Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kodėl batsiuviui reikia aukštojo išsilavinimo?

Advokatas Juozas Gaudutis mano, jog policija neprivalo atlikti jai nepriklausančių funkcijų, kad ji galėtų daugiau dėmesio ir jėgų skirti savo tiesioginėms pareigoms – nusikaltėlių gaudymui Autoriaus nuotrauka

Apie padėtį Lietuvos policijoje su advokatu Juozu GAUDUČIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas. J.Gaudutis daugiau kaip 20 metų dirbo prokuratūroje, ilgai vadovavo prokuratūros tardymo departamentui. 1997 – 1999 metais jis darbavosi Vidaus reikalų ministerijoje – ėjo viceministro pareigas, vėliau vadovavo STT. Jo sąskaitoje – įvairiausių lygių studijos Leningrado, Maskvos ir JAV specialiosiose mokyklose. Jis taip pat puikiai išmano Europos Sąjungos specialiųjų tarnybų darbo specifiką. Taigi vidaus reikalų sistemą jis pažįsta ne paviršutiniškai.

Kaip vertinate tragediją Skuodo rajone? Sveiku protu sunku suvokti, kad policijos pareigūnas pasišalino iš avarijos, kurią pats sukėlė, vietos. Juolab kad avarijoje žuvo ne senyvo amžiaus žmonės, o trys mažamečiai vaikai. Taip pasielgti gali tik menkysta, nevertas jokios pagarbos ir užuojautos.

Visuomenė į vaikų žūtį visuomet reaguoja labai jautriai. Kaip rodo teisinė praktika, visuomenė suaktyvėja ypač tada, kai dėl vaikų žūties kalti pareigūnai. Tokiais atvejais niekas neabejoja: autoįvykis privalo būti visapusiškai ir objektyviai ištirtas, o kalti asmenys teismo tinkamai nubausti.

Bet ar avariją sukėlęs pareigūnas sulauks deramo atpildo? Juolab kad esama įtarimų, jog už vairo jis sėdo būdamas neblaivus.

Dar 1997 metais, į valdžią atėjus konservatoriams, pamatėme, kad policijos struktūra, veiklos būdai ir metodai neatitinka nūdienos reikalavimų, žmonės dažnai nesupranta policijos veiklos esmės ir prasmės, o policininkai – ko norima iš jų. Ministro Vidmanto Žiemelio nurodymu buvo įsteigtas padalinys, kuris, remdamasis moksliniais skaičiavimais, rengė policijos reformos metmenis. Jau tada buvo aišku, kad ankstesnioji sistema deramai neveikia. Tad kad ir kaip stengtųsi policininkai, jie reikiamo rezultato nepasieks. Pastebėjome, kokios padarytos klaidos, kurias reikia nedelsiant taisyti. Visos bėdos prasidėjo todėl, kad mūsų reformos pagrindu tapo vokiečių teisinė sistema. Ją nukopijavome, nežymiai pataisėme ir pabandėme įgyvendinti Lietuvoje. Tačiau nebuvo atsižvelgta į ekonominę šalies padėtį, gyvenimo suformuotą teisinį sovietinį mentalitetą. Vokietijoje sunku įsivaizduoti, kad policininkas tarnybos metu gali būti išgėręs, nepagarbiai, chamiškai elgtųsi su žmonėmis, procesinį dokumentą surašytų naudodamasis duomenimis iš telefonų knygos ar parodymus išgauti siektų smurtaudamas. Visus šiuos trūkumus išvardinau todėl, kad tai – Lietuvos gyvenimo kasdienybė. Didžiąją dalį šių trūkumų buvo galima pašalinti atliekant ryžtingą, nors ir skausmingą, visos sistemos reformą.

Bet reforma taip ir nebuvo įgyvendinta... Kokia reforma, Jūsų manymu, šiandien būtina mūsų policijai? Kur silpnosios lietuviškos policijos pusės?

Akivaizdu, kad pagrindinis darbo krūvis tenka policijai. Neatskirtos policinės funkcijos nuo teisinių. Dabartinė sistema sukuria antagonistinius santykius tarp operatyvinių darbuotojų ir tyrėjų. Tai skaldo policijos vienybę. Būtina atskirti ikiteisminį tyrimą nuo policijos ir jį perduoti prokuratūrai. Per 24 darbo metus nemačiau, kad policininkas galvotų ir rašytų taip, kaip galvoja ir rašo prokuroras ar teisėjas. Teisinis neraštingumas yra akivaizdus. Visos policijos darbo įvertinimas įmanomas tik tada, kai apžvelgiami galutiniai rezultatai. O galutiniai rezultatai – tai teismo nuosprendis. Šiandieninė prokuratūra pagal įstatymą organizuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui. Pažeidžiamas pagrindinis vadybos dėsnis – vadovauti galima tik savo pavaldiniams, bet ne kitai žinybai. Tokiais atvejais galima vertinti tik darbo rezultatus. Dabartinė sistema bukina žmogų. Vien techninis darbas be teisinės atsakomybės neskatina policijos tyrėjų mąstyti ir tobulėti. Faktiškai už žmogaus suėmimą atsako teismas. Už bylos tyrimo strategiją atsako prokuroras, o tyrėjas neatsako už nieką. Svarbiausi policijos uždaviniai – viešosios tvarkos užtikrinimas, nusikaltimų išaiškinimas, o teisinis procesinis įforminimas lieka antraeiliu dalyku. Bylos policijoje tiriamos labai ilgai. Akivaizdus procesinio įforminimo vilkinimas. Kas iš to, kad įtariamasis į teismą atiduodamas po kelerių metų – visi seniai pamiršę tą įvykį. Visuomenė nori, kad procesas vyktų efektyviai, kad kalti asmenys būtų kuo greičiau nubausti. Kol kas prokuratūra sėdi apkasuose ir stebi, kas bus toliau, nepareiškia noro perimti ikiteisminį tyrimą į savo rankas. Taip pat nereiškiama iniciatyva išlaisvinti policiją nuo jai nebūdingų funkcijų. Policininkai niekada neišmoks tirti bylų taip, kaip prokurorai. Tad ir nereikia laukti geresnių rezultatų, kol neatskirtos funcijos. Policija nepajėgi ir nebus pajėgi kartu su specifinėmis policinėmis funkcijomis atlikti dar ir ikiteisminį bylų tyrimą. Institucijos taip pat nėra subrendusios atlikti tyrimą, kai įtariamasis – jų kolega.

Kai kurios policijos atliekamos funkcijos privalo būti perduotos kitoms valdymo institucijoms. Mano supratimu, visi reikalai, susiję su registracija, dokumentų išdavimu bei kiti akivaizdžiai ne policiniai reikalai privalo būti perduoti kitoms institucijoms.

Į policiją turėtų būti atrenkami tik labai dori, sąžiningi, principingi žmonės. Bet į jos gretas pakliūna visokiausių. Net tokių, kurie, sukėlę skaudžią avariją, drįsta gėdingai sprukti iš įvykio vietos.

Tai dar viena problema: kaip nustatyti, ar žmogus tinka tarnybai policijoje? Teko bendrauti su Europos Sąjungos komisija, kuri inspektavo Lietuvą jos pasirengimo stojimui į ES laikotarpiu. Užsieniečiai stebėjosi mūsų policijos rengimo programa, kuri, jų manymu, buvo netikusi – neatitiko nūdienos reikalavimų. Pas mus po aukštosios mokyklos baigimo visi įdarbinami policijoje. Net tuo atveju, jei jaunuolis neturi elementarių duomenų darbui policijoje. Sakykim, nemoka bendrauti su žmonėmis, grubus ar baikštus. Toks ir pats vargs, dirbdamas policijoje, ir vargins savo kolegas policininkus, kuriems teks taisyti jo klaidas. Škotijoje kandidatas į policiją pirmiausiai padirba gatvėje ir, jei paaiškėja, kad jis tinkamas tokiai specifinei tarnybai, toliau siunčiamas mokytis. Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Vaikinas ar mergina pirmiausia baigia aukštąją mokyklą ir tik po to žiūrima, ar jis sugebės dirbti gatvėje. Net jei ir nesugeba, vis tiek jis paliekamas policijoje, kadangi į jo parengimą valstybė investavo didžiules lėšas. Škotijoje karjeros laiptais kopia tik tie asmenys, kuriems prie širdies darbas policijoje. Bendraudamas su kolegomis iš Škotijos turėjau progos pasiteirauti, ar pas juos įmanoma tokia situacija, kai į policiją kokį nors žmogų proteguotų parlamento narys ar net prezidentas. Škotai kategoriškai neigė: pas juos tokie dalykai neįmanomi. Lietuvoje nemaža atvejų, kai į policiją stumiamas tokiai tarnybai visai netinkamas žmogus. Aš niekaip kolegoms iš užsienio negalėjau atsakyti į klausimą, kodėl batsiuviui reikia aukštojo išsilavinimo, o policininkui, atliekančiam grynai policines funkcijas, reikia aukštojo teisinio išsilavinimo? Šiais atvejais užtenka ir reikia visai kitų duomenų. Valstybei nereikia batsiuvių su aukštuoju išsilavinimu. Valstybei reikia kokybiškai batus siuvančių batsiuvių.

Esate susipažinęs su policininkų rengimo specifika Diddžiojoje Britanijoje. Kuo ji skiriasi nuo lietuviškos?

Ne sykį teko būti Londone – Didžiosios Britanijos sostinėje. Tenai policininkas orientuojasi į socialinių paslaugų teikimą eiliniams piliečiams. Londono gyventojas žino, kad gali drąsiai kreiptis į policininką ir bet kokiu atveju jam bus suteikta pagalba. Lietuvoje du sykius policininko neklausk – gali susilaukti nemalonumų. Mūsų policininkai iki šiol nepagarbiai vadinami „mentais“, kadangi jie vadovaujasi visai kitais principais – kaip „prisikabinti“, bet tik ne padėti.

Kokios pagrindinės policijos kontroliavimo procedūros galioja demokratinėse valstybėse?

Policija negali likti nekontroliuojama visuomenės. Nekontroliuojama institucija išsigimsta. Policininkas visuomet turi jausti atsakomybę, taktą, vietą. Policininkas nė akimirkai neturi užmiršti, jog ne piliečiai, o jis piliečiams tarnauja. Darbas policijoje nėra lengvas. Vadovai privalo būti suinteresuoti ne slėpti susikaupusias problemas, bet jas kelti į viešumą. Esama tam tikro charakterio žmonių, kuriems jokiu būdu negalima leisti dirbti policijoje, mat jie turi įgimtų sadistinių polinkių. Ypač kai kurių policininkų agresyvumas išryškėja, kai jiems mokami itin žemi atlyginimai. Alkanas policininkas, nežinantis, už ką nusipirks būtiniausių prekių, už ką pamaitins vaikus, negali galvoti vien apie darbo kokybę, humanizmą. Jis alkanas, jis nėra tikras dėl savo ateities. Kitų žmonių problemos jį erzina. Tokiais atvejais pareigos tampa antraeilėmis, o į priekį iškyla pats pagrindinis klausimas – kur prasimanyti papildomų pinigų. Jeigu Seimo narys už policininką uždirba 5 – 6 kartus daugiau, tai tokioje valstybėje netvarka neišvengiama. Rajono policininkas pietų pertraukos metu galvoja, kur pigiau pavalgyti. Visuomenės reikalai jam mažai berūpi. Beje, jei policininko atlyginimą pakelsime tik vienu kitu šimtu, tas irgi neduos apčiuopiamos naudos. Akivaizdu, kad policija atitrūkusi nuo gyventojų – nesupranta jų poreikių, lūkesčių. Todėl reikėtų galvoti bei surasti formą, kaip deramai parinkti žemiausių grandžių policininkus. Atrankose turėtų dalyvauti ir bendruomenės, kurioje dirbs policininkas, atstovai. Abipusis ryšys padėtų neįsileisti policininkų, kuriais bendruomenė nelinkusi pasitikėti. Keisdami komisarus vargu ar sulauksime norimų rezultatų. Asmenybės lemia daug ką, bet ne viską.

Kodėl vis daugėja atvejų, kai policijos pareigūnai girti sėda už vairo? Gerdami policininkai bando užglaistyti susikaupusią įtampą, susikaupusias nuoskaudas, vargus? Jeigu taip, tai kodėl jie savo psichologinio nuovargio nebando malšinti sporto salėse ar baseinuose?

Girtuokliavimo problema tikrai aktuali. Deja, išgėrimas vis dar suvokiamas kaip neišvengiamas atsipalaidavimas po sunkaus, alinančio darbo. Ši tradicija atkeliavo nuo sovietinės milicijos laikų. Visiems žinoma, kad kai kurių bylų sėkmingas užbaigimas, sėkmingos operacijos įgyvendinimas ar suteiktas aukštesnis laipsnis būdavo gausiai aplaistomas degtine. Dabar pasikeitė laikai. Privačiame sektoriuje dirbantys suvokia, kad piktnaudžiaudamas alkoholiu tikrai neišsaugos darbo vietos. Valstybinėje tarnyboje yra kitaip. Čia viskas priklauso nuo vadovo. Principingas vadovas netoleruos išgertuvių nei darbo metu, nei laisvalaikio valandomis. Negalima manyti, jog policininkui laisvalaikio metu galima girtuokliauti. Juk policininkas, kaip ir kunigas, - visų matomas, jam keliami žymiai didesni reikalavimai negu kitų profesijų atstovams. Policininkas privalo bijoti prarasti tarnybą. O dabar nebijo, nes labai mažai uždirba. Beje, nemanyčiau, kad policijos autoritetas šiandien prarastas negrįžtamai. Tūkstančiai policijos darbuotojų, nors ir gaudami varganą atlyginimą, dirba ir sąžiningai, ir dorai.

© 2007 „XXI amžius“