|
Būti ar turėti?
Jau Adomas, vaikštinėdamas su Ieva po Edeno sodą, išgirdo Dievo žodį, kuris jiems sakė: Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams. Ir Adomas ne tik buvo, bet ir gavo tai, ką galėjo visada turėti, ir visu tuo, ką turėjo, galėjo dalintis su savo vaikais bei vaikaičiais. Todėl lyg ir visiems laikams atkrito noras tik būti: visi gyveno lyg ir tam, kad ne tik būtų, bet ir turėtų. Po daugelio tūkstančių metų ir Juozapas su Marija susilaukė sūnelio, o paskui turėjo ne tik sūnelį, bet ir pastogę, rankų darbo įrankius...
Kai sūnelis užaugo ir sulaukė trisdešimties metų, paliko tėvus. Jono pakrikštytas priartėjusiam šėtonui pasakė: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.
Ir prasidėjo. Pirmiausia brolis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus metė tinklus ir nuėjo paskui Jėzų, o netrukus paskui juos nuėjo Jokūbas ir Jonas, vėliau dar keli vyrai. Jų susidarė dvylika, kurie ėjo paskui Jėzų, klausydamiesi jo žodžių. Vaikščiojo jie kartu trejus metus ir vis klausėsi. Kai Jėzus, nukryžiuotas ir palaidotas, prisikėlęs nuėjo į dangų, Judas Iskarijotas pasikorė, o likę vienuolika vyrų patys rūpinosi būti ir skelbti žodį, negalvodami ką nors turėti. Netrukus prie jų prisijungė ir Saulius, pasivadinęs Pauliumi, ir visi išsisklaidė po pasaulį nuo Indijos iki Atlanto vandenyno...
Kristaus mokiniams nerūpėjo turėti: jiems rūpėjo būti. Ir taip jau du tūkstančius metų. Yra žmonių, kuriems rūpi tik būti. Bet daug daugiau žmonių rūpinasi ne tik būti, bet ir turėti, o tarp jų daug tokių, kuriems rūpi turėti daug.
Turbūt taip galima pasakyti ir apie Lietuvos žmones. Dauguma, nesvarbu ar jie lietuviai, ar kitataučiai, visi nori turėti. Reta sutikti tokį, kuris džiaugtųsi, kad jis yra
Visa bėda, kad lietuvius žinia apie tuos, kurie patenkinti tik būdami, pasiekia praėjus tūkstančiui metų nuo to laiko, kai dvylika vyrų gyveno tik būdami. O dar blogiau, kad aestiorum gentes rytų, gal aisčių giminės, sutiktą būrį vyrų, paklydusių jų žemėje, nužudė vien todėl, kad tie aisčių vyrai paklydėlių nepažino ir nebuvo girdėję jų žodžio būti ar turėti...
Ta neaiški aisčių būtis pradėjo aiškėti tik tryliktojo amžiaus pradžioje. Jie norėjo tik turėti. Gal buvo ir tokių, kurie tik buvo. O jų bendraamžis ir bendražygis Mindaugas panoro turėti ne tik savo gimtinę, bet ir visus savo kaimynus, kalbančius bendra lietuvių kalba. Pagaliau panoro būti ir visos Lietuvos karaliumi.
Šitaip eina jau beveik aštuonis šimtus metų: maža žmonių, kurie būtų patenkinti tik būtimi. Didžioji dauguma gyveno ne tik tenkindamasi būtimi, bet ir norėdama turėti.
1940 metais lietuvių gebėjimas turėti buvo skaudžiai užpultas. Visas turtas iš jų atimtas ir pareikalauta tik dirbti, kad bent šį tą gautų ir turėtų ką valgyti nemirtų iš bado ir šalčio... Ir šitaip tęsėsi penkiasdešimt metų. Bet tokia kova negelbėjo, tik dar labiau menkino lietuvių būtį...
Bet atsitik taip, kad patys grobikai pradėjo blaškytis. O lietuviai, tarytum tik to ir laukę, pakilo taip įspūdingai, kad visas pasaulis pamatė, jog Baltijos kelyje sustojo milijonas lietuvių. Sustojo, iškėlė trispalvę vėliavą ir tarė: Būsime laisvi!
Ir liko laisvi. Bet greitai pasirodė, kad būti tai dar ne turėti. O kai tauta ilgus penkiasdešimt metų gyveno visko, ką turėjo, netekusi, tai patekėjus laisvės saulei, pirmiausia ir panorėta ne tiek būti, kiek turėti. Kaip kitaip paaiškinti, kai matai, kad kolūkio pirmininkas ar jo sūnus pasigrobė penkis tūkstančius hektarų dirbamos žemės ir tapo naujuoju dvarininku, kad fabriko direktorius pasidarė fabriko savininku, laikraščio redaktorius to paties laikraščio (tik pakeistu pavadinimu) savininkas ir leidėjas, paprastos užkandinės bufetininkė aštuoniolikos sklypų Vilniuje ir naujo viešbučio savininke? Nuostabu, kai bankininkas pasiima aštuoniasdešimt penkis milijonus litų ir niekam nieko nesakęs iškeliauja į Ameriką. Beje, puošnius rūmus palikęs tėvo nuosavybei. Šalia dešimčių didelių virsmų ir tūkstančiai smulkesnių grobimų. Ir viskas švaru, teisinga. Gražu, beje, tik žvelgiant iš lėktuvo. Bet juo skraidyti gali ne visi. Todėl daugybė tautiečių, nesuprasdami, kodėl taip yra, bėga į užsienius, kad galėtų ką nors turėti. Ir pavyksta, ir gauna. Juk šiandien Lietuvoje keliais keleliais laksto jau pusantro milijono automobilių nė vienoje pasaulio šalyje tiek nėra. Juk šiandien Lietuvoje keliolikoje aukštųjų mokyklų jau studijuoja, jei nori, visi Lietuvos jaunuoliai. To taip pat niekur kitur nėra. Bet šiandien Lietuvoje ir alkoholinius gėrimus vartoja didžiausias procentas piliečių ir net jų vaikų, dar neturinčių pilietybės paso, to irgi niekur pasaulyje nėra
Ir dar: lietuviukams svarbu ne būti, o turėti. Ir turėti daug. Daug dažniausiai gauna krepšininkai. Žinoma, ir Lietuvoje jie žaidžia, bet Lietuva dar neturi tiek pinigų, kad dalytų milijonus. Štai kodėl krepšininkas Sabonis liovėsi žaisti Lietuvoje ir išvyko į Ameriką, kur per keletą metų uždirbo dešimtis milijonų dolerių, už kuriuos Ispanijoje įsigijo rūmus. Štai kodėl Ilgauskas jau daug metų Amerikoje renka milijonus, štai kodėl po Europos pirmenybių Švedijoje, kur Lietuvos komanda laimėjo pirmą vietą, kai kurie Lietuvos krepšininkai jau kitą dieną išvyko į užsienius, kur jiems už žaidimą jų šalies komandoje moka milijonus.
Tokių ne tiek daug. O tie, kurie lieka Lietuvoje, dažnai ir viešai rodo, kaip jie renka milijonus. Kad ir seimūnai. Juk Aukščiausioje Taryboje 1990 metais nebuvo nė vieno milijonieriaus. O šiandien tokių jau daugiau kaip trisdešimt ir jų mėnesio pajamos daugiau kaip dešimt tūkstančių litų. O jeigu nebepateks į Seimą, tai būtinai reikės rentos. Galbūt todėl ir per rinkimus dažniausiai balsuoja tik tie, kurie už balsą gauna agurkėlį ar alaus stiklinę
Arba aukštųjų mokyklų rektoriai. Kai kuriems ne gėda pasiimti dvidešimt penkis tūkstančius litų už tai, kad per mėnesį kelias darbo valandas pasėdi kabinete!
Gal rūpi teisingumas advokatui, kuris už kelių valandų darbą reikalauja septyniasdešimt tūkstančių litų? Gal nerūpi turėti gydytojui, kuris per keliolika metų surinko tiek pinigų, kad nežino kur juos dėti? O kas rūpi tiems užsieniuose gyvenantiems lietuviams, kurie reikalauja Lietuvos pilietybės, bet į Lietuvą grįžti nesapnuoja? Kas rūpi jaunoms lietuvaitėms, kurios važiuoja į užsienio paleistuvystės namus? Gauti pinigų?!
Kunigams valstybė visai nemoka atlyginimo nei jaunesniems, nei nusenusiems. Matyt, jiems svarbu būti, o turėti nesvarbu. Nors... Ir kunigai žūva, kai per greitai važiuoja nuosavu automobiliu.
Kokie nesuprantami tie laisvos Lietuvos lietuviai, kurie turi daugiau negu bet kurios šalies gyventojai, o niekas nenori tik būti. Labai mažai kas pageidauja tuoktis, mažai kas pageidauja auginti vaikus. Tik seni žmonės lankosi bažnyčiose.
Būti ar turėti? Lietuviams aišku: turėti. Bet kodėl lietuviams, dažnai ir labai daug turintiems, visai nebaisu žūti ar net žudytis? Kodėl trečdalis pasaulio žmonių gyvena tik todėl, kad būtų, nes nieko neturi? Kaip sunku suprasti, kas gyvena tam, kad būtų, o kas tam, kad turėtų. Gal todėl, kad šiuo metu Žemėje tik trisdešimt procentų žmonių moka skaityti, o rašyti dar mažiau...
Viktoras Alekna
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|