| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvybės dvasia Kalifornijoje Janina SEMAŠKAITĖ
Lietuvių išeivių sukurtas Los Andželo Dramos sambūris 2004 metais šventė teatrinės veiklos penkiasdešimtmetį. Per pusę amžiaus dramos sambūris išugdė gabius aktorius, įgijo sceninės patirties, subūrė pastovią vaidintojų grupę, į teatro veiklą įtraukė gebančius piešti spektakliams dekoracijas, siūti kostiumus, sutelkė muzikos ir garso specialistus. Sunku būtų įsivaizduoti tą didžiulį darbą puoselėjant lietuvišką žodį ir sambūrio reikšmę išeivijos lietuviams, jei neperžvelgtume pastatytų veikalų repertuaro. Čia vyko lietuvių poezijos pirmieji skaitymai, lietuvių kalba buvo perskaityti garsiausių pasaulio dramaturgų veikalai, statomos inscenizacijos ir trumpi spektakliai vaikams pasakų motyvais. Buvo sukurti ir įspūdingi pastatymai suaugusiems, pareikalavę iš artistų sceninės kalbos ir muzikinio išsilavinimo pagrindų, talento ir kantrybės. Per pusę amžiaus surengta daugybė poezijos švenčių ir vakarų vaikams, pastatyta muzikinių spektaklių ir net istorinių dramų. Labai plati ir pastatytų dramos veikalų tematika: gyvu žodžiu prabilo muzikinis J.Gliaudos veikalas vaikams Tėviškė už kalnų, prarastos gimtinės skausmą priminė rašytojo Juozo Balčiūno-Švaisto Vakaras taigoje, režisuotas Juozo Kaributo. Gausaus būrio artistų prireikė statant Jurgio Gliaudos trijų veiksmų dramą Čiurlionis, kurią režisavo Dalila Mackialienė. Juoką ir linksmybes į lietuvių išeivijos gyvenimą įnešė dramos sambūrio moterų aštuoniukės pastatyta vienaveiksmė komedija Pasaulis be vyrų. Poetiniu žodžiu publiką pavergė Alės Rūtos posmai literatūrinėje kompozicijoje Ant linų krašto. Režisierius Petras Maželis atkreipė dėmesį į istorinius veikalus, pastatęs ištrauką iš Balio Sruogos dramos Milžino paunksmė ir Vinco Mykolaičio-Putino penkių veiksmų dramą Valdovas. 1993 metais Los Andželo vaidintojai pastatė Kazio Sajos dviejų veiksmų komediją Barakudos, 1995 metais sceną išvydo dviejų veiksmų šešių paveikslų Edvardo Uldukio Žemaičių kovų sakmės ir Klajojanti pėda. Žiūrovai šiltai sutiko ir Petro Maželio režisuotą komediją J.Žemaitės Trys mylimos. Režisierius Algimantas Žemaitaitis ėmėsi dar sudėtingesnių veikalų: pastatė Štrauso operetę Valsų karalius ir Čigonų baronas, sukvietęs pajėgiausius ir balsingiausius vietos solistus, ansamblių dainininkus ir šokėjus. Per keletą metų A.Žemaitaitis pastatė Džakomo Pučinio Madam Baterflay ir Bohemą, kompozitorės Onos Metrikienės trijų veiksmų muzikinę legendą Gilandą. Spektakliuose dalyvavo Kalifornijos lietuvių operetės ansamblis. Vargonų muzika lydėjo ir Antano Škėmos dramą Žvakidė. Muzika režisieriui padėjo išryškinti lietuvių pasaulėjautą, laisvės idėjas ir viltį. Dramos sambūrio artistai vaidino daugelyje įvairios tematikos ir žanro scenos veikalų. Šiandien sunku aprėpti didžiulį režisierių ir artistų darbą per veiklos penkiasdešimtmetį sambūris išugdė gabius aktorius: Emą Dovydaitienę, Dalilą Mackialienę, Saulių Matą, Ramunę Vitkienę, Juozą Raibį, Algį Žaliūną, Fredą Prišmantą, Alfonsą Tumą. Vyresniųjų kartą keitė nauji scenos mylėtojai, o apie veteranus ir veiklos perspektyvas pasitaikė proga pasikalbėti šią vasarą per Dainų šventę su režisieriumi Algimantu Žemaitaičiu. Augant mūsų sambūriui išryškėjo ir gabūs scenografai Rimas Kalvaitis, J.Leškienė, R.Burneikienė, A.Žaliūnas, papasakojo režisierius primindamas, jog spektaklį kuria visi, kas kiek sugeba. Premjera visada didelė šventė mums ir mūsų žiūrovams. Pirmieji dramos sambūrio kūrėjai buvo Vincas ir Ema Dovydaičiai. Šie talentingi žmonės iškart tapo teatro siela ir širdimi. Turėjome tikslą statyti kuo daugiau lietuviškų veikalų. Tiesa, sensta mūsų artistai, o jauniausia karta dažnai jau būna primiršusi lietuvių kalbą. Džiaugiamės atėjusiu jaunimu, drauge dirbame ir mokomės, pastebi režisierius. Prisipažinsiu labai nudžiugau sužinojusi, kad Los Andželo dramos sambūris pastatė ir mano komediją Reikia arklio, premijuotą JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros Tarybos skelbtame dramos veikalų konkurse. Labai gaila, kad neteks pamatyti komedijos gyvai, nes dramos veikalas įgauna gyvybę tik palytėtas režisieriaus ir aktorių širdies, balso ir jausmų. Vis tiek buvo džiugu sužinoti, jog komedija žiūrovams patiko. Priminsiu skaitytojui, jog Algimantas Žemaitaitis yra baigęs teatro ir meno studijas Konektikuto universitete, pats vaidinęs Brodvėjaus spektakliuose, režisavęs lietuvių renginius Bostone, Niujorke, Detroite, dirbęs Holivude prie mokomųjų ir pilno metražo kino filmų, o šiuo metu sėkmingai dirba Los Andželo dramos sambūryje, režisuoja veikalus vaikams ir suaugusiems. Gaila, kad pasklidusi po plačią šalį trečioji lietuvių išeivijos banga nespėjo įsijungti į teatrinę veiklą, o vyresniosios kartos artistai jau yra sulaukę garbingo amžiaus. Jaunimo kol kas yra nedaug, todėl tenka ieškoti veikalų vyresnio amžiaus artistams arba vaidinti mūsų vaikams, šypsosi režisierius. Vyriausia dukra, jau sukūrusi šeimą, gyvena atskirai, todėl vaidina jaunesnieji sūnus Saulius, būsimasis istorikas, ir dukra Daina (ji net savo mokykloje organizuoja teatrinę veiklą). Matyt, ir talentas, ir polinkiai, ir idėjos šioje šeimoje perduodamos iš kartos į kartą. Susipažinus su režisieriaus šeima, nustebau, kad jo vaikai labai gražiai kalba lietuviškai. Žmona Audronė, anglų kalbos mokytoja, paaiškina: Aš juos dvidešimt metų vieną po kito vedžiojau į lietuvišką mokyklėlę, kad tėvų kalbos neužmirštų. O kai tėčiui reikia, tai vaidiname visi, ir scenos darbininkais pabūname, ir kostiumus artistams siuvame. Lietuviška šeima, puoselėjančia skambų tėvų gimtosios kalbos žodį scenoje, galima tik pasidžiaugti ir susigėsti dėl mūsų TV, leidžiančios per įvairiausias laidas vartoti tarpuvarčių žargoną, perpildytą svetimų kalbų vertiniais ir netgi keiksmais. Bet atsiduskime ir kalbėkime toliau su menininku, atsidūrusiu toli nuo tėvynės, bet neužmiršusiu gražios lietuviškos šnekos. Paklausus, kada gimė susidomėjimas teatru ir meilė scenai, režisierius atsakė, kad dar iki šių dienų neužmiršo Lietuvoje matytų pirmųjų, spektaklių. Jo dėdė Vincas Grajauskas, gyvenęs Pocviečio kaime, Žaliosios valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, turėjo Klojimo teatrą kaime, paskui įkūrė ir seklyčios teatrą. Dėdės tėvas, irgi Vincas Grajauskas, buvo Steigiamojo Seimo atstovas, didelis knygų mylėtojas, kaimo šviesuolis. Jo seklyčios teatre buvo pastatytas veikalas apie šventųjų gyvenimą. Vaidinama buvo prie karbito lempos Atmenu ir pirmą savo vaidmenį Lašelio personažą pasakoje, kurią suvaidino Kudirkos Naumiesčio pradžios mokyklos mokiniai. Aš tuomet mokiausi šeštame skyriuje, mena tuos laikus režisierius, stiprūs ir gražūs mano vaikystės prisiminimai iš dėdės teatro. O paskui karas ir vargas. Pasitraukėme iš gimtinės 1944 metais. Tėvas sužinojo, kad Kudirkos Naumiestyje jau sudaryti sąrašai, kokios valsčiaus šeimos bus ištremtos į Rusiją. Tuose sąrašuose buvo ir mūsų šeima. Kai 1944 metais vyko kautynės su vokiečiais, o rusai, persikėlę per Nemuną, jau artėjo prie Pilviškių, mūsų šeima pabėgo į Prūsiją. Po kurio laiko grįžome į tėviškę, vis dar tikėdami, jog amerikiečiai neleis sovietams užimti Europos. Man tada suėjo dvylika metų. Netrukus mums ir vėl teko trauktis į Prūsiją. Tačiau pakelyje tėvą suėmė ir nuvarė kasti apkasų, o mane privertė varyti pagrobtus iš laukų gyvulius. Šaudė į mus ir rusai, ir vokiečiai. Pamenu, karvės spyriojosi, nenorėjo eiti varomos, o vokietis, gal gąsdindamas, o gal iš tiesų, šovė į mane. Nepataikė. Pasprukęs sėkmingai suradau tėvą. Slapstydamiesi pamažu traukėme gilyn į Vakarus. Pasiekėme Pomeraniją, bet ten mus apsupo rusai, privertė dirbti buvusiame vokiečių dvare. Kartu dirbo ir dėdės šeima. Teko bėgti dar kartą ir slėptis kitame dvare. Visa tai šiandien lyg baisus vaikystės sapnas, tačiau tokia buvo tikrovė. Iš Pomeranijos buvo siunčiamas transportas su kroviniais į Vakarų Vokietiją. Tėvas mokėjo vokiečių kalbą, todėl apsimetę vokiečiais mes pabėgome. Tačiau Štetine tėvą dar kartą sulaikė, dabar jau lenkai. Už aukso žiedą tėvas lenkų kalba suderėjo, kad mus paleistų. Po įvairių bastymųsi, per didžiausią vargą atsidūrėme JAV, netoli Niujorko, įsikūrėme Konektikuto valstijoje. Ten vėliau baigiau ir universitetą, pasirinkęs meno ir dramos studijas. Susipažinau su Paulium Jasiukoniu, kuris tuo metu dirbo Jeilio universitete, kūrė mokomuosius filmus. Pakvietė mane padėti, dirbome drauge. Čia sutikau savo būsimą žmoną Audronę. Matyt, tokia lemtis, bendravome, dirbome ir kūrėme drauge. Visas mano gyvenimas susijęs su teatru ir Kalifornija. Nuo 1954 metų ėmė veikti ir Dramos sambūris. Stasys Santvaras mane pakvietė skaityti poeziją. Skaitant patriotinę poeziją, mus suvienijo bendras tikslas ir meilė teatrui, muzikai, literatūrai. Iki šių dienų mus jungia ta pati idėja neužmiršti savo gimtosios kalbos. Ir šiandien galioja nerašytas režisieriaus įstatymas išmokyti taisyklingos lietuvių kalbos dramos sambūrio artistus, priduria Audronė Žemaitaitienė. Režisierius Žemaitis visada ieškojo ir stengėsi statyti lietuvių autorių pjeses. Kartais tenka išgirsti iš Lietuvos teatralų, jog Lietuva neturi pasaulinio lygio dramaturgų, todėl ypač jauni režisieriai renkasi užsienio autorius. Norėčiau jų paklausti, kokioje dirvoje ir kas išaugins Lietuvai savo dramaturgus, jeigu nestatysime jų veikalų laukdami, kol savieji autoriai pasieks pasaulinį lygį? Kol kas, atrodo, kad savųjų autorių kūryba nerūpi nei teatrui, nei televizijai ar radijui. Scenos menas didelė jėga. Išeiviams teatras padėjo išlaikyti lietuvybę, neleido išsiblaškyti daugiatautėje valstybėje. Šiuo nelengvu Lietuvai metu iš išeivijos menininkų mes turėtume pasimokyti, jiems padėkoti už mažą lietuvybės salelę Kalifornijoje. Po pokalbio su Algimantu Žemaitaičiu man iškilo dar neatsakytas klausimas: ar ne gėda mums, kad lietuvių dramaturgus dažniau pastebi ir priglaudžia išeivijos teatras užsienyje? Atrodo, jog šiuo metu Lietuvai nieko savo nebereikia
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |