| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tas saldus žodis gimtinė... (poetiniai ir nostalgiški miestiečio pamintijimai) Česlovas Iškauskas
Tolstant vaikystės metams tarsi nuotraukoje pamažu ryškėja to nerūpestingo, bet be galo imlaus meto fragmentai. Ir atsiranda vis didesnis noras tai užfiksuoti, paskleisti, sudėlioti, lyg manytum, kad be tavęs tai niekas ir taip gražiai nėra ir nebus daręs, kad tai taps dažno mūsų savastimi ir išgyventa praeitimi. Iš esmės blaiviu protu suprantu, kad taip nėra: kiekvienas mūsų turi SAVO unikalius praeities įspaudus, šventus prisiminimus, į kuriuos su nešvariais batais įeiti nevalia, o ir svetimom rankom žarstyti negalima. Nes tai intymu. Tai TAVO. Bet bąlant plaukams kažkas ima ir sušnabžda: na, neuždaryk praeities savyje, paviešink savo ilgesį, savo jausmus, SAVO tėvynės ir gimtinės matymą per atskiras skaidulas, įvykius, nuotaikų ir įspūdžių fragmentus. Jautrus tai užsiėmimas, žinau: emocijos liejasi per kraštus, spaudžia ašaras, gomurį, nors tūlas paskui gal pasakys argi anas ką nors originalaus pasakė? Žinoma, ne. To ir nesiekiu. Šiaip sau, prisimenu visiems ir sau. Ypatingą kvapą per metų šabakštynus atsineša GIMTINĖ. Garsai, vaizdai, nutikimų nuotrupos, žmonių veidai ir pavidalai čia pasirodantys ir tarsi rūke išnykstantys. Visa tai perleista per asmeninių išgyvenimų prizmę, štai kodėl tie fragmentai tokie jautrūs, tokie subtilūs, tokie keistai ir nevienareikšmiai susipynę, sumišę... Juo labiau kad ta gimtinė jau daugiau kaip 500 metų turi keistą Balbieriškio vardą. Taip, tai tas pats miestelis, prilipęs prie Nemuno kilpos tarp Prienų ir Alytaus, prie vaizdingų upės skardžių ir gūdžių miškų. Pagal vieną versiją jo pradžia kildinama nuo prancūziškojo barbier (barzdaskutis). Mat senovėje Nemunu plukdant sielius ties Peršėkės žiotimis esanti akmenų rėva negailestingai tarsi skustuvu skusdavo medžius, ir jos sielininkai vengdavo, vadindami tą vietą Velnio tiltu. Išsamiau apie miestelį rasite mokytojo ir žurnalisto Justino Adomaičio 500-ųjų jo įkūrimo metinių proga išleistoje knygelėje Balbieriškis. Nežinau, ar dėl šio fakto, ar dėl keisto skambėjimo, ar dėl savotiškų toje tarpukelėje tarp Dzūkijos ir Suvalkijos gyvenančių žmonių miestelio vardas sukelia lyg ir pašaipą, lyg ir juoką ar kreivą šypsnį, bet daugelis dabarties rašytojų, politikų ar šiaip veikėjų Balbieriškio vardą vartoja neigiama prasme. Tai užgauna? Na, gal šiek tiek. Bet viską keistu sugretinimu atperka Algimanto Baltakio dvieilis:
Balbierišky bobutė bulves lupa Galaktikų spiralėm raitos lupenos...
To užguito provincijos miestelio žmogaus reikšmė pasirodo, globali, netgi kosminė, visa aprėpianti. Ta bobutė man asocijuojasi su vieną ranką turėjusia senele, kuri bulvę lupdavo įsispraudusi ir primygusi ją sterblėje, o viena lupena lyg spyruoklė tęsėsi ir tęsėsi ligi grindų... Ir štai kažkokia penkias dukras užauginusi moteris sutapatinta su kosmine būtybe ar dievybe, vos ne mistine M.K. Čiurlionio paveikslų heroje... Per tuos įvairių asociacijų ir prisiminimų brūzgynus lyg tauri šviesa, namų kvapas ar skaidrus skambesys iš glūdumos priartėja GIMTINĖ. Tik nuo jos atitolęs, praėjęs dar nedidelį, bet jaunystėje labai ryškų gyvenimo krikštą, studentiškame suole, apie 1971-1972 metus, puoliau tuos vaizdinius rikiuoti eiliuota forma.
Skambėjimas svaigus bedugnių šulinių. Krinti krinti tuščiu žvangėjimu Ir prisipildai skaidruma tarytum tų akių, Kurias naktim vėsiom įsimylėjai.
Vaikai ir seniai, ir kupstai bernų Tik sulekia, tik šneka, tiktai čepsi: Ach, ir gardumas mūsų vandenų! Ach, ir skaidrumas mūsų vandenų! Uliosime per naktį! Brangus skambėjime, Jau šuliniai suplukdė smėlį, Ir iš gūdžios tamsos ataidi aimana. Prašau tik vieno: Sunkiuoju laiko akmenim Tu neužversk skaidrios versmės.
Kas nėra panardinęs galvos į gilaus kaimo šulinio tamsybę, regėjęs teliūskuojantį savo atvaizdą, atsispindintį dangų ir kažkur dugne blyksinčias švieseles. Paslaptis ir magija, potraukis nerti į tą gilumą ir baimė, sukaustanti vaikišką drąsą, kad bemat atšoki ir džiaugiesi, kad TAS tavęs dar nepagavo, neįtraukė, nesupančiojo. O koks skanus buvo to šulinio vanduo! Bet dar skanesnis atrodo jis dabar, kai dugno smėlis užverstas laiko akmenimis, kai suklypo rentiniai, pribiro balažin ko Atverčiu galvą, užsimerkiu ir geriu iš močiutės metalinio puodelio skaidrią gimtinės atgaivą, kad net per smakrą bėga, krūtinę vėsina ir tarsi patepa kažkuo, kas nuima sunkumą, baimę ir negalią. O dėstytojas kažką kalba apie tarybinės žurnalistikos ypatumus. Reikėtų užsirašyti, nes pavasarį egzaminas. Bet atsivertęs galinius lapus sąsiuvinyje įdreski:
Kai tavo plaukus gelsvus šukuoja Ir pina kasą sugrįžę medžiai Ir kai vaikučiai godžiai įkniumba Į tavo seną šventą krūtinę, Kai rasą šildo suskirdę rankos Ir duoda gerti trapiam paukščiukui,-
Jei nebylys tada aš būčiau, Tylėčiau tik prie tavo lango, Miela gimtine.
Kartais ir dabar, sugrįžęs namo, nenoriu su kuo nors susitikti, kalbėtis, prisiminti. Aš per gimtinę einu vienas su savo mintimis, savo prisiminimais: va, čia buvo sodelis, čia noko antaniniai, kuriuos tėvas ant aukšto gūnia užklojęs kartais išsaugodavo iki šv. Velykų, čia buvo kalkių duobė, kūdra, kurioje vaikydavau uodų lervas ir buožgalvius, po obelim karo metu iškastas bunkeris, kuriame slėpėsi visa šeima. Namo jau nėra, liko tik duonkepės plytų krūva, mėtosi lango rėmas, viskas apaugę dilgėlėmis ir krūmais. Tvartelis, į kurį suvarydavau perdien paupyje ganytas žąsis, dar tebestovi. Pridedu delną prie sutrešusių sienojų ir pro pirštus jaučiu keistą šilumą, girdžiu gyvuliukų alsavimą, balto kaip aniuolas vienintelio paršelio kriuksėjimą Prisėdu ant akmens. Kaip norėčiau ant šiltos krosnies, nuo kurios per angą stebėdavau ateinančius ir išeinančius kaimynus. Visokius kailiniuotus, įgėrusius, purvinais auliniais, besiguodžiančius, atėjusius su prašymu tėvui staliui, be abejo, pagrįstu laikraščio suktine užkimštu naminės butelaičiu
Bėga metai. Kaimynai pražyla Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos O vaikai suguldyti tyli: Ką kalbės susirinkę dėdės?..
Jie ateina įsmukę į kailinius, Apie žentus ir kosmosą pašneka, Braukia ūsą putotą ir eina Vos paskrebusiu kaimo pašalu.
Ir ant jų nebeloja šunys, Nes pažįsta laižytą plaštaką. Ir ant jų nebepyksta sūnūs - Apie duoną su tėvu pašneka.
Bėga metai. Kaimynai pražyla, Bet atgirgžda, parūko, pašneka Arba eina patvartėn tyliai, Kad šuva palaižytų plaštaką.
Ech, tie kaimynai Tai jų dialogai įsiskverbė į mano sąmonę, jų mintijimas ir istorijos mane tarsi perspėjo apie žmones galvoti atsargiai, geriau su dalele humoro negu piktai ir užgauliai. Nors kas ten tuomet galėjo atskirti keiksmažodžius, dažną blevyzgą, paskalas nuo gero žodžio apie žmogų, jo darbą Betgi pagalvoju: neišaugai niekadėju, bukagalviu, tai kaimynai iš esmės buvo geri Kartais pamanau: kodėl man užsifiksavo baltagalviai senukai? Gal kokiose nuotraukose matęs, gal kaime sutikęs, gal kas daug pasakojęs? Tik balta galvos aureolė ir pavasarinis obelų žydėjimas lyg koks šviesybės ženklas per visą gyvenimą nušviečia mano vaizdinius
Balti senukai laukia baltos dienos. Keliasi anksti anksti Ir rezga pintines. Balti senukai valgo juodą duoną Ir rankomis gyslotomis Vaikus į obelį kiloja
Ir atsikėliau šiandien aš anksti Pintinės džiūsta ant tvorų. Baltų senukų nematyt Tiktai vainikai obelų balti
Kaip dabar prisimenu: vos pavasario saulė šiltyn, dar sniegas lopiniais, o aš jau sėdžiu sausesnėj atšlaimo vietoj kalne už sodelio ir visas miestelis kaip ant delno. Va, Nemuno ledų sangrūda tolumoje boluoja, bažnytėlės bokštuose varnos įsitaisė, mėlyno dangaus fone jos taip nedera, ilga vienintele miestelio gatve vežimas nudarda, dėdei kaimynystėje (jis taip pat stalius) atvežė kvepiančių lentų, prie kolūkio kontoros blizga tyvuliuojančios polaidžio pievos... Praeis keliolika metų ir ūžiant šurmulingam miestui užrašysiu:
Įsmigo bažnyčia taip skaudžiai, taip skaudžiai į debesį. Nepaskrenda paukštis. Ant kryžiaus leidžiasi Ir gieda amžiną atilsį.
Išraizgė, išpynė lyg bulvienojais Šaltiniai laukymę Ir padalijo kiekvienam žmogui Arklių, kumeliukų ir žemės po lygiai.
Atgulęs senelis pavėsy sapnavo Lentų kvepėjimą, Vargonų ir paukščių aimaną Ir šiltą gyvulių lytėjimą.
Tai ten mano namas. Ten mano gimtinė.
Niekdarė ta ATMINTIS. Ji gniaužia gerklę, ji kankina, ji verčia gręžtis atgalios, narstyti jausmus po gyslelę, jaudintis, o kartais atsikimšti butelį... Pabarstyta prisiminimų cinamonu ji sudaro tokį saldžiarūgštį mišinį, kad pagalvoji: o kam ji reikalinga, ta ATMINTIS? Kalbu su aukštaite žmona: ji niekada nesijaudina dėl to, kas vyko ar vyksta gimtinėje tokiame pat nedideliame Aukštaitijos miestelyje. Jos nekankina ilgesys, jai neatsiranda vidinio poreikio nueiti, pastovėti, prisiminti, o tuo labiau tą įspūdį kur nors užfiksuoti. Aišku, tai dar nereiškia, kad nėra jokių gimtinės emocijų ir čia aš būsiu labai neteisus. Atleisk, mieloji. Atleiskit. Bet:
Numirė ir atgulė po liepom atmintis. Kaip lengva Dabar surasiu popieriaus ir parašysiu laišką ateitin Vaikų vaikams, sūnums ir dukterims, Kad jie žinotų, Kur ieškoti molio puodynėms ir stabams, Krosnims ir vaikams, o plieno grotoms Aš laišką parašiau. Tik taško nepadėjau, Nes trukdo atmintis Po liepom apraudota
Sutinku anądien prospekte kulniuojančią vaikystės mokslų draugę dabar ji vienuolė. Klausia, ar nuvažiuoji į namus? Iškart nesupratau kokius namus? A, gimtinėn, taip, kartais, per Motinos dieną ant tėvų kapų, ir per Vėlines, taip pat į kapines. Tau gerai, sako ji panarinusi galvą. Nes jos gimtinė suarti laukai, kur tik keletas plytų mėtosi, dar kauburiu iškilusi buvusios krosnies vieta ir aplink švilpia vėjai. Sakau seseriai Aldonai: tai važiuojam su manim, va, Visi Šventieji už keleto dienų. Nee, nutęsia jinai ir nueina... Taip, aš turiu daugiau: aš turiu keletą sutrešusių sienojų, suklypusį tvartelį, jau nebevedančias senas obelis, skroblais neatpažįstamai apaugusį kalnelį... Dar aš turiu GIMTINĘ, su savo besikeičiančiais žmonėmis, perdažyta bažnyčia, užvirtusiais šuliniais, vis sekliau gurgiančiu upeliu... Ta GIMTINĖ mane maitina nenusakomu penu, tokiu, kuris išjudina stingstančią miestelėno sielą, maloniai sutrikdo širdies ritmą, priverčia ją tai plakti stipriau, tai nuščiūti, tai iš viso, rodos, dingti iš kūno, užleidžiant vietą svaigiam prisiminimų narkotikui... Praėjo 35 metai po tos studentiškos eiliavimo apie GIMTINĘ bangos. Kiek dar reikės metų, kad mano GIMTINĖ taptų TĖVYNĖS atitikmeniu?
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |