|
Įvardytas(?) blogis
Imantas Melianas
Nors policininkų šventė ir vadinama angelų sargų diena, visai neketinu teigti, jog vyriausias policijos komisaras Vytautas Grigaravičius yra angelas. To ir nereikia. Ne dievai ir ne angelai puodus žiedžia. Ir policijoje, įskaitant jos vadovybę, darbuojasi tik paprasti mirtingieji su visomis žmoniškomis silpnybėmis (ir stiprybėmis taip pat).
Panašu, kad Skuodo rajono Aleksandrijos miestelyje įvykusi kraupi nelaimė, nusinešusi trijų berniukų gyvybes, kai kam tapo patogiu pretekstu pabandyti pasikelti savo reitingus, dar kitiems suvesti sąskaitas. Taip teigti leidžia ne tik gausūs ir gana vienareikšmiški įvairių interneto portalų komentatorių atsiliepimai, bet ir susidariusios situacijos analizė. Situacijos ne vien Aleksandrijoje ir anaiptol ne vien Policijos departamente.
Nepasakysiu nieko naujo dar kartą konstatuodamas, jog Lietuva išgyvena gilią politinę ir, kas dar baisiau, dorovinę bei vertybinė krizę. Jos pagrindinė priežastis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pernai atlikto tyrimo metu paaiškėjęs netoleruotinas kai kurių politikų, aukštų valdininkų (kad ir ką jie patys aiškintų) ir dalies žiniasklaidos suaugimas su verslo struktūromis, galimai susijusiomis su priešiškos valstybės (tikrai ne Brazilijos ir ne Rytų Timoro) specialiosiomis tarnybomis. Kitaip tariant, apsišaukėlių strategų malonės dėka susidūrėme su realia svarbiausių valstybės institucijų užvaldymo grėsme.
Nevarginsiu maloniojo skaitytojo Lietuvos Respublikos jėgos struktūromis vadinamų institucijų vardijimu. Tiesiog konstatuosiu liūdną faktą, jog iki šių dienų tik vienintelėje iš jų buvo užsilikęs departamentas, kurio vadovas nebuvo susijęs su vadinamuoju klanu. Kai kam tai pasirodė nepakenčiama. Ir štai kodėl.
Klanui labai neramu dėl kitų metų spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų, tiksliau dėl numanomų jų rezultatų. Yra toks dalykas, kuris vadinasi Tautos rūstybė. Klanas nėra toks kvailas, kad nesuprastų, jog visa tai gali pasibaigti ne tik valdžios, antpečių ir nepelnytų apdovanojimų, bet ir laisvės bei turtų netekimu. Jau nekalbu apie tokias smulkmenas, kaip įrašymas į Lietuvos istorijos vadovėlius kaip tautos judų arba tėvų bei vaikų prakeikimas, paprastai tenkantis tėvynės išdavikams.
Nenumaldomai artėjančios finišo linijos akivaizdoje strategai (kitų šaltinių dar vadinami valstybininkais arba (žydraisiais albinais) pradėjo desperatiškai blaškytis, sėkmingai didindami jau atliktų kvailysčių ir nesąmonių kritinę masę. Ko vertas vien paskutinis vodevilis tėvynės priešai parengė nacionalinio investuotojo diskreditavimo planą. Ši desperacija rodo, kad jokios apgalvotos programos, kuri garantuotų jų galybės išsaugojimą, jie neturi. Tokiais atvejais neprošal pasirūpinti absoliučia vadinamųjų jėgos struktūrų kontrole. Kaip sako numanomi strategų patronai rusai, čiem čiort nie šutit (kuo velnias nejuokauja) arba avosj prigoditsia (o gal pravers).
Štai čia ir yra didžiausia vyriausiojo komisaro kaltė. Nes lygiai taip pat dėl Aleksandrijos tragedijos galėtų atsistatydinti premjeras arba, pavyzdžiui, Prezidentas (vidaus reikalų ministro neminiu sąmoningai, nes šis tekstas ne apie infuzorijas). Aš jau nekalbu apie krašto apsaugos ministrą, kuris pats (o ne jo pavaldiniai) prieš keletą metų didvyriškai sutraiškė iš karto du gražų amžių nugyvenusius Lietuvos karininkus. Ir nieko. Svarbiausia nepasimaišyti strategų kelyje.
Bet, kaip sako liaudies išmintis, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Panašu, kad pats to nenorėdamas, Klanas pasiūlė Lietuvai dar vieną nacionalinio masto lyderį (žinoma, jei pats komisaras sutiks tokiu tapti). O tikrų lyderių Lietuvai tikrai nėra per daug. Žodžiu, kaip sako mano jau minėti patronai ne iš Brazilijos ir ne iš Rytų Timoro, i na tom spasibo (ir už tai ačiū).
P.S. Baigiant rašyti šį tekstuką į mobilųjį
telefoną atsiuntė sentenciją: Kas nori valdyti ramiai, turi apsupti
save ne ginklais, o tautos meile. Periandras.
© 2007 XXI amžius
|