Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Sveikata
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Koplytėlėje mus suvienija malda

Danutė Bumbulienė

Koplytėlės choristai, dalyviai ir svečiai

Kalendorius taip greitai skaičiuoja mėnesius ir metus. Palaimintojo arkivysk. Jurgio Matulaičio parapijos sekmadieninės koplytėlės (priglaustos VDU „Rasos“ gimnazijos direktoriaus Povilo Andrulio mokyklos aktų salėje) tikintieji lapkričio 25 dieną 10 val. švęs jau 15-os metų gyvavimo sukaktį. Pirmosios šv. Mišios šioje koplytėlėje buvo švenčiamos 1992 m. lapkričio 1 d. Jas koncelebravo tuometinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas kun. Eugenijus Bartulis (dabar Šiaulių vyskupas), kun. Robertas Grigas ir šv. Pranciškaus I ordino brolis kun. Saulius Bytautas. Parengiamuose darbuose rūpesčių ir pasiaukojimo kelius ėjo tretininkės: Pranciškaus III ordino ses. Marija Augustinavičienė, OFS, ses. Birutė Stučinskienė, OFS, Ota Eugenija, OFS. Jų dėka įkurtoji koplytėlė vis dar gyvuoja. Keitėsi zakristijonai, ministrantai, kai kurie choristai ir tikintieji. Juos, nukeliavusius Amžinybėn ar išėjusius kitur, pakeitė jaunesni, tad tikėjimo ir bendrystės dvasia maldoje tebeliepsnoja.

Nuolat prisikelianti bažnyčia

Algimantas Mišeikis,

Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) choro vadovas

Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios choras

Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia tarsi paukštis feniksas vis prisikelia gyvenimui. Griauta ir kapota kazokų kardu per pirmąją rusišką invaziją 1655 metais, vėliau atgijusi visa savo barokine grožybe, per visą XIX amžių buvo paversta cerkve. Po trumpo klestėjimo akimirksnio Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiu ilgus dešimtmečius bažnyčia sovietinio ateizmo buvo paversta sporto sale, pirtimi, šaudykla, žodžiu, beveik viskuo, ką gali sovietinis barbarizmas. Visa tai nuėjo į praeitį ir dabar galime prisiminti daug malonesnę mūsų gyvenimo istoriją.

Dar vienas iš mūsų žemės ištryškęs šaltinis

Irena Leščinskienė,

VšĮ Alytaus šv. Bendikto gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Rašytoja Elvyra Biliūtė– Aleknavičienė (viduryje), iš dešinės stovi mokytojos Irena Leščinskienė, Anelė Jackauskienė, Roma Danisevičienė ir gimnazistai

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms prisimename į amžinybę iškeliavusius artimuosius, pažįstamus ir apskritai visus gyvenusius ir buvusius Čia. Susimąstome apie savo gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie tai, ką po savęs paliksime, ar mus kas nors prisimins, ar uždegs žvakelę ant kapo...

Kiek apleistų kapų galime pamatyti kapinėse... Gerai, kad yra tokių žmonių, kaip rašytoja Elvyra Biliūtė–Aleknavičienė, kuri ne tik per Vėlines prisimena išėjusius mūsų kraštui nusipelniusius žmones. Apie tai rašoma jos knygoje ,,Gaivusis šaltinis”. Tai devintoji autorės knyga. Joje pasakojama apie prel. Juozapą Laukaitį, talentingą ir plačių interesų kunigą, kalbininką, politiką, žmogų, padėjusį tiems, kam jo pagalbos reikėjo.

Pamirštų vaikų gerumas

Vaikų piešiniai, skirti vėlinėms

Vėlinės – tai tokia diena, kai prisimename mus jau palikusius artimuosius. Ši diena ypatinga ir tuo, kad susitinkame su seniai matytais giminėmis, drauge lankome brangių žmonių kapus. Retas iš mūsų susimąsto, kad yra žmonių, kurie negali to padaryti, kad ir kaip norėtų. Tai vaikai, kurie gyvena globos namuose – dažnai jie yra pamiršti ir niekieno nelankomi.