Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Priminta Katynės tragedija

Petras KATINAS

Spalio viduryje Kremliaus propagandinis ruporas RIA „Novosti“ surengė televizijos tiltą „Maskva – Varšuva“, kurio metu diskutavo, kaip reikia vertinti pasaulinio garso lenkų kino režisieriaus Andžejaus Vaidos paskutinįjį filmą „Katynė“. Visai nesvarbu, kad tame tilte dalyvavę Rusijos „istorikai“ ir V.Putino šlovintojai atvirai prisipažino, kad to filmo nėra matę, bet savo nuomonę apie jį turi… Tuo tarpu šis A.Vaidos kino šedevras buvo demonstruotas Maskvoje, Lenkų kultūros centre, spalio 27 ir 28 dienomis. Kaip pareiškė šio filmo sukrėstas rusų rašytojas Borisas Sokolovas, nereikia jokių „tiltų“ ir diskusijų – paprasčiausiai reikia parodyti šį filmą per visus Rusijos televizijos kanalus, kad jis pagaliau priverstų rusų visuomenę atgailauti už kruvinus praeities darbus. Pasaulio spaudoje paskelbus apie A.Vaidos filmo „Katynė“ sukūrimą, Rusijos nacionalpatriotiniai sluoksniai, kurių prisisteigė kaip musių, ėmė šaukti, kad filmas kupinas neapykantos Rusijai. Žinoma, tai netiesa. Kaip pažymėjo rašytojas B.Sokolovas, šis filmas ne rusofobinis, o filosofinis šedevras. Jis nekviečia keršyti lenkų karininkų ir patriotų žudikams, o bando paaiškinti, kaip Lenkijos visuomenė ir tauta per ilgus komunistinės diktatūros dešimtmečius gyveno prisiminimais apie Katynės tragediją, ir bando suprasti tiesą, kurią sovietų ir lenkų komunistiniai režimai visokiais būdais stengėsi nuslėpti ar klastoti.

A.Vaidos filmas prasideda vaizdais, kaip 1939 metų rugsėjo 17 dieną, Raudonajai armijai įsiveržus į Lenkiją, kažkur Rytų Galicijoje, pusiaukelėje tarp Krokuvos ir Lvovo, susitinka dvi pabėgėlių kolonos. Tie, kurie bėgo į rytus nuo vokiečių, ir tie, kurie paniškai bėgo nuo rusų. Ir tie, ir anie nesuvokė, kur jiems bėgti. Tokia buvo Lenkijos ir lenkų padėtis 1939 metų rugsėjį. Apskritai, sovietinio ir nacių režimo sugretinimas labai ryškus visame A.Vaidos filme. Jeigu vokiečiams lenkai tiktai žemesnės rasės atstovai, tai sovietų okupantams – žmonės, kuriuos būtina paversti komunistinio režimo, t. y. Maskvos, vergais skelbiant „amžiną draugystę su Sovietų Sąjunga“.

Be to, Andžejus Vaida labai aštriai kelia klausimą: ar galima ir kiek galima meluoti, norint išgyventi totalitarinio režimo sąlygomis. Viena filmo veikėja, Varšuvos sukilimo dalyvė, pakliūva į komunistinio saugumo požemius vien už tai, kad bandė pastatyti paminklą Katynėje nužudytam savo broliui. Saugumiečiai siūlo jai laisvę už tai, kad nebūtų paminkle įrašo, kuriame skelbiama, kad jos brolį nužudė sovietų NKVD. Ji atsako saugumiečiams, kad verčiau pasirinktų nužudytųjų dalią, bet neliktų su tais, kurie žudė ir tebežudo.

Kiti filmo veikėjai pasirengę meluoti dėl Katynės žudymų, tikėdamiesi būsimojo Lenkijos išsilaisvinimo nuo komunizmo vergovės. Nors, kaip pabrėžia A.Vaida, 1945–1946 metais beveik niekas nebetikėjo laisvos Lenkijos atgimimu. Bet jau tada faktiškai visi lenkai žinojo, kad Katynės žudynės – NKVD darbas. Sovietų versiją palaikė tiktai komunistų funkcionieriai, tačiau ir jie vengė apie tai viešai užsiminti, net ir jiems buvo gėda. Komunistinėje Lenkijoje Katynių žudynių temą apskritai buvo vengiama prisiminti. Skelbti tiesą buvo uždrausta, o meluoti – liežuvis neapsiversdavo. Netgi lenkų knygose ir filmuose apie karą 1943 m. balandžio mėnuo – tas laikas, kai vokiečiai atrado Katynės aukų kapus, o Sovietų Sąjunga nutraukė diplomatinius santykius su Lenkijos emigracine vyriausybe Londone, pareikalavusia ištirti šią tragediją, atsiranda „atminties praradimas“. Taigi, A.Vaidos filmas yra pirmas Lenkijoje ir pasaulyje, kuris bando užpildyti šį labai svarbų, bet iki šiol tuščią Lenkijos istorijos epizodą.

Kelia šiurpą baigiamieji filmo kadrai – enkavedistų šūviai į pakaušį, kraujo klanai, buldozeriai, į kurių išraustas duobes verčiami nužudytų žmonių kūnai. Žmonių, kurie tikėjo, svajojo apie grįžimą namo. Vienas filmo veikėjas rotmistras Andžejus, kurį pirmosiomis rusų nelaisvės dienomis žmona ir duktė įkalbinėja bėgti, atsisako nuo išsigelbėjimo – karininko garbė neleidžia jam palikti nelaimėje savo draugų.

Po finalinių filmo kadrų, kurie sukelia ne neapykantą, o gilų skausmą (juk neįmanoma neapkęsti praradusių sielą), ypač apgailėtinai atrodo Rusijos Vyriausiosios karinės prokuratūros sprendimas nutraukti Katynės žudynių bylos tyrimą ir atsisakyti paskelbti tas žudynes nusikaltimu žmonijai ir žmoniškumui, kaip tai ir buvo iš tikrųjų. Juk A.Vaidos filmas akivaizdžiai parodo, kad tai buvo tikras genocidas, siekiant sunaikinti lenkų intelektualinį ir karinį elitą. (Daugelis nužudytų lenkų karininkų – buvę mokytojai, inžinieriai, muzikantai.) Tai buvo siekis sunaikinti visus tuos, kurie nacionalines ir patriotines vertybes laikė pirmoje vietoje.

Šių metų kovą Rusijos Vyriausioji karinė prokuratūra galutinai nutraukė Katynės bylą. Tai įvyko praėjus 65-eriems metams po to, kai VKP(b) centro komitetas priėmė sprendimą nužudyti 22 tūkstančius lenkų. Kada Lenkijos Atminties instituto vadovas priminė Rusijos vyriausiajam kariniam prokurorui Aleksandrui Savenkovui, kad Niurnbergo procese, kai kaltė už Katynės žudynes buvo bandoma suversti vokiečiams, kaip tik SSRS atstovas reikalavo, kad tos žudynės būtų įvertintos kaip nusikaltimas prieš žmoniją. (Genocido terminas atsirado tiktai 1948 metais.) Į tai A.Savenkovas atsakė: „Neverskite mūsų parodyti nagus“. Dar daugiau, vyriausiasis Rusijos karinis prokuroras pareiškė, kad iš 14540 lenkų belaisvių, kurie buvo laikomi trijuose lageriuose SSRS teritorijoje, žuvo tik 1806 žmonių, iš kurių 22-jų kūnai identifikuoti. Apie kitų likimą nieko neskelbiama. Negana to, Rusijos politikai ir istorikai ėmė skelbti, kad lenkų belaisvius žudė ne tiktai NKVD, bet ir gestapas. Rusija atsisakė perduoti Lenkijai daugiau kaip 120 tomų Katynės bylos surinktų duomenų. Esą tai yra valstybinė paslaptis. Bet kokia gali būti paslaptis, jeigu beveik visų Katynės žudikų pavardės, įskaitant ir paprasčiausius vykdytojus, jau seniai žinomos ir buvo paskelbtos pačioje Rusijoje po SSRS subyrėjimo! Dėl tokio atsakymo Lenkijos prokuratūra savarankiškai pradėjo tirti Katynės žudynes ir siekia įvertinti jas ne tik kaip nusikaltimą prieš žmoniškumą, bet ir kaip genocido aktą. Abu Lenkijos Seimo rūmai kreipėsi į Rusijos valdžią reikalaudami teisinio Katynės žudynių įvertinimo. Lenkijos Seimo rezoliucijoje apie Katynės žudynes sakoma: „Praėjus 65-eriems metams po Katynės nusikaltimo, kai buvo niekšiškai nužudyti lenkų karo belaisviai, pirmiausia Lenkijos kariuomenės ir policijos karininkai, taip pat teisininkai, laikyti Stardelsko, Kozelsko ir Ostaškovo lageriuose, verčia priminti, kad Stalino ir kitų aukščiausių SSRS vadovų įsakymu, Katynės miške ir Tverėje bei Charkove ir kitose vietose buvo nužudyta daugiau kaip 22 tūkstančiai Lenkijos elito. Žmonių, kurie buvo paskyrę savo gyvenimą Lenkijos laisvei ir nepriklausomybei. Tas beprecedentinis nusikaltimas pažeidžia visus bendražmogiškus principus. Tai buvo bendro dviejų totalitarinių valstybių – Trečiojo reicho ir Sovietų Sąjungos plano dalis pavergiant Lenkiją ir sunaikinant jos geriausius, patriotiškai nusiteikusius piliečius. Seimas apgailestauja, kad šis nusikaltimas iki šiol slepiamas, nusikaltėliai nenubausti, nieko nedaroma, kad būtų greičiau užgydytos praeities žaizdos. Abiejų šalių susitaikymas įmanomas tiktai tada, kai grindžiamas teisybe ir atgaila, o ne nutylėjimais ir melu. Likdami ištikimi tų aukų atminimui, laukiame iš Rusijos tautos ir Rusijos valdžios pripažinimo Katynės nusikaltimo kaip nusikaltimo žmoniškumui, kaip buvo suformuluota Niurnbergo procese. Mes taip pat reikalaujame išaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes, suteikti informaciją apie visų nužudytųjų palaidojimo vietas. Be to, laikome būtinu pateikti visas žudikų pavardes – tiek tiesioginių vykdytojų, tiek ir tų, kurie davė įsakymus“.

Galima ir būtina pažymėti, kad VKP(b) politbiuro 1940 m. kovo 5 d. nutarime kalbama ne tik apie lenkų karininkų nužudymą, bet ir lenkų civilių žmonių, ypač inteligentų, įkalintų „išvaduotos“ Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos kalėjimuose bei lageriuose likvidavimą. „Visi 14700 lageriuose esantys lenkų karininkai, policininkai, šnipai, žandarai, „osadnikai“ (lenkų valstiečiai, po 1920 metų persikėlę į Vakarų Ukrainą ir Baltarusiją), taip pat įvairių žvalgybos organizacijų nariai, dvasininkai, fabrikantai, valdininkai, Raudonosios armijos dezertyrai ar pabėgėliai iš SSRS turi būti sušaudyti. Jų bylos turi būti sprendžiamos jiems nedalyvaujant“. Tiesa, dar 1959 metais buvęs SSRS KGB vadovas Aleksandras Šelepinas slaptai pranešė generolui N.Chruščiovui, kad civilių tada buvo sušaudyta „tik“ 7305. Beje, dar valdant Ukrainą prezidentui L.Kučmai, jis perdavė Lenkijai dokumentus, iš kurių aiškėja, kad 1940 m. pavasarį NKVD sušaudė 3,8 tūkst. civilių Lenkijos piliečių.

Ką jau kalbėti apie lenkų trėmimą iš Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos į Sibirą. 1939–1940 metais buvo ištremta mažiausiai du milijonai žmonių. Ar tai ne genocidas? Juk 1939 metais pusę Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų sudarė lenkai.

Paskutiniuoju metu Rusijoje pradėta neigti ne tik Katynės žudynes. Kai kurie labai aukšti Kremliaus pareigūnai ėmė skelbti, kad 1920 metais, kai Raudonoji armija priartėjo prie Varšuvos ir jaunos lenkų kariuomenės buvo sutriuškinta, lenkai esą nužudė 60 tūkst. belaisvių. Kiti mini net 140 tūkstančių nužudytų rusų belaisvių. Bet juk visoje Tuchačevskio armijoje, siaubusioje Lenkiją, iš viso buvo tik 150 tūkst. raudonarmiečių.

Pabaigai verta paminėti dar vieną ne tokį seną įvykį, kai Kremliaus bonzos labai supyko sužinoję, jog Didžiosios Britanijos televizijos kompanija BBC rengiasi parodyti dokumentinį filmą apie Katynės žudynes. Tai įvyko 1971 metais, kai buvo sušauktas specialus SSKP CK politbiuro posėdis dėl „protesto pateikimo Anglijos Užsienio reikalų ministerijai apie vykdomą antisovietinę kompaniją dėl vadinamosios „Katynės bylos“:

Sovietų Sąjungos komunistų partija. Centro komitetas. Visiškai slaptai. P1/35.

Draugams: Brežnevui, Kosyginui, Suslovui, Andropovui, Katuševui, Ponomariovui, Gromykai, Rusakovui.

Išrašas iš protokolo. Patvirtinti pasiūlytą projektą SSRS pasiuntiniui Londone.

Aplankykite Anglijos URM ir padarykite šį pareiškimą:

„Pagal mūsų turimus duomenis, televizijos kompanija BBC rengiasi parodyti priešišką Sovietų Sąjungai filmą apie vadinamąją „Katynės bylą“. Anglijoje jau paskelbtos kelios šmeižikiškos knygos apie Katynės tragediją. Anglijos pusei puikiai žinoma, kad hitlerininkų kaltė dėl Katynės visiškai įrodyta specialiosios komisijos, dirbusios to nusikaltimo vietoje netoli Smolensko 1945–1946 m. Taip pat ir Niurnbergo tribunolas pripažino vokiečių karo nusikaltėlius kaltais dėl lenkų liaudies naikinimo įskaitant ir karo belaisvių sušaudymą Katynės miške. Todėl negali nekelti nuostabos ir pasipiktinimo tam tikrų Anglijos sluoksnių bandymas vėl atgaivinti gebelsinės propagandos insinuacijas, kad būtų apjuodinta Sovietų Sąjunga, kurios liaudis savo krauju išgelbėjo Europą nuo fašistinės vergovės.

Pasiuntinybė laukia, kad Anglijos URM imtųsi atitinkamų veiksmų ir neleistų platinti Anglijoje šmeižikiškos medžiagos, kurios autoriai siekia pabloginti santykius tarp mūsų šalių“.

Šio pareiškimo tekstą palikite pašnekovams. Apie įvykdymą – telegrafuokite.

© 2007 „XXI amžius“