Atnaujintas 2007 lapkričio 23 d.
Nr.87
(1584)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tiesmukas mąstymas

Valstiečiai gerai žino, kaip sutramdyti kiekvieną gyvulį. Pavyzdžiui, kiaulei užtenka ant šnipo užnerti virvės kilpą, kitą galą virvės gerai pritvirtinti. Kilpa tvirtai laikosi užveržta todėl, kad kiaulė, užuot pasidavusi priekin ir taip kilpą atpalaidavusi, iš visų jėgų spiriasi atbula ir kilpą įveržia. Ji nieko daugiau nemato – vien kilpą ant šnipo, o tuo metu iš užpakalio jai galima daryti ką tik nori – nors ir gyvą mėsinėti. Panašiai ir žmonių mases, netgi pakankamai inteligentiškus žmones, lyg virvė ant šnipo supančioja kokia nors išsigalvota ar sumanių mulkintojų jų sąmonėn įbrukta mintis. Tai yra tiesmukas mąstymas – atbulas spyrimasis, nepripažįstant tikroviškos įvykių bei galimybių įvairovės.

Paprasčiausias tiesmuko nusistatymo pavyzdys – mylinčių tėvų teigimas, kad jų sūnūs negali būti nusikaltėliai. Kad ir ką jie būtų padarę, mylinti motina atkakliai teigs, kad tai ne jos sūnaus darbas, o piktų priešų prasimanymas. Arba įsitikinimas, kad savos partijos, savos ideologijos, savos tautos žmogus blogai pasielgti negali… Arba tikėjimas, kad kandidatas į Seimą, apdalijęs rinkėjus tušinukais, kalendorėliais ar pavaišinęs alumi, pakliuvęs Seiman būsiąs tikras vargšų geradarys… Daugeliui iš Vakarų pagalbos laukusių žmonių atrodo, kad visos iš ten pasirodančios akcinės bendrovės – ne pelno siekiančios, o labdaros organizacijos. Kitai žmonių grupei Lietuvoje atrodo, kad visi iš Rytų atsirandantys verslininkai bei sukčiai yra geradariai ir gelbėtojai.

Matėme, kaip, ypač Atgimimo metais, kai kurie politikuotojai mėgo „lįsti arčiau altoriaus“ ir pozuoti drauge su žymiais Bažnyčios veikėjais, šitaip stengdamiesi padaryti įspūdį tiesmukai mąstantiems Lietuvos žmonėms. Kaip tik todėl Krikščionių demokratų partiją ištiko krizė – joje atsirado „pozuojančių karjeristų“, kuriems krikščioniškos vertybės tebuvo priemonė pridengti savąjį vertybių supratimą.

Kai atgaunant nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo dažniau lankytis lietuviai iš JAV ir Vakarų Europos ar Australijos, čia juos būriais apspisdavo buvusieji sovietmečio „aktyvistai“, panašiai kaip neseniai atvykėlius lydėdavo KGB seklių būriai, neleisdami prie jų prisiartinti vietos tremtiniams ar buvusiems politiniams kaliniams. Šituos „raudonųjų mašalų“ būrius viliojo ir dolerių kvapas, dvelkęs nuo „vakariečių“. Tiesmukai mąstančiam Amerikos lietuviui, pamačiusiam paslaugią komjaunuolių „svitą“, susidarydavo įspūdis, kad komunistai nėra tokie jau blogi, kad su jais įmanoma santarvė, bendradarbiavimas ir t. t. Tiesmukai mąstantiems vakariečiams dažnai peršasi išvada: jei komunistai šitaip lenda, tai jie negali būti blogi…

Tiesmuku mąstymu pasižymi daugelis Lietuvos mąstytojų. Pavyzdžiui, pateikdami ilgus „sunkiasvorius“ filosofinius straipsnius jie tikisi nušviesią Lietuvos liaudžiai protus. Tuo tarpu liaudžiai įdomūs tik tokie labai ilgi straipsniai, kur rašoma apie žmogžudystes, didelius grobimus, plėšimus ir dideles šeimynines nesantaikas… Ilgų filosofinių išvedžiojimų ir pamokslavimų neskaito nei liaudis, nei inteligentai…

Tiems, kurie dabar Lietuvoje vadinami dešiniaisiais – tiek eiliniams partijų nariams, tiek vadovams – būdingas tiesmukas mąstymas, be bergždžių pamokslavimų, neleidžia ką nors reikšmingesnio pasiekti ir nuveikti. Daug kalbama apie grėsmę iš Rytų, bet ta grėsmė pagal tiesmuką primityvų įsivaizdavimą turinti pasirodyti su kagėbisto uniforma ir raudona penkiakampe žvaigžde ant kepurės. Visai neįsivaizduotina, kad rytietiškas pavojus galįs pasirodyti patarėjo ar verslininko iš Vakarų pavidalu…

Kažkada tiesmukai mąstantis partizanas atėjo „likviduoti“ KGB agento Markulio ir, pamatęs jo butą, nukabinėtą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir katalikų šventųjų paveikslais, padarė tiesmuką išvadą, būdingą žmonėms, kurie save laiko neklystančiais: „Tai tvirtai tikintis žmogus ir Lietuvos patriotas, sprendžiant pagal tuos paveikslus – jis negali būti išdavikas!“ Ir išdaviką paliko ramybėje. O iš tikrųjų, jei Markulis nebūtų tarnavęs enkavėdistams, kad užmaskuotų savo ryšius su partizanais, savo kambarius būtų puošęs Stalino ir Lenino portretais ir viešumoje apsimetęs sovietiniu agitatoriumi. Na, o partizanai, jo kambary pamatę sovietinę atributiką, tuoj būtų padarę tiesmukas „neklaidingas“ išvadas: „Matai, kuo jis savo kambarius puošia! Tai juk tikras Lietuvos išdavikas!“ Ir savo rėmėją būtų tučtuojau „likvidavę“. Tiesmukai mąstantį žmogų, kaip ir tą gyvūną su virve ant šnipo, sumanesni priešai gali mulkinti, kiek tiktai patinka…

Tiesmukas mąstymas žmones verčia kvailiais arba bjauriais niekšais.

Aleksandras JAKUBONIS

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija