| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kariuomenės draugai ir nedraugai Gintaras VISOCKAS
Niekad nemėgau kurti proginių straipsnių. Ypač apie kariuomenę. Proginiuose tekstuose mažiausiai objektyvumo, mažiausiai tiesos. Tokio rašinio autorius visuomet sukaustytas nerašytos taisyklės, esą apie jubiliejų švenčiantį asmenį ar organizaciją galima skelbti tik palankius, malonius dalykus. Kritikuoti, reikšti priekaištus, išguldyti net nedideles pastabas tarsi nemandagu, negražu, netaktiška. Pritariu tokioms nuostatoms. Tačiau taip pat esu įsitikinęs, jog visur, net ir švenčiant patį didžiausią jubiliejų, būtinas saiko jausmas: negalima mėgautis kritika, bet nedera paskęsti ir pagyrimų lavinoje. Juolab kad visur esama trūkumų, klaidų, abejotinų sprendimų. Kol nebuvome priimti į NATO Šiandien lapkričio 23-ioji Lietuvos kariuomenės diena. Šia proga norėčiau prisiminti mūsų ginkluotųjų pajėgų kūrimosi laikotarpio 19952003-iaisiais kai kuriuos svarbesnius momentus. Taip susiklostė, kad būtent tais metais intensyviai domėjausi ginkluotųjų pajėgų gyvenimu, dalyvavau beveik visose stambiausiose pratybose, mokymuose, svarbiausiose batalionų šventėse, savanorių žaidynėse... Analizuojant tuos metus, ypač laikotarpį, kol dar nebuvome priimti į NATO, atmintyje iškyla keletas, man regis, svarbių momentų. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvų, akivaizdu, jog tais metais mūsų ginkluotosios pajėgos turėjo užtektinai viešų bei sumaniai užsimaskavusių nedraugų, kurie Lietuvos kariuomenei niekad nelinkėjo sėkmės, kurių kritika buvo ne geranoriška, bet piktdžiugiška. Jie vadovavosi principu: kuo mūsų ginkluotosioms pajėgoms labiau nesiseka, tuo geriau. Kam geriau? Rusijai? Reikalavo sumažinti kariuomenei skirtas lėšas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų nedraugai ypač buvo pamėgę kartoti tarsi ir nenuginčijamą retorinį klausimą su kuo Lietuva ruošiasi kariauti? Šią frazę, kur reikia ir kur nereikia, kaišiojo rašytojai, visuomenės veikėjai, publicistai. Savo archyve turiu sukaupęs kelis šimtus publikacijų iš pačių įvairiausių lietuviškų leidinių, kur užfiksuoti tokio pobūdžio pasisakymai. Jų autoriai demagogiškai tvirtino, jog Lietuva ir kelių valandų neatlaikytų prieš Rusijos tankus. Taigi visuomenei netiesiogiai piršo nuomonę, esą Lietuvai išvis nereikalinga kariuomenė. Nereikalinga jokia kariuomenė nei stipri, nei silpna. Suprask, lėšas, skiriamas ginklavimuisi, valstybė geriau atiduotų mokytojams, senelių prieglaudoms, universitetams, medicinai. Ypač čia buvo aktyvus Vilniaus universiteto profesorius Rolandas Pavilionis, tiek spaudoje, tiek televizijoje savo ugningais pasisakymais menkindamas mūsų kariuomenę. Beje, prieš Lietuvos kariuomenę nukreiptos jo kalbos būdavo sukaltos itin meistriškai, įtikinamai, įsimenančiai. Koks bent kiek protaujantis lietuvis galėjo pasakyti, kad mūsų universitetai ar ligoninės maudosi prabangoje? Tačiau kodėl prof. R.Pavilionis, taip nuoširdžiai besirūpindamas švietimo reikalais, kėsindavosi būtent į tą biudžeto eilutę, kurioje buvo surašytos karinėms reikmėms skirtos lėšos? Kodėl jis taip atkakliai nereikalaudavo sumažinti valdininkų, parlamentarų, ministrų išlaikymui skirtų lėšų, o nuolat siekdavo pakoreguoti tuo metu ir taip menkutį mūsų ginkluotųjų pajėgų biudžetą? Kodėl jis savo gerbėjams aiškiai nepasakydavo: neturėdami savo ginkluotųjų pajėgų, neįstosime į NATO aljansą, kuris, kad ir kas ką sakytų, šiandien vienintelė apčiuopiama, reali apsauga nuo Rusijos agresijos. Gal ir ne pati tobuliausia apsigynimo, saugumo forma, bet solidesnių garantijų tiesiog nėra ir artimiausiu metu nebus. Šiandien ginčytis su prof. R.Pavilioniu keblu. Jis miręs. Tačiau to meto jo publicistinė veikla, mano supratimu, labai pakenkė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įvaizdžiui. Ir šito fakto negalima nutylėti. Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė buvo įvelta į beprasmius ginčus bei skaičiavimus, kodėl karinėms reikmėms būtina skirti mažų mažiausiai 2 proc. nuo BVP. Prof. R.Pavilionio ir jo gerbėjų neįtikindavo net argumentas, jog visos NATO aljansui priklausančios valstybės iš savo biudžeto karinėms reikmėms atseikėja maždaug 2 proc. nuo BVP. Neįtikindavo ir KAM vadovų pateikti oficialūs duomenys, jog Lietuva, be kita ko, niekad ir neskyrė karinėms reikmėms 2 proc. nuo BVP. Tik apie pusantro procento, iš kurio dar reikėdavo skirti lėšų mokymo įstaigoms bei visuomeninių organizacijų išlaikymui karo akademijai, šauliams... Artūro Paulausko demagogija Prie Lietuvos kariuomenės nedraugų derėtų priskirti ir buvusį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską. Atsimenate, kokiais šūkiais vadovaudamasi į valdžią atėjo A.Paulausko sukurta Naujoji sąjunga? Ir A.Paulauskas viešumon iškėlė neva išganingą mintį: išlaidas, skiriamas kariuomenės reikmėms, galima dar sumaniau taupyti, o sutaupytus milijonus atiduoti švietimui bei sveikatos apsaugai. Ir visa tai stojimo į NATO išvakarėse. Apie tai, kad ir Švietimo ir mokslo, ir Sveikatos apsaugos ministerijos galėtų taip pat apdairiau leisti savas lėšas nė žodžio. Suprask, didžiausia išlaidautoja yra būtent Krašto apsaugos ministerija. Perfrazuojant to meto paulauskininkų šūkius, Lietuva geriau gyvens tik tuo atveju, jei... neturės savos kariuomenės. Žinoma, šitaip sakydamas stipriai ironizuoju. Oficialiai nei parlamentaras A.Paulauskas, nei jo bendraminčiai niekur niekad nesakė, esą mums visiškai nereikia kariuomenės. Tokia mintis šauna į galvą, kai krūvon sudedi visus to meto jų pareiškimus, pasisakymus, komentarus. Viešai pasisakoma už efektyvias ginkluotąsias pajėgas, o tarp eilučių galima perskaityti užuominas, jog kariuomenė mums tėra akmuo po kaklu. Patrankos žvirbliams baidyti Įsidėmėtina Lietuvos ginkluotųjų pajėgų nedraugų taktika ir dėl ginkluotės. Pavartykime ano meto spaudą. Kiek pašaipių rašinių apie pasenusią, neefektyvią mūsų ginkluotę! Be abejo, tokiuose pasišaipymuose daug tiesos. Tuomet Lietuva neturėjo galingų pabūklų, skirtų kovai su tankais, šarvuočiais. Tuomet Lietuva neturėjo zenitinių pabūklų, skirtų kovai su orlaiviais, neturėjo modernių karo laivų tik kelias sovietinių laikų fregatas, stigo net pačių reikalingiausių ginklų. Net modernių šarvuočių storais šarvais trūko. Prisimenu, kaip rašytojas Romas Gudaitis viename savo straipsnyje aiškino, jog mūsų patrankos skirtos tik žvirbliams pabaidyti. Tačiau įdomiausia, kad tuo metu, kai Lietuva pradėjo sulaukti paramos iš Švedijos, Danijos, JAV, didieji ginkluotės specialistai vėl nesidžiaugė. Jie vėl suirzę burnojo, burnojo, burnojo. Tokių pavyzdžių galiu pateikti aibes. Lietuvai dovanojami arba už simbolinę kainą parduodami užtektinai modernūs ir galingi pabūklai, zenitinės patrankos, vokiški kulkosvaidžiai, švediški granatsvaidžiai, švediški šarvuočiai. Akivaizdu, kad mūsų ginkluotosios pajėgos gali efektyviai pasipriešinti užpuolimo atveju ir ne bet kaip, o profesionaliai, ir atsilaikyti ne keletą valandų, o keletą parų. Tačiau mūsų intelektualai ir toliau žeria priekaištą po priekaišto. Tarnauti savo kariuomenėje nei gėda, nei sunku, nei ilgu Vadinamieji pacifistai šaukia, esą ginkluotė, kurią mums dovanoja Vakarai, tėra metalo laužas, kuriuo mūsų sąjungininkai neva siekia atsikratyti kaip šiukšlėmis. Skeptikų visai nedomina skaičiai, faktai, palyginimai: koks šarvo storis, koks šaudymo nuotolis, koks greitis. Jie negirdi ir argumentų, jog ginkluote, kurią jie laiko pasenusia, iki šiol naudojasi reguliariosios JAV, Švedijos, Danijos ar Vokietijos pajėgos. Jie negirdomis praleidžia ir karinių ekspertų pasakymus, jog Lietuvai dovanota ginkluotė iki šiol naudojama kovinėse operacijose Afganistane, Irake, Kosovo provincijoje. Laimė, kad ne visi mūsų inteligentai buvo kategoriškai nusiteikę prieš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų stiprinimą. Čia išskirčiau to meto spaudoje pasirodžiusius rašytojų Petro Dirgėlos, Juozo Apučio, tuometinio Dailės instituto vadovo Arvydo Šaltenio, poeto Jono Juškaičio pasisakymus. Jie tvirtino, jog kiekviena valstybė, net ir pati mažiausia, privalo turėti ne tik policiją, sveikatos ar švietimo įstaigas, bet ir kariuomenę. Jie pabrėždavo, jog vaikinas, tarnavęs kariuomenėje, tampa kur kas pažangesnis studentas aukštojoje mokykloje ar pareigingesnis darbuotojas už tą savo bendraamžį, kuris netarnavo jokioje kariuomenėje. Šių intelektualų pozicija buvo suprantama: tarnauti vienerius metus savoje kariuomenėje nėra nei gėda, nei sunku, nei ilgu. Piktinosi kariuomenės vadu Lietuvos kariuomenės nedraugai naudojo ir kitą taktiką, siekdami sumenkinti Lietuvos kariuomenę. To meto visuomenėje buvo gajus įsitikinimas, jog šauktiniai kareiviai, tarnaujantys mūsų ginkluotosiose pajėgose, yra niekinami, mušami, skriaudžiami. Negaliu neprisiminti susitikimo su vienos organizacijos, neva gynusios skriaudžiamų mūsų kareivių interesus, vadove. Jos pavardės nenoriu minėti, nes ji sovietinėje armijoje neteko sūnaus, todėl jos priešiškumas bet kokiai kariuomenei suprantamas ir pateisinamas. Ji šių eilučių autoriui pranešė turinti užtektinai faktų, kaip mūsų batalionuose ir kuopose seržantai ir vadinamieji seniai tyčiojasi iš naujokų. Beje, ji itin piktinosi tuo metu kariuomenės vado pareigas ėjusiu brigados generolu Jonu Kronkaičiu, neva nieko nedarančiu, jog Lietuvos kariuomenėje vadinamosios diedovščinos, atėjusios iš sovietinių laikų, neliktų nė kvapo. Kaune susitikęs su moterimi, taip ir neišgirdau konkrečių faktų. Pasirodo, ji iš tikrųjų turinti vieno jaunuolio, kuris skundėsi netvarka kariniame dalinyje, laišką. Ir tas jaunuolis tarnavo ne kariuomenėje, bet vidaus reikalų sistemai priklausiančiuose pulkuose. Su ta moterimi susiginčijome rimtai. Aš teiravausi, kaip galima spaudoje viešai pareikšti, jog dešimtys mūsų jaunuolių žeminami kariuomenėje, kai nėra nė vieno konkretaus atvejo? Taip pat stebėjausi, kaip galima kaltinti kariuomenės vadą neveiklumu, kai iš tiesų nėra už ką kaltinti? Mane glumino ir tai, kad moteriškė spaudoje gyrėsi aplankiusi daugumą karinių dalinių. Melavo toliau Kauno ji nėra išvažiavusi, o juk Lietuvos kariniai daliniai dislokuoti Tauragėje, Alytuje, Rukloje, Marijampolėje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniuje, Šiauliuose. Po to susitikimo kareivių interesus ginančios organizacijos vadovę apkaltinau visuomenės dezinformavimu. Baustas už girtuokliavimą Prisimenu ir dar vieną panašų dezinformacijos atvejį. Vienas Tauragės batalione tarnavęs vaikinas dienraštyje Lietuvos rytas pareiškė, esą Lietuvos ginkluotosiose pajėgose didžiausia netvarka. Girdi, karininkai girtuokliauja, seržantai muša naujokus ir t.t. Tas vaikinas išdrįso rašyti net viešą laišką kariuomenės vadui, reikalaudamas išanalizuoti jo pateiktus atvejus. Nuvažiavau į karinį dalinį, kuriame šis drąsuolis gyveno, ir sužinojau labai įdomių faktų apie patį viešųjų laiškų rašytoją. Tauragės bataliono vadovybė pateikė iškalbingą dosjė apie skundų rašytoją. Vaikinas net tris sykius baustas areštu už tai, kad laiku negrįžo į dalinį iš trumpalaikių atostogų. Į dalinį sugrįžti jis vėlavo ne kelias valandas, o kelias paras. Negrįžimo priežastis alkoholis. Beje, nenorėdamas į dalinį dar sykį sugrįžti išgėręs, jaunuolis kartą sumanė pameluoti. Paprašė, kad jo sesuo ar pusseserė, dabar jau gerai neprisimenu, paskambintų į karinį dalinį ir pareikštų, jog kareivio motina sunkiai susirgusi ir guli Santariškių ligoninėje po sunkios operacijos. Todėl visiškai suprantama, kad kareivis vėluos sugrįžti į nuolatinę dislokacijos vietą. Tauragės bataliono vadovybė nepriekaištavo, nebarė, nebaugino dabokle. Kupini geriausių ketinimų keli karininkai nuvažiavo į Vilnių aplankyti ligoninėje gulinčios vaikino motinos panoro asmeniškai pareikšti užuojautą. Veltui. Kaip paaiškėjo, vaikino motina sveikutėlė, o vaikinas negrįžo į dalinį tik todėl, kad tądien sunkiai apvertė liežuvį. Seržantai, kurių vadovaujamame skyriuje tarnavo minėtas vaikinas, parodė drausmės ir bausmių žurnalą, kuriame fiksuojami visų kareivių nusižengimai. Tas kariuomenės vadui viešai priekaištavęs tauragiškis buvo daugiausia kartų baustas. Net už tai, kad piktybiškai vakarais nesiplaudavo kojų ir tokiu savo elgesiu sukeldavo nepatogumų ginklo draugams. Infiltruotas netikras kareivis Beje, domėdamasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų gyvenimu, esu apklausęs apie pusę šimto kariuomenėje atitarnavusių jaunuolių. Ir nė vienas man nėra pasakęs, jog Lietuvos kariuomenėje buvo mušamas ar kokiu nors kitu būdu skriaudžiamas, žeminamas. Dauguma sakė, jog nesigaili atitarnavę kariuomenėje, nes tarnaudami sutvirtėjo, suvyriškėjo, atitrūko nuo išgerti mėgstančių draugų. Norėdami išsiaiškinti tikrąją padėtį kariniuose junginiuose, drauge su tuometiniu motorizuotosios pėstininkų brigados Geležinis Vilkas vadu Jonu Vytautu Žuku buvome sumanę į neva patį problematiškiausią batalioną infiltruoti netikrą kareivį. Šio sumanymo esmė nesudėtinga: surandu vaikiną, kuris būtų maždaug 19 metų amžiaus ir sutiktų keletą mėnesių pagyventi kareivinėse kaip tikras kareivis, o brigados vadas pasirūpina, kad jis niekam nežinant atsidurtų dalinyje. Po kelių mėnesių netikras kareivis atšaukiamas iš dalinio ir šių eilučių autoriui bei brigados vadui kaip per išpažintį papasakoja, ką matęs ir ką girdėjęs. Žodžiu, pastangų kovoti su vadinamaisiais nestatutiniais santykiais buvo labai daug. Ir jos visos nenuėjo veltui. Jos rodė, kad mūsų kariuomenė juda teisinga kryptimi. Pastatyta modernių kareivinių Kad to meto ministerijos ir kariuomenės vadovybė ypač rūpinosi eilinių kareivių buitimi, akivaizdžiai byloja beveik visur pastatytos itin modernios kareivinės su valgyklomis, prausyklomis, džiovyklomis bei visomis kitomis būtiniausiomis pagalbinėmis patalpomis. Jei pačioje kūrimosi pradžioje mūsų šauktiniai gyveno patalpose, kurios pagrįstai vadintos kazarmais, tai dabartinės kareivinės labiau primena modernius motelius nei kazarmus. Tiesa, moderniosios kareivinės, skirtos šauktiniams, šiandien lyg ir nebereikalingos. Juk šauktinių gretos nuolat mažėja. Jau esama projektų, kurių rengėjai ragina mus visiškai atsisakyti šauktinių. Esą tokia tendencija įsivyrauja visose NATO ir Europos Sąjungos šalyse. Gal ir taip. Gyvenimas nūnai keičiasi itin sparčiais tempais. Kas vakar atrodė neįtikėtina, šiandien ir akivaizdu, ir suprantama. Mūsų kareiviai kaip lygūs su lygiais atlieka sudėtingiausias užduotis karo ugnies apimtuose regionuose Irake, Afganistane, buvusioje Jugoslavijoje. Ir ne bet kaip atlieka, o profesionaliai. Savo pareigingumu, ištverme, drąsa visiškai nenusileidžia savo kolegoms iš JAV, Didžiosios Britanijos ar Lenkijos, o dažnai pasirodo esą net šaunesni kariai. Tačiau net ir per šventes, pavyzdžiui ir šiandien, minėdami lapkričio 23-iąją Lietuvos kariuomenės dieną, neturėtume pamiršti, jog mes ir dabar turime nedraugų, kurie norėtų susilpninti mūsų kariuomenę. Ypač jie tai norėtų padaryti mūsų pačių rankomis.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |