusivylusius reikia lygiuotis.
Daug dar galima padaryti. Daug reikia daryti. Daug sykių kartota, kad reikia remti patriotinę spaudą, kad reikia prenumeruoti XXI amžių, bet ne visi tą supranta. Šito nepadarys jaunimas tai vyresniųjų darbas, o jaunieji netyčia laikraštį namuose pamatę su laiku prie jo pripras.
Daug kartų girdėjome, kad ir politinėse partijose turi būti patriotų, nes kitaip jos nebus geros. Nė viena organizacija negali būti gera, jeigu joje nėra gerų žmonių.
Tad yra ką veikti ir patriotiškai nusiteikusiems pagyvenusiems žmonėms. Gerai, kad jie yra. Negerai, kai neveikia. Yra tik kaip rezervas, kuriam laikas pabusti.
Didelis džiaugsmas yra vilčių teikiantis jaunimas. Visi žinome apie jaunimo ekspedicijas į Sibirą, į lietuvių tremties vietas. Pasitikrintos ir jaunimo mintys bei svajonės išleista knyga Kokią Lietuvą kurs mano karta, kurioje paskelbti mokinių rašiniai, pateikti Vytauto Landsbergio fondo konkursui. Nustebino jų gražios, geros mintys. Žinoma, jos dar vaikiškos. Ne visi darys ir gyvens taip, kaip rašė rašinyje. Mat rašo dar nedirbę nesunku parašyti, o pradėjus dirbti, gali taip nepavykti ar kitaip atrodyti. Tad nepervertinkime, nors vis tiek gerai, kad bent šiuo gyvenimo momentu jaunimas idealu gyvena. Ta tema Vytauto Landsbergio žodžiai, skirti konkurso dalyviams ir nugalėtojams, primena ir Vincą Kudirką: Kol da idealais, o broli, gėriesi... Taip Vincas Kudirka kreipėsi į jauną žmogų XIX amžiaus pabaigoje, į jaunimą, kuriuo tikėjo, o iš tiesų į visų laikų jaunimą, pačia prigimtimi linkusį turėti idealų ir jais gyventi kurį laiką.
Rašiniai parodė, kad ir Lietuvoje dalis jaunimo bent turi idealų ir galbūt ne visai trumpą laiką jais gyvens.
Graži, viltinga Auksės Ramanauskaitės Skokauskienės veikla. Ji keliauja su jaunimu Lietuvos partizanų takais, jaunimas noriai dalyvauja šiose kelionėse.
Atsirandanti ir neišnykstanti Jaunųjų konservatorių lyga taip pat gali džiuginti savo veikla, kūryba, bet kartais dirba ne geriausia kryptimi tikras vertybes sunkiai atranda. Pavyzdžiui, linksmai skelbia toleranciją, bet ne tautinį atsparumą, mielai dalyvauja Jungtinių Tautų iniciatyvose (šviesos, sveikinimosi dienos ir kt.), bet ne Lietuvos praeityje ir ateityje. Tokie paslėpti pavojai kyla, bet vis tiek, nors ir susirūpindami, lygos veikla turime džiaugtis.
Taigi, spręskime ir nutarkime, ar tikrai tas projektas nepriklausoma Lietuva nepavykęs, o gal nuspręskime dirbti, kad pavyktų?
© 2007 XXI amžius
|