Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Demokratija“ ir „kapitalizmas“ pagal KGB planą

Vilius Bražėnas

„KGB karininkas Anatolijus Golicynas savo knygoje New Lies For Old – „Nauji melai vietoj senųjų“ (išleista Dodd, Mead & Co, 1984 m.) perspėjo, kad Sovietų imperija ir jos valdymo sistema bus perorganizuojama ir pertvarkoma arba perstatoma. Viršelyje pridurta: „Buvęs KGB karininkas įspėja, kaip komunistų apgaulė gresia Vakarams“. „Laisvoji Lietuva“ ne kartą užsiminė, kad A.Golicyno pastabos padėtų geriau suvokti Rusijos politiką, ypač – jaunimui, norinčiam vadovauti išeivijos politinei veiklai. Dirbęs KGB analitiku planuotoju, A.Golicynas teigia, kad jau prieš 30 metų (maždaug nuo 1960-ųjų) SSKP CK matė, kad būtina perorganizuoti Sovietų sąjungą. Žengę „perestrojkos“ ir „glasnost“ žingsnį atgal, galėtų ne tik išgelbėti imperiją nuo subyrėjimo, bet, ją sustiprinę bei Vakarus susilpninę, padarytų du žingsnius pirmyn“. Taip buvo pradėtas mano straipsnis „Rusiškos imperijos rekonstrukcija“, spausdintas „Laisvojoje Lietuvoje“ (1994 01 04, Čikaga) ir 2000 metais Lietuvoje išleistoje knygą „Nauja pasaulio santvarka“. Jame buvo bandymas įspėti, jog į „komunizmo žlugimą“ reikia žiūrėti atviresnėmis akimis. Ne tik Rusijoje, bet ir iš Maskvos okupacijos išsilaisvinusiose valstybėse KGB ir KP darbuotojai staiga tapo „kapitalistais“. Jie ir vėl sėdi ant pinigų maišų. Dažnai per pinigus įgauna ir „demokratinę“ galią. Daug kas pagrįstai stebisi – kodėl taip atsitiko?

Norintiems į šį keistą reiškinį giliau ir plačiau pažvelgti, straipsnyje nurodomi keli žinių šaltiniai. Manau, atėjo metas ir mums labiau įsiklausyti į 1961 metais į Vakarus perbėgusio KGB planavimo skyriaus majoro įspėjimus ir nuorodas laisvajam pasauliui. Lig šiolei tautiečiams apie tai tik kartkartėmis užsimindavau savo kalbose ir rašiniuose. Turėdamas žinių apie slaptąjį, toli siekiantį KGB planą, esu „Laisvojoje Lietuvoje“ paskelbęs straipsnį „Per anksti šokti ant komunizmo kapo“ (1990 m. birželio 7 d.) ir „Komunizmo budynės belaukiant“ (1989 m. kovo 30 d.). Jie paskelbti ir 2005 m. Lietuvoje išleistoje knygoje „Po dvylika vėliavų“.

Reikėtų klausimą, kuris mus nuo seno tiesiogiai liečia, viešai svarstyti ne tik publicisto užuominomis, bet ir profesionalų, savanoriškų politikų, politologų bei žurnalistų analizėse ir svarstymuose. Tačiau vargu ar kam teko girdėti mūsų autoritetus susiejant A.Golicyno SSRS pasaulinę politiką apnuoginančius (1960 metais sumegztus) KGB planus su Gorbačiovo „perestroika“. O ji susijusi su Persitvarkymo sąjūdžiu, o per jį ir su Lietuvos Antrąja Respublika. Ir joje mes šiandien sukame galvas, kaip atsitiko, kad partijos aukso kinyje išsivoliojusios „auksinės kiaulės“ (pagal kiniečių kalendorių) dabar vartosi Europos Sąjungos euro kiniuose.

Bet kuris anglų kalbą mokantis politologas, pavartęs A.Golicyno knygas – „Nauji melai vietoje senųjų“ ir „Perestroikos apgaulė“ (Perestroika Deception, 1995) bus priverstas susimąstyti ir, ko gero, privers mąstyti kitus politikos autoritetus. Aišku, tas knygas gan įdėmiai yra peržiūrėję JAV ir Anglijos pagrindinių žvalgybų analitikai. Ar globalistai, su Maskva seną savitą sandėrį turį jų viršininkai vyriausybėse jiems leido ar leidžia paskelbti atitinkamas išvadas Vakarams – jau kitas klausimas, tačiau laisvės kovos ligomis senokai sergančiam publicistui tos dvi minėtos knygos yra vienos iš labiausiai intriguojančių knygų lentynose. Jų autorius, prieš perbėgdamas (1961 m. gruodį) į JAV, ketverius metus dirbdamas labai slaptoje KGB strateginio planavimo grupėje, gavo daug rūpestingai slėptų žinių. Daug ką stebina jo išskirtinis sugebėjimas panaudoti žinias, iš anksto numatyti daugelį SSRS geopolitinių ėjimų ir su tuo susijusių įvykių Europoje. 1994 metais pasirodžiusios knygos apie JAV žvalgybos institucijų nesutarimus autorius Alfredas A.Knopfas (Alfred A. Knopf), analitiškai išnagrinėjęs Golicyno „pranašystes“, padarė išvadą, kad 1988-1989 metų geopolitiniai įvykiai buvo teisingai įspėti beveik 94 procentais. Tarp jų buvo Berlyno sienos nugriovimas, Vokietijos suvienijimas, „Solidarumo“ judėjimas Lenkijoje, komunistų „nesutarimai“ Balkanuose, Azijoje, „eurokomunizmas“ Europoje, KGB paverčiant labiau dezinformacine, o ne vien šnipinėjimo institucija. Tai išsivystė į platų Sovietų Sąjungos įvaizdžio pakeitimą, kad vėl, kaip per NEP’ą, išgelbėtų jau 1960-aisiais KGB strateginių planuotojų numatytą SSRS sunykimą. Tokį įvaizdžio pakeitimo planą Šelepinas su savo draugu Mironovu pristatė SSKP CK nariams. O Mironovas buvo Brežnevo draugas. Įdomu tai, kad jiedu tarėsi su Brežnevu ir Chruščiovu. Kad ir kokios būtų buvusios tos smulkmenos, Sovietijoje pradėjo žydėti „kapitalizmo“ ir „demokratijos“ gėlytės. Spėtina, didžiausiais magnatais tapo KGB generolai, po jų – pulkininkai, kol pagaliau „kapitalizmas“ pasiekė kolūkių viršininkus ir partorgus. Turint mintyje materialistinį godumą, sunku tikėti, kad viskas vyko pagal planą. Be to, dalis turto, matyt, pateko į pašalines rankas, todėl tie ne pagal planą praturtėję dabar žudomi, kalinami ar persekiojami užsienyje. Knygoje nurodoma, kaip „Solidarumas“ buvo KGB suplanuotas ir paskui kontroliuojamas. Šiame procese tiesiogiai dalyvavo Lenkijos KP vadas, vidaus reikalų ministras Kania.

„Pats Kania pranešė faktą, kad tarp „Solidarumo“ narių buvo 1 milijonas komunistų partijos narių. 1981 metais iš 200 partijos centro komiteto narių 42 buvo „Solidarumo“ nariais. Valensos pavaduotojas Bogdanas Lisas buvo centro komiteto narys“, – rašo Golicynas. Tačiau propaganda ir dezinformacija pristato „antikomunistinį“ profsąjungos įvaizdį. Tad nenuostabu, kad A.Golicynas gavo Britų imperijos Garbės komandoro titulą (CBE), o JAV vyriausybė įteikė jam medalį „Už pažymėtiną tarnybą“ (“Medal for distinguished Service“). Iš A.Golicyno sužinojome, kad Gorbačiovo „perestroikos“ idėjos šaknys siekia Lenino NEP’ą – naująją ekonominę politiką. NEP’o „demokratijos“ ir „kapitalizmo“ melu Leninas susilaukė Vakarų pagalbos, kuri išgelbėjo sovietinę Rusiją nuo susinaikinimo pačioje užuomazgoje. Tada Lenino NEP’o melą, per gudrią dezinformaciją keitusį Sovietų įvaizdį, išgelbėjo OGPU melo specialistai. Todėl apie 1960-sius metus buvo perorganizuota KGB. Dezinformacijos planą suvokęs popiežius Jonas Paulius II prancūzų žurnalistui pasakė, jog Gorbačiovas užsibrėžė atlikti neįmanomą uždavinį: „Pakeisti Sovietų Sąjungos įvaizdį, nepakeičiant sistemos“. Golicyno knygoje randame mums ypač įdomią žinią: Šelepinas nuo KGB viršininko kėdės nustūmė generolą Serovą, lietuviams gerai žinomą dėl to, kad jis 1941 metais pasirašė pirmąjį tremiamų į Sibirą lietuvių sąrašą.

Europos tautoms, taigi ir lietuviams, praverstų rimtai įsiskaityti į Golicyno įspėjimus. Užuot apdovanoję jį ordinais, kaip padarė JAV ir Anglija, turėtume atsidėkodami jį pagerbti rimtai saugodami savo tautą ir Europą nuo naujo pavidalo komunistinės tironijos. Nes „Nauji melai vietoj senųjų“ nušviečia „persitvarkymo“ klastą dienos šviesoje.

Pavyzdžiui, keliolika metų skaitydamas paskaitas amerikiečiams tariamo Kinijos-Sovietijos komunistų „skilimo“ tema, įspėdavau tai esant apgaule. Pasirodo, dėl to savo knygoje įspėjo ir Golicynas. Matyt, man to nežinant, mane įtikino jo įspėjimai, paskleisti dar prieš knygos pasirodymą.

Spaudoje ir kalbose mano naudotas 1960 m. gruodžio 5 dienos „Raudonasis manifestas“, paskelbtas KP suvažiavime Maskvoje, pasirodo, irgi paminėtas toje knygoje. Mane ta informacija pasiekė per vieno JAV politologo liudijimą JAV Senato komitetui. Kaip sovietų psichologinio karo žinovas, jis nurodė, kad Maskva, puldama JAV atsirandančias antikomunistines organizacijas, sukūrė „antiantikomunistinį“, komunizmo priešus tildantį, šurmulį net tarp antikomunistų. Esu nurodęs, jog keistu būdu tai atsirūgo ir JAV bėglių nuo komunizmo bendruomenėse. Tą JAV ekspertą, spėtina, pasiekė Golicyno įspėjimai Vakarams.

Grįžtant prie Kinijos ir Rusijos komunistų tariamų nesutarimų, pasirodo, ir Golicynas šį „antiantikomunizmo“ metodą nurodė buvus plano idėjų dalimi. Šių dienų žiniasklaida patvirtina tai buvus paprasta raudonųjų klasta – mes ką tik išgirdome netgi apie bendrus kiniečių ir rusų karinius manevrus. Tad galiu tik džiaugtis, kad jau nuo 1977 metų pavyko atsidurti tarp raudonąją klastą atpažįstančių kovotojų už tautų ir žmonijos laisvę. Mūsų tautos patriotams ir tikrai besisielojantiems Europos likimu patarčiau įsidėmėti tai, kad Mikojano-Šelepino planuose, kuriuos 1960 metais patvirtino SSKP CK, galutinė pakopa į pasaulinę raudonąją diktatūrą yra Lenino užplanuota socialistinė Europos Sąjunga. Leninas šiandien galėtų džiaugtis žiūrėdamas į antireliginės, antitautinės, antidvasinės, socialistinės eurokratijos įsitvirtinimą Briuselyje. „Euro“ – ne pagal Europą, o pagal tautas perkantį ir parduodantį globalinį pinigą.

Gal kurį mūsų politiką ar politologą sudomins įspėjimas, perduotas Vatikano istoriko M.Martino knygoje apie popiežių Joną Paulių II. „Jis žino, kad didžiausia dieviška bausmė būtų tik balzamas, palyginus su nežmoniškumu ir beširdiškumu, su tokia bedieviška visuomene, kurią sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas“.

Žinoma, visi tie įspėjimai apie reikalą kovoti su tironiškos pasaulinės valdžios kūrimu pažadins tik tuos tautiečius, kuriems rūpi jų vaikų, vaikaičių ir tautos ateitis. Suakmenėjusių širdžių materialistams, deja, rūpi tik jų šiandienė „laimė“. Tokių yra visose tautose. Nurašykime juos į nuostolius. Yra užtektinai gerų žmonių. Tik reikia, kad patriotai burtųsi bent po kelis bendrai veiklai. Tautos ir valstybės priešai nebegali prieš tautą naudoti čekisto nagano, todėl jie bijo drąsių patriotų, kurie raštu, peticijomis, telefonų skambučiais, piketais, susibūrimais parodo, kad Lietuvos priešų galia stovi ant molinių melo kojų. Tapkime kovos už LAISVĘ ir TIESĄ partizanais – be bunkerių.

© 2007 „XXI amžius“