Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Sveikata
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Čikagos kardinolas vadovaus JAV episkopatui

Mindaugas BUIKA

Čikagos kardinolą Frensį Džordžą, OMI, išrinktą JAV vyskupų konferencijos pirmininku, sveikina iki tol episkopatui vadovavęs Spokano (Vašingtono valstija) vyskupas Viljamas Skailstedas

Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Judžinas Džordžas

Išrinkimas patvirtino autoritetą

Lietuvoje gerai žinomam Jungtinių Valstijų didžiausios katalikų diecezijos, Čikagos arkivyskupijos, turinčios apie 2,5 mln. tikinčiųjų, ordinarui kardinolui Frensiui Judžinui Džordžui, OMJ, šie metai iš tikrųjų buvo įspūdingi. Paminėjęs savo 70-metį, priklausomybės Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo oblatų vienuolijai 50-metį ir vadovavimo Čikagos arkivyskupijai 10-ąsias metines, lapkričio 13 dieną ganytojas buvo išrinktas JAV vyskupų konferencijos pirmininku.

Kardinolo F. Džordžo išrinkimas episkopato sesijoje buvo laukiamas – slaptame balsavime jo kandidatūrą palaikė 85 proc. iš 222 posėdžio dalyvių – kadangi ankstesnėje trejų metų kadencijoje jis buvo vicepirmininku.

Pagal JAV Katalikų Bažnyčios hierarchijoje nusistovėjusią tradiciją kaip tik buvusiam vicepirmininkui naujojoje kadencijoje patikima garbė ir atsakomybė vadovauti vienam didžiausių ir įtakingiausių pasaulio episkopatų. Ir vis dėlto tai yra išskirtinis atvejis, kadangi JAV vyskupų konferencijoje tiek vicepirmininkais, tiek pirmininkais kardinolai dažniausiai nėra renkami – šie postai atitenka mažesnių diecezijų ganytojams.

Faktas, kad kardinolas išrinktas vadovauti Jungtinių Valstijų episkopatui – pirmą kartą nuo 1971 metų – rodo Čikagos arkivyskupo ypatingą autoritetą, labai svarbų pačios vyskupų konferencijos vaidmens stiprinimui sudėtingame šalies katalikų bendruomenės atsinaujinimo procese. Gerai žinomas kardinolo F. Džordžo artumas popiežiui Benediktui XVI – tiek iškiliu intelektualumu, tiek ir tvirta ištikimybe Bažnyčios mokymo tradicinėms nuostatoms. Naujajam episkopato vadovui labiausiai teks rūpintis balandžio mėnesį įvyksiančiu Šventojo Tėvo apaštaliniu vizitu į Jungtines Valstijas. Ši kelionė turės ne tik pastoracinę, bet ir tarptautinę politinę reikšmę – jau dabar pasaulis laukia popiežiaus Benedikto XVI kalbos Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke. Vizito metu Popiežius taip pat paminės savo 81-ąjį gimtadienį ir trečiąsias pontifikato metines.

Kardinolas F. Džordžas, jau ir taip nestokojantis žiniasklaidos dėmesio, minėtų sukakčių bei naujojo išrinkimo proga katalikiškoje pasaulietinėje spaudoje buvo prašomas pasidalyti savo nuomone apie nuveiktus Čikagos arkivyskupijos darbus bei religinio veikimo aktualijas. Neseniai duotame interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ jis sakė, jog per pastarąjį dešimtmetį buvo labiausiai stengiamasi „stiprinti liturginį gyvenimą ir užtikrinti adekvačią katechezę“. Dėl to Čikaga dabar turi naują liturgikos studijų institutą ir Šventojo Rašto mokyklą pasauliečiams. Parengtos naujos programos pasauliečių ir jaunimo sielovadai. Ganytojas taip pat pažymėjo, kad po prieš kelis metus per visą JAV Katalikų Bažnyčią nuaidėjusių dvasininkų seksualinių skandalų, ypač didelis dėmesys buvo skiriamas kunigijos atsinaujinimui ir seminarijos darbo priežiūrai.

Dėmesys imigrantų sielovadai

Čikagos arkivyskupas apgailestaudamas pastebėjo, kad tik apie 30 proc. jo diecezijos katalikų dalyvauja šv. Mišiose kiekvieną sekmadienį. (Apie tokį procentą daugelis Europos diecezijų tegali tik svajoti – M.B.) Tarp praktikuojančių tikinčiųjų nemažai yra naujų ispaniškai ir lenkiškai kalbančių migrantų – tai pagyvina religinį gyvenimą, bet kartu jam kelia naujus iššūkius. „Pirmosios kartos imigrantams reikia svetingai priimančios Bažnyčios, gebančios tarnauti jų pačių kalba ir kultūra, – aiškino ganytojas. – Imigrantų vaikų atžvilgiu iškyla jau kita pastoracinė problema, kadangi namuose su savo šeima jie yra vienoje kultūroje, o mokykloje, darbe ar tarp draugų – jau kitoje kultūroje“.

Dirbant su imigrantais kunigui nepakanka būti dvikalbiu ar trikalbiu, reikia taip pat suprasti bei priimti kaip savą ir jų kultūrų, o tai jau yra didesnis iššūkis, aiškino kardinolas F. Džordžas. Bažnyčia turi gerbti bendrystę tarp tikėjimo ir kultūrų, kuris vyksta tikinčiųjų širdyse, nes kaip tik šis dialogas leidžia atskleisti, kas yra vertingo, o kas ne. Tokia bendrystė kartais komplikuoja padėtį, bet, be abejonės, tai yra pozityvus reiškinys. Priminęs, jog krikščionys meldžiasi Dievui, kuris yra meilė, Čikagos arkivyskupas sakė, jog tai reikalauja pasiryžimo aukotis dėl kitų, dėl bendro reikalo. „Tai gali reikšti ir atsisakymą dalykų, kurie mums yra brangūs, kartais netgi mūsų pirmosios kalbos, kad būtume dalimi to, kas yra labiau didinga“, – aiškino ganytojas, pabrėždamas, jog toks požiūris leidžia išvengti rasizmo ir būti svetingesniems migrantų atžvilgiu.

Kalbėdamas apie pagrindinę Bažnyčios misiją, jis pažymėjo, kad visoje krikščionybės istorijoje ji yra ta pati: padėti Dievui ugdyti šventuosius, Evangelijos suformuotus šventus žmones, kuriuos stiprina Bažnyčios sakramentai, drąsina juos mylintys ganytojai apaštališkoje įpėdinystėje. Šios Bažnyčios misijos įgyvendinimui reikia vienybės, kurią griauna ideologiniai konfliktai jos pačios viduje. „Mes negalime gyventi ir veikti kartu, jeigu esame pasidaliję dėl tikėjimo moralės esminių dalykų arba jeigu kai kurie nusprendžia, kad jie neturi paklusti vyskupams, jeigu jie valdo Bažnyčią ne pagal jų ypatingus lūkesčius“, – sakė kardinolas F. Džordžas. Labiau nekonkretizuodamas, jis aiškino, jog tam tikros grupės vaidina savotišką penktosios kolonos vaidmenį Bažnyčioje. Tos grupės yra įsitikinusios savo teisumu ir yra pasirengusios silpninti bei griauti Bažnyčią, jeigu ji nepasikeis, kad jas priimtų, arba jeigu vyskupai nesutiks daryti to, „ko jos nori ir kada nori“. Tai šiandien yra pagrindinis iššūkis, ir atsiliepti į juos reikia taip pat, kaip ir visus 2000 krikščionybės metų – proto ir širdies atsivertimu.

„Sociologinio naivumo“ pasekmės

Interviu, duotame JAV katalikų laikraščio „National Catholic Reporter“ apžvalgininkui Džonui Alenui, kardinolas F. Džordžas sutiko su Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės aiškinimu, kad popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pagrindinis tikslas yra sutvirtinti autentišką krikščionių, kaip bendruomenės, tapatumą ir aiškinti bei stiprinti tikėjimą paplitusio sekuliarizmo kontekste. Čikagos arkivyskupas priminė, kad dar popiežius Jonas Paulius II dažnai kalbėdavo, jog Vakarų pasaulyje yra susiformavusios tarsi dvi kultūros pusės – viena, suformuota ir nulemta tikėjimo, o kita su tikėjimu jau neturinti nieko bendra. Todėl Jonas Paulius II ir kėlė naujosios evangelizacijos – sekuliarizuotos kultūros evangelizacijos – uždavinį.

Popiežius Benediktas XVI reiškia ypatingą susirūpinimą dėl ekstremalaus individualizmo, kuris taip įsišaknijęs, kad kyla grėsmė visiškai prarasti katalikų bendruomenės kolektyvinį tapatumą. „Kiekvienas jaučia ne tik laisvę, bet tiesiog pareigą apibrėžti savo paties religinį indentitetą, todėl mes turime daugybę supratimų, ką reiškia būti kataliku, panašiai kaip kad „ką reiškia būti žmogumi“ ar dar kuo nors. Tampa vis sunkiau tai sujungti, kadangi kultūra nebeskatina kolektyvinio tapatumo, o tik individualizmą“, – aiškino kardinolas F. Džordžas. Dabar, priklausomai nuo savo pažiūrų, asmuo iškelia vieną ar kitą katalikiškumo elementą. Čia kardinolas palyginimui pateikė tokią metaforą, pavyzdžiui: jeigu vienas žmogus sakytų „aš priimu visą tikėjimą, bet vyskupas man nepatinka“, o kitas pareikštų, jog „tikėjimas yra abejotinas, bet štai vyskupas visai neblogas vyras“.

Kardinolas F. Džordžas dalinę atsakomybę už tokią padėtį priskiria Vatikano II Susirinkimui, kuriame buvo pirmiausia susitelkta į žmogaus laisvę, jo laisvą pasirinkimą, kas žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos pasirodė „sociologiškai naivu“. Iš tikrųjų katalikiškumas formuoja išskirtinį gyvenimo būdą su valgymo bei pasninkavimo nuostatomis, su specifiniu liturginiu kalendoriui, kurio šventinės dienos gali ir nesutapti su bendruoju pasaulietiniu kalendoriumi. Visa tai kartu yra priminimas, jog Bažnyčia yra mūsų santykių su Dievu tarpininkė, todėl savo mokymu ir nurodymais veikia kasdienio ar seksualinio gyvenimo aspektus. Bet jeigu teigiama, kad visus tuos dalykus galima tvarkyti individualiai, kaip individualiai pasirenkama atgaila, tai Bažnyčios kolektyvinės esamybės supratimas sumenkinamas. „Tokiu būdu Bažnyčia, kaip tarpininkė, daugeliui žmonių tampa idėja, kurią net jeigu ir priima, tai nepraktikuoja“, – pažymėjo kardinolas. Tuomet, jeigu Bažnyčia kreipiasi į tikinčiuosius su rekomendacijomis, natūraliai kyla prieštaravimas: „Kaip ji man gali nurodinėti? Aš pats sprendžiu apie savo gyvenimą, ir ji netgi pati yra sakiusi, kad taip galima“.

Atsiliepiant į šį iššūkį reikia iš naujo atstatyti Bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės, tapatumą. Katalikiškoji subkultūra turi būti vystoma ne atskirai nuo šiandienos pasaulio, bet konsekruojant pasaulį iš vidaus per veikimą katalikų pasauliečių, kurie yra suorganizuoti į parapijines bendruomenes ir kuriuose formuoja savąjį identitetą ir tikėjimo integralumą. Taip pat yra svarbu katalikiškų sąjūdžių veikla, „gaivinanti parapijas, o parapijos savo ruožtu jiems suteikia stabilumą“. Parapijose per katechezę suformuoti pasauliečiai įsijungia į sąjūdžius, kurie skatina jų misijinį, evangelizacinį veikimą, per kurį jie sugrįžta į savo parapijines bendruomenes jau kaipo aktyvūs ir sąmoningi jų nariai, išsiugdę savo katalikiškąjį identitetą.

Katalikas įgyvendina savąjį tapatumą tuomet, kai išlaiko visą tikėjimo integralumą per pakankamą katechizaciją ir supratimą pagal savo amžių, aiškino kardinolas F. Džordžas. Tuo pat metu tas identitetas įprasminamas katalikiškoje bendruomenėje, turint savo parapijos kunigą, žinant savo vyskupą ir sandarą Visuotinės Bažnyčios, kurią Viešpats įsteigė pasiuntęs apaštalus jiems skirtai misijai. Taip per apaštališkąją Bažnyčią, savo apaštalinio tikėjimo išpažinimą tikinčiųjų bendruomenės aplinkoje sueinama į trokštamą vienybę su Kristumi.

Tikroji kentėjimo prasmė

Kardinolas F. Džordžas gimė Čikagoje 1937 metų sausio 16 dieną. Sulaukęs dvidešimties, 1957-ųjų rugpjūčio 14 dieną įstojo į Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo oblatų bendruomenę. Studijavo filosofiją ir teologiją Otavos (Kanada) universitete, Amerikos katalikų universitete Vašingtone, Tuleino universitete Naujajame Orleane (čia apgintas filosofijos doktoratas), Popiežiškajame Urbono universitete Romoje (kur apgintas teologijos doktoratas). 1963 metų gruodžio 21 dieną Čikagoje gavo kunigystės šventimus. Dėstė Kreitono universitete Omahoje, užėmė Filosofijos katedros vedėjo postą. 1972-1974 metais buvo savosios vienuolijos JAV Vakarų regiono provinciolu, o 1974-1986 metais ėjo vienuolijos generalinio vikaro pareigas Romoje. 1986-1990 metais vadovavo Tikėjimo ir kultūros studijų centrui Bostone.

1990 metų liepos 10 dieną konsekruotas vyskupu ir paskirtas vadovauti Jakimos diecezijai Vašingtono valstijoje. 1996 metų balandžio 30 dieną pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Portlendo (Oregono valstija) arkivyskupijos ordinaru. Nuo 1997 metų balandžio 8 dienos valdo Čikagos arkivyskupiją. 1998 metų vasario 21 dienos konsistorijoje paskiriamas į Kardinolų kolegiją. Popiežius Jonas Paulius II parodė ypatingą palankumą ir pripažinimą kardinolui F. Džordžui, pakviesdamas jį vadovauti 2001 metų Gavėnios rekolekcijoms Vatikane. Kardinolas F. Džordžas taip pat dalyvavo 2005 metų balandžio konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI.

Kardinolas F. Džordžas yra patyręs nemažai sveikatos problemų: vaikystėje persirgo poliomelitu ir dėl fizinio defekto – šlubavimo – jis iš pradžių netgi nebuvo priimtas į Čikagos kunigų seminariją. 2006-aisiais ganytojas sirgo ir įveikė vėžį. Kalbėdamas apie tokių kentėjimų prasmę, jis „Zenit“ agentūrai sakė, kad tikėjimas tokiu būdu įgalina dalyvauti paties Kristaus kančioje ir mirtyje. „Pagunda, kuri nuslepia šią kentėjimo prasmę, yra savęs gailėjimas arba pagiežingas klausimas: „kodėl mane?“ – nurodė kardinolas F. Džordžas. – Per daugelį metų asmeninis kentėjimas mane išmokė, kad negalima statyti gyvenimo, ypač tai pasakytina apie pašaukimą į šventumą, ant pagiežos ir savęs gailėjimo“.

Kita vertus, tikėjimu grindžiamas atsakas į kentėjimą turi eiti toliau paprasto stoicizmo reakcijos, kuri veda į izoliaciją, priešingą dalyvavimui išganymo veikime. „Tikinčiųjų bendruomenė spontaniškai atsiliepė į savo narių kentėjimą melsdamasi už jį. Taip išreiškiamas solidarumas šventųjų bendrystėje“, – priminė Čikagos arkivyskupas. Taip kentėjimas tampa įrankiu, padedančiu formuoti tikinčiųjų bendruomenę.

© 2007 „XXI amžius“