| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Žvakutės Griškabūdyje
Jūs kritot nuo klastingos pikto priešo kulkos, savo krauju atpirkę svetimas kaltes. Ir štai sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs (Autorius nežinomas) Šiais metais vėl su vaikais ir anūkais atėjome nusilenkti Griškabūdžio laukymėje be karsto ir be žvakės užkastiems dvasios broliams ir sesėms. Netradicinės kapinės pasitiko mus rūpestingai sutvarkytos. Laukinių saulučių balti žiedai žalioje vejoje žvelgė tarytum didvyrių akys, o ošiantys ąžuoliukai giedojo jiems Requiem. Šis memorialas gimė darbščių, geranoriškų vietinių gyventojų ir jiems talkinusių giminaičių bei bendraminčių dėka. Kai kuriuos norisi paminėti tai garbinga Preikšų šeima, buvusi tremtinė Aldona Girdauskienė. Jiems talkino Česė Dailidienė, Antosė Šulskienė, Juozas Gurilauskas, Raimonda Kudirkienė ir kiti. Tačiau lankantis šioje vietoje negalima negrįžti į praeitį. Po karo čia buvo atkeltas Šakių apskrities saugumas (MGB). Iki šiol dar išlikęs pastatas, prisigėręs tardomų žmonių skausmo, kančių, kraujo ir ašarų. Prie šio namo sienos prikalta atminimo lenta, kurią pašventino tuometinis Griškabūdžio klebonas šviesaus atminimo kun. Viktoras Jurčiukonis. Tai įvyko jau po Atgimimo. Šventinimui lentą atidengė Griškabūdžio seniūnas Saulius Naumavičius. 1956 metais, grįžę iš Kazachstano lagerių, negalėjome čia neapsilankyti. Tvartas, kuriame buvome uždaryti 1946 metų pradžioje, dar stovėjo. Patalpoje, kurioje kalėjo apie 40 moterų, dabar karaliavo vienas arklys. Kitame tvarto gale buvo vyrų kamera. Padėtis ta pati. Visus vargino gyvūnėliai ir antisanitarinė netvarka. Prie MGB pastato buvo pristatyta pašiūrė, kurioje irgi buvo prigrūsta vyrų, kaip silkių bačkoje, todėl pradėjo siausti infekcinės ligos. Pro tvarto kamerų langelius matėme, kaip iš priestato buvo išnešami lavonai į už tvarto sienos pristatytą lavoninę, kurioje nakčiai buvo uždaromi vokiečių belaisviai, saugume dirbantys elektrikais. Baigus pirmąjį tardymą, po keturių mėnesių mus išvežė į Marijampolės (Kapsuko) kalėjimą. Grįžus iš lagerių ir susitikus su vėliau čia kalėjusiais ir vietiniais gyventojais, sužinojome apie žuvusių partizanų niekinimą už užtvertos saugumo teritorijos tvoros. Stribai partizanus atvilkdavo pririštus prie vežimų ar sunkvežimių kartais dar gyvus, dažniausiai išrengdavo, pritvirtindavo prie tvoros ir fotografuodavo, kad vėliau viršininkams galėtų įrodyti savo nuopelnus. Po keleto dienų niekinimo jie čia pat buvo užkasami. Kai kurių lavonai buvo sumetami tiesiai į šulinį, o kai šulinys buvo pilnas, jį užkasė ir sulygino su žeme. Tiesiog baisu aprašyti vaizdus, kuriuos mena to meto žmonės. Žmonių kaulų randama ne tik jau sutvarkytame memorialo plote, bet kelyje ir už jo. Kartą eidamas lauku žmogus užkliuvo už vielos. Norėdamas kliūtį pašalinti, pradėjo vielą traukti ir ištraukė žmogaus ranką, pririštą prie tos vielos. Kiek ten žmonių užkasta, gal niekas niekada ir nepasakys. Tačiau reikia paminėti vieną pasakojimą. Jau po atgimimo tvarkant skaudžios atminties lauką, prie buvusios tremtinės Jūratės (vardas pakeistas) prisistatė saugume dirbęs žmogus Vytautas Kunigėlis (sakė buvęs atsakingas už lavonų skaičių). Jis nustebo, kad tiek mažai atminimo akmenėliuose paminėta pavardžių ir tarė: Čia palaidota apie 360 lavonų. Daugiau pasakoti atsisakė. Kai 1948 metais saugumas su visais MGB darbuotojais išsikėlė į Šakius, buvo nugriauta tvora, o esančiuose pastatuose įsikūrė Mašinų traktorių stotis (MTS) su naujais gyventojais. Grįžę iš Kazachstano ir čia apsilankę, pamatėme mėšlo, šiukšlių ir buitinių atliekų kalną, permirkusį mašinų tepalais. Kadangi žinojome, kokia čia vieta, tai ant šiukšlyno kiekvienais metais per Vėlinių dieną visados uždegdavome žvakutę, tyla pagerbdavome žuvusiuosius. Kaimynai tai matydavo, bet niekuomet nieko nesakydavo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, rūpestingų žmonių dėka prasidėjo tvarkymo darbai. Už suaukotus pinigus buvo pagamintos paminklinės lentos. Vietoj nugriauto tvarto kalėjimo kamerų buvo pastatytas pirmasis koplytstulpis su liūdinčia lietuve motina: Tautos kančia mano skausmas. O ąžuole išdrožti žodžiai: Šis žemės lopinėlis priglaudė čia nukankintus politinius kalinius ir išniekintus partizanus, žuvusius kovoje už Lietuvos Laisvę 19451950. Paminklą 1991 m. gegužės 6 dieną pašventino tuometinis Griškabūdžio klebonas kun. Vytautas Užkuraitis. Netrukus buvo pastatytas ir antrasis paminklas-kryžius, kurį kartu su visais akmenyje įamžintais atminimo ženklais, dalyvaujant gausiam būriui žuvusiųjų giminių, draugų ir kitų prijaučiančių žmonių, pašventino vysk. Juozas Preikšas. Koplytstulpio ir kryžiaus autorius Albinas Staugaitis. Medžiagą ąžuolus parūpino Jonas Preikša. Tragiškos atminties laukas pasiaukojančių žmonių dėka sutvarkytas ir įamžintas. Deja, lankomas, ypač savųjų ir bendražygių, labai retai. Tačiau viltis, kad ateityje tragiškus mūsų tautos įvykius prisimins ir jaunoji karta, yra. Tai patvirtina šių metų rugsėjo 8 dieną Griškabūdyje įvykusi kita iškilminga, skaudžios praeities atminimo šventė. Zigmas Tumosa (pats daug iškentėjęs ir kalintas) savo rūpesčiu ir lėšomis suorganizavo gimines, draugus ir kitus bendraminčius paminėti žuvusiųjų: savo brolio Adomo Tumoso-Matroso, Vytauto Svotelio-Naro, Vytauto Endriulaičio-Svajūno, Prano Svogūnaičio-Klevo ir Jono Cimbolaičio-Šarvo atminimą. Šiems didvyriams netoli jų žūties vietos pastatytas prasmingas paminklas (autorius Vidas Cikana su sūnumi). Visi žuvusieji priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Vyčio kuopai. Griškabūdžio bažnyčioje už žuvusiųjų vėles šv. Mišias aukojo ir paminklą pašventino parapijos klebonas kun. Nerijus Žvirblys. Mokytojas Z.Vidrinskas papasakojo, kad tada, būdamas keturiolikmetis, tapo šio mūšio liudininku ir savo akimis matė žuvusiųjų partizanų išniekintus kūnus, numestus prie mūsų jau anksčiau aprašyto Šakių saugumo Griškabūdyje. Po iškilmingo paminklo pašventinimo, aplankėme jau minėtą memorialą. Čia uždegėme žvakutes ir padėjome gėlių. Visiems išsiskirsčius, mes neskubėjome nueiti iš šios, tiek daug skaudžių jaunystės prisiminimų bylojančios vietos, buvome liudininkais, kai jaunimas, neabejingas žuvusiems už Lietuvos laisvę, užrišo tautines juosteles ant kiekvieno įvardinto akmenėlio ir kryžiaus. Sužinojome, kad tai buvo Lietuvių sąjungos Tautai ir Tėvynei nariai. Jų vadovas Rokas Kepežinskas (Vilnius). Šios tautinės juostelės dar puošė žuvusių atminimą ir Vėlinių dieną. Kadangi ir jaunas Griškabūdžio seniūnas Saulius Naumavičius rūpinasi memorialo priežiūra, mes, senoliai, turėkime vilties, kad ateitis bus baltųjų metraštininkų valioje. Savo prisiminimus ir žmonių pasakojimus užrašė Ona ir Albinas STAUGAIČIAI
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |