Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dievo meilės dainius

Benjaminas ŽULYS

Šiomis dienomis sukako 145 metai, kai gimė Jonas Mačiulis-Maironis – teologijos daktaras, profesorius, Kauno kunigų seminarijos rektorius, poetas, prelatas. Mirė 1932 m. Kaune, palaidotas prie Kauno Arkikatedros Bazilikos.

Reikšmingiausia Maironio kūrybos dalis – lyrika. Rinkinys „Pavasario balsai“ iki Maironio mirties sulaukė net šešių leidimų. Eilėraščiuose reiškiamos tautinio judėjimo idėjos – aukštinama herojiška Lietuvos praeitis, laisvės karai su kryžiuočiais, gerbiamas paprastas žmogus, kritikuojamas ponų nutautėjimas, kuriami romantiški poetizuoti Tėvynės krašto vaizdai, keliama gimtosios kalbos reikšmė. Maironis pirmas iš lietuvių poetų atskleidė lyrikos galimybes išreikšti žmogaus pasaulėvaizdį, vidinio gyvenimo dinamiką bei dramatizmą, davė pradžią pagrindiniams lietuvių lyrikos žanrams ir tipams. Maironio lyrika – naujos, romantinės lietuvių poezijos raidos etapas. Kai kurie poeto eilėraščiai virto ypač mėgstamomis tautoje dainomis. Tai – „Lietuva brangi“, „Oi neverk, motušėle“, „Kur lygūs laukai“, „Kur bėga Šešupė“, giesmė „Marija Marija“ ir kt.

Kaune, buvusiame Maironio name įkurtame poeto vardu pavadintame Lietuvių literatūros muziejuje neseniai įvyko vakaras, skirtas pagerbti šią iškilią asmenybę. Kaip sakė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, nors apie Maironį yra parašyta daug straipsnių, recenzijų, kitų literatūros darbų, tačiau jis ir toliau lieka iki galo neatskleistas, neatvertas ir nepažintas. Šią spragą iš dalies užpildė vakare dalyvavęs moralinės teologijos daktaras, kun. Algirdas Petras Kanapka. Prasminga, kad šis susitikimas buvo surengtas kaip tik Maironio namuose, kur saugojama nemažai poeto rankraščių ir jų kopijų, kur vykdavo prieškario literatų susibūrimai, kur plevena poeto dvasios atspindžiai.

Kun. dr. A.P.Kanapka į Maironio kūrybą žvelgia itin reikšmingais aspektais, pavadindamas Maironį Dievo meilės dainiumi. Prisimenamas popiežiaus Jono Pauliaus II posakis, kad „savo įkvėpimu ir savo esme kiekvienas didis meno kūrinys yra religinis“. Ši įžvalga esanti ne atsitiktinė, nes menas bendrąja prasme visada išlieka gyvenimo patirties išraiška, kuri apima ir jautrią tikėjimo sritį. Maironis buvo didelis moralinės teologijos žinovas, tyrinėtojas, dėstė moralinę teologiją tuometinėje Peterburgo dvasinėje akademijoje, Kauno kunigų seminarijoje, buvo Lietuvos universiteto Moralės teologijos katedros vedėjas. Tai, be abejo, turėjo įtakos ne vien poeto gyvensenai, elgesiui, bet ir kūrybai. Kalbėtojas prisiminė prieš dvidešimt metų, minint Maironio 125-ąsias gimimo metines, kun. Vaclovo Aliulio pasakytą mintį, kad Maironio poezija ištisai alsuoja religine mintimi, atspindi teologinę pasaulėjautą.

Kun. dr. A.P.Kanapka prisimena pirmąjį Maironio „Pavasario balsų“ rinktinės eilėraštį „Ačiū Tau, Viešpatie“. Jis pradedamas padėka Dievui už meilę, rūpestį ir apsaugą, už įkvėpimą ir poeto talentą, už meilę tėvynei, jos žmonėms. Poetas atvirai ir nuolankiai, prisiimdamas atsakomybę, nesiteisindamas pripažįsta savo silpnumą, ribotumą ir klaidas. Tai sustiprina viltį, jog Dievo gerumas ir gyvenime patirtos kančios, kuriose Viešpats neleido palūžti, atvers amžinojo džiaugsmo vartus.

Neabejojama, kad Maironio iškiliausias, nors ne vienintelis, kūrybos objektas bei šaltinis – tėvynė. Vienas tokių kūrinių yra eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“. Bet kalbėtojas pastebėjo, kad buvo ir tebėra bandymų sumenkinti tą poeto nuoširdumą bei patriotizmą, įžvelgiant eilėraštyje ne taurius patriotinius jausmus, bet užslėptą erotinę meilę. Juolab, kaip pastebi kai kurie žinovai, „…eilėraštis parašytas pagal visus meilės lyrikos kanonus“. Atidesnis skaitytojas lengvai suvokia, kad šis kūrinys yra tikrai ne apie meilę moteriai. Poetas, jaunas kunigas, dėkingas Dievui už pašaukimą ir atsivėrusias jam, kaimo žemdirbio vaikui, galimybes, suvokia savo atsakomybę prieš tėvynę.

Anot kun. A.P.Kanapkos, poeto kūryboje nėra kvietimo pakilti į revoliucinę kovą prieš pavergėjus ar neapykantos ir keršto skatinimo, raginimo susitaikyti su tokia padėtimi. Labiausiai įžvelgiamas vilties stiprinimas. Ši viltis esanti iš Dievo, nes tik jis skatina kantrybę atliekant savo darbus, be kurių žmogus praranda vidinę laisvę, be kurios negali būti kalbos apie išorinę. Tiesa, Jėzuje Kristuje moralinis blogis yra nugalėtas, tačiau fizinis pasiliksiąs iki pasaulio pabaigos.

Todėl Maironis primena, kad be tikėjimo ir vilties neįmanoma nei tinkamai gyventi, nei prasmingai kentėti, nešant savo gyvenimo kryžių, nei nesavanaudiškai mylėti. „Visi gyvenime pakelti vargai atranda savo prasmę Dievuje“, – sakė kun. dr. P.A.Kanapka. Jis pabrėžė, kad Maironį visuomenėje įprasta vadinti Tėvynės meilės dainiumi, tautos dvasios mokytoju. Tačiau jam, nepaneigiant anų, norėtųsi jį vadinti Dievo meilės dainiumi. Maironio poezijoje meilė, ši Dievo dovana, spinduliuoja visomis kryptimis. Poetas apie meilę kalba, kaip tyros meilės mokytojas, kaip dvasios tėvas, padedąs suvaldyti geismus ir nukreipti teisinga kryptimi jausmus. Tokios meilės, kurią valdo egoizmas, asmeninė nauda, siekimas panaudoti kitą asmenį kaip savo geismų priemonę, Maironis nėra apdainavęs.

Be to, Maironis išdrįsta kalbėti apie meilės viršūnę – tyrą draugystę tuomet, kai ji buvo mažiausiai pageidaujama moralės teologijos tema, ypač – seminarijų ir vienuolynų erdvėse. Nors, tiesa, draugystės terminas buvo vienas iš svarbiausių krikščioniškoje etikoje. Beje, dar būdamas šeštoje gimnazijos klasėje būsimasis kunigas parašė įspūdingą rašinį „Apie draugystę“, kuris buvo gerai įvertintas.

Eilėraštį „Nuo Birutės kalno“ Vaižgantas vadino „kūrinių kūriniu“. Jame išreikštas žmogaus troškimas būti laimingu. Žmogus laimės link gali artėti tik mylėdamas. Tuo galima atspėti poeto norą išreikšti savo meilę Dievui ir žmogui.

Kun. dr. A.P.Kanapka mini Aristotelį, Tomą Akvinietį, Vandą Zaborskaitę, kun. V.Aliulį, kitus žymius teologijos, moralės, literatūros žinovus ir tyrinėtojus. Pats A.P.Kanapka kurį laiką Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė Kauno kunigų seminariją, stažavosi Romoje, italų kalba apgynė daktaro disertaciją, dabar yra Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. Maža to, jis drauge su pagalbininkais sukūrė spalvotų skaidrių ciklą apie Dešimtį Dievo įsakymų, pavadintą „Dievo įsakymai – šviesa širdies akims“, parinko tekstus, muziką, pats tuos tekstus profesionaliai perskaitė. Demonstruodamas skaidres kun. dr. A.P.Kanapka sakė, kad šis kūrinys irgi siejasi su Maironio kūryba.

Kaunas

© 2007 „XXI amžius“