Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laimė gyventi, kurti, mylėti

Petronėlė PAŠKAUSKIENĖ

Knygos „Paulina – Žiemgalos dukra“ pristatymas Petro Kriaučiūno bibliotekoje. Iš kairės: Liuda Viliūnienė, autorė Danutė Arūnaitė-Vidrinskienė ir Aleksandra Šepkienė

Į tikrą dvasinę šventę baigiantis rugsėjui Marijampolės šviesuomenę pakvietė mokytoja lituanistė Danutė Arūnaitė-Vidrinskienė. Petro Kriaučiūno bibliotekoje buvo pristatyta „Aušros“ leidykloje neseniai išleista jos knyga „Paulina – Žiemgalos dukra“. Tai įdomi, išliekamąją vertę turinti memuarinė, kraštotyrinė knyga, skirta Paulinos Arūnienės gyvenimui ir darbams įamžinti. Ši moteris visus stebino dvasiniu maksimalizmu, entuziazmu, plačiu savo darbų diapazonu. „Paulina – Žiemgalos dukra“ pasakoja apie moterį, palikusią ryškią brydę tautos gyvenime. Ši rūpestinga šeimos motina ėmėsi paprastai moteriai, rodos, neįveikiamų pareigų: sodinti parkus, gėlynus, puošti savo kraštą ir telkti į šį darbą visus, kuriuos tik pasiekia jos širdies balsas“, – taip jautriai apie Pauliną Arūnienę kalbėjo A.Šepkienė.

Paulina Strižigauskaitė-Arūnienė gimė 1910 metais Pakruojo rajone, Pašvitinio valsčiuje. Vaikystė prabėgo Rygoje. Didžiausią gyvenimo dalį praleido Žagarėje, Joniškyje. Neturėdama galimybių siekti didesnių mokslų, visą gyvenimą veržėsi į pažinimą, savarankiškai lavinosi, ugdė savo gebėjimus. Lankė įvairius kursus, vėliau pati juos organizavo, bendravo su mokslininkais, gilinosi į floristiką. Didžia kūrybine aistra uždegė daugelį kraštiečių, Kauno, Latvijos, Estijos gamtos puoselėtojų. Baltijos draugystės sodas – didžioji Paulinos idėja, įgyvendinta 1959 metais. Arūnienė kūrė parkus, sodus, puošė sodybas. 1985 m. jos iniciatyva Mikniūnuose buvo pasodintas Draugystės parkas. Išėjusi į pensiją rašė straipsnius, eilėraščius (priklausė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai), Nepriklausomybės metais tapo Šaulių sąjungos nare. Arūnienė rūpinosi likimo nuskriaustais žmonėmis. Estijos, Latvijos, Lenkijos, Peterburgo turistus lydėjo ekskursijose po Lietuvą, pasakojo apie įžymius mūsų žmones, rodė gražiausias sodybas. Sulaukusi 85-erių metų Arūnienė buvo išrinkta Lietuvai pagražinti draugijos Joniškio skyriaus pirmininke.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Pauliną Arūnienę globojo dukros Danutės šeima Marijampolėje. Šiame mieste mokėsi Arūnienės vyras – mokytojas, čia ilgus dešimtmečius dirbo lituanistė Danutė ir Zigmantas Vidrinskai.

Pavargusi širdis nutilo 2003 metais. Po skarota pušimi ilsisi Paulina šalia savo vyro Jono Arūno Karmėlavos kapinėse.

Knygos autorė Danutė Arūnaitė-Vidrinskienė kantriai, su dideliu užsidegimu kaupia kraštotyrinę medžiagą, leidžia knygą po knygos, kaip ir jos vyras Zigmantas. Rengdama knygą apie savo Motiną, ji peržvelgė rūpestingai sutvarkytą Arūnienės archyvą, užmezgė ryšius su jos bendraminčiais, surinko ir sudėjo į knygą artimųjų, bičiulių atsiminimus, dokumentų faksimiles, nuotraukas, straipsnius, Joniškio savivaldybės meto prašymus dėl Paulinos Arūnienės, Joniškio garbės pilietės, sodybos, fondų saugojimo… Beje, vasarą, tik pasirodžius knygai, ji buvo pristatyta Joniškyje, kur Paulina ilgą laiką gyveno, dirbo, kūrė.

Gražiai pagerbė knygos pristatymo šventėje garbingą tautietę artimieji, kiti renginio dalyviai. Dukrai Danutei Motina primena pilką lakštingalą – „juk lakštingala gražiausiai gieda vakarines giesmes“… Su didžia pagarba kalbėjo dukra Ramutė.

Knygos „Paulina – Žiemgalos dukra“ išspausdintuose prisiminimuose atsiskleidžia plati praėjusio šimtmečio panorama – papročiai, šeimos tradicijos ir titaniškos tautos pastangos išlikti, apginti tiesą, kurti žemėje grožį, gėrį. Zigmantas Vidrinskas rašo: „darbštumas, nesavanaudiškumas, organizaciniai gebėjimai, meilė Lietuvai, grožiui, tolerancija įvairių pažiūrų žmonėms vertė Ja gėrėtis ir iš Jos mokytis“. Tvirtos šaknys išaugino gražų atžalyną. Nebaigtus senolių darbus tęsia jų ainiai. Jautriai, subtiliai apie savo senelę rašo vaikaičiai Egidijus, Giedrius Vidrinskai, Gintaras Raudonikis, Neringa Raudonikytė-Aleksonis. Arvydas Vidrinskas savo sodo name Telšiuose rengia Senelės atminimo kambarį. Šilti joniškiečių, dirbusių su Arūniene, prisiminimai. Regina Rozentalienė rašo, kad Paulina „net buvo užsakiusi mišias, kad visi žmonės būtų geri“. Į klausimą, kaip pavyksta kurti grožį, mylėti žmones, nenusivilti, Paulina nusišypsojusi atsakė: „Meilė grįžta bumerangu… Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Gamta – pats geriausias mokytoja. Ji neklysta“.

Į knygos „Paulina – Žiemgalos dukra“ pristatymo vakarą gražiai įsijungė buvusios Danutės Vidrinskienės auklėtinės: Stasė Adomauskienė, parengusi mažųjų skaitovų poetinį montažą, ir muzikė Birutė Pavalkienė, padainavusi liaudies dainų, klasikų kūrinių.

Marijampolė

© 2007 „XXI amžius“