|
In Memoriam vaikams atminti
Kai nėra atsakomybės
Algirdas Jovaiša
Dedikacijoje nerašau Žuvusiems vaikams atminti, nes jie niekur neišėjo, juos po kruopelę išsidalijo visa Lietuva. Lietuvą sukrėtęs baisus nusikaltimas Aleksandrijos kaime paakino žiniasklaidos priemones kartu su visuomene, atsakingais pareigūnais ir politikais iki smulkmenų išgvildenti šio įvykio priežastis ir tolimesnių žingsnių metmenis. Todėl būtų sunku pasakyti kažką naują, nors dar sunkiau tylėti.
Po šio įvykio pateikti retorinį klausimą, ar ne per didelę kainą mokame, būtų nelogiška. Mokame neįtikėtinai didelę kainą, mokame jau seniai, bet ar turėjome teisę laukti to momento, kuris tarsi pažadino iš abejingo miego, atvėrė akis?
Ar nėra priemonių valstybėje, kurioje gyvena tik 3 milijonai (kartu su krepšininkais) gyventojų, o vairuotojų yra dar mažiau, susitvarkyti su potencialiais žmogžudžiais? Kodėl, kai prieš gerą dešimtmetį Širvintų rajone vienas lietuviškai nenorintis kalbėti kaimietis, legaliai turintis medžioklinį šautuvą, iššaudė bemaž visą kaimą, nedelsiant, tiesiog akimirksniu, buvo itin sugriežtinti reikalavimai medžiotojams pratęsiant ginklo galiojimo laiką tikrinti sveikatą? Juk automobilis irgi potencialus žudymo įrankis! Tačiau valdžios vyrai ir moterys, matydami, kas darosi mūsų keliuose, dėl visiškai nesuprantamų priežasčių vilkina įstatymų, griežtinančių atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimus, priėmimą. Kartais net peršasi mintis, kad galbūt veikia kažkokios jėgos, kurioms yra nepalankus tokių įstatymų priėmimas. Pabandykime spėti: gal tai alkoholinių gėrimų gamintojai ir prekiautojai?
Taip išmoningai, pasitelkiant net Vytautą Didįjį, reklamuojamas ir dainose apdainuojamas alkoholis, kad norisi tarti dar keletą žodžių.
Žodis reidas labai primena sovietinę terminologiją. Pavyzdžiui, šiandien buvo organizuotas policijos reidas, siekiant išaiškinti neblaivius vairuotojus. Kodėl šiandien, kodėl reidas? Mano supratimu reidas turi vykti kasdien, kasnakt, ištisus metus, t.y. nuolat. Ar yra mokyklose atliekamas pamokų reidas? Ne, tiesiog mokytojai atlieka savo darbą, mokymo procesas vyksta kasdien. Ar įsivaizduojate Seime įstatymų priėmimo reidą? Turime didelę bėdą, bet kovojame su vartotojais, o ne su vartojimu. Gal todėl ir autoįvykių suvestinėje konstatuojama: vairuotojas buvo blaivus. O kaip kitaip turėtų būti? Tai kodėl nesakome: vairuotojas buvo su kelnėmis?
Ne vienoje pasaulio valstybėje, kurioje demokratija nei kiek ne prastesnė, nei Lietuvoje, girtas vairuotojas be ceremonijų patupdomas už grotų. Ką reiškia, kokiam nors kontrabandininkui, mašinų vagiui ar šiaip gerai uždirbančiam nenaudėliui susimokėti 1000-3000 Lt. Juokinga, galite didinti baudų dydį kiek tik norite, susimokėsime.
Neseniai generolas J. Kronkaitis, atsakydamas į žurnalistų klausimus, patikino, kad už tokį nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas Aleksandrijos kaime, Jungtinėse Amerikos Valstijose nusikaltėlis būtų nuteistas 20-čiai metų arba kalėjimu iki gyvos galvos. Pagal mūsų įstatymus žudikui gresia maksimali net aštuonerių metų bausmė! Šaukiamės ne keršto, bet teisingumo. Ar galime palyginti tėvų, brolių, seserų, artimųjų skausmą, lydėsiantį visą gyvenimą, su aštuoneriais metais?
Taigi, beveik įpratome matyti už vairo sėdinčius neblaivius policininkus, prokurorus, Seimo narius. Socialdemokratams atstovaujantis G. Mikolaitis žmogų sužalojo ir iš įvykio vietos pabėgo, teisine terminologija pasišalino. Taip lengvai tiesiog pasišalino, lyg iš eilės prie bilietų kasos. Visišku teisiniu nihilizmu kvepia svarstyta galimybė peržiūrėti sprendimą ir grąžinti vairuotojo pažymėjimą, nes tą numato įstatymas. Beveik niekas nebežino ar nenori žinoti posakio, atėjusio dar iš senosios Graikijos laikų: ką leidžia įstatymas, neleidžia padorumas. Bet sunku šiais laikais žmogui be automobilio, reikia kad ir pas rinkėjus nuvažiuoti
Lyg ir matosi šioks toks vangus veiksmas siekiant sugriežtinti atsakomybę nesilaikantiems eismo taisyklių ir neblaiviems vairuotojams. Tačiau vargu ar tai radikaliai pakeis esamą padėtį. Kaip jau minėjau, didelei daliai pažeidėjų piniginės baudos nėra kliūtis ir toliau daryti tą, ką darė, o kultūros, paslaugumo, tolerancijos ir kitų dvasiškųjų dalykų įstatymais neišugdysi.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnio 31 straipsnis skelbia, kad Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau man, ir ne tik man, tiesiog kaip piliečiui, galiausiai kaip žmogui, dažnai kelia nusistebėjimą, apmaudą, kartais net siutą nusikalstamos veikos traktavimas ir terminologija. Sunkiai suprantama, kai sulaikomas žudikas su rūkstančiu pistoletu rankose, kuris pavadinamas daiktu panašiu į pistoletą, o jis pats įtariamuoju arba tiesiog jaunuoliu. Pagal šį principą reikėtų visur ir visada laikytis tokios terminologijos. Pavyzdžiui, pilietis, sukėlęs eismo įvykį, pasišalino iš įvykio vietos daiktu, panašiu į automobilį. Yra įstatymų, kuriuos reglamentuoja Europos Sąjungos teisė, bet yra įstatymai, kuriuos rengia, priima ir vykdo Lietuvos valdžios institucijos. Todėl ir nuo mūsų priklauso, kad priimtieji įstatymai būtų skaidrūs, savalaikiai ir suprantami.
Kita problema kaip veikia (ir veiks) priimti įstatymai, bus išieškomos baudos. Visi esame ne sykį girdėję, kad dažnai vairuotojas sustabdomas ir baudžiamas už taisyklių pažeidimą jau
dešimtą, dvyliktą kartą, tačiau už ankstesnius pažeidimus nėra sumokėjęs nė lito! Štai vienas iš paskutinių atvejų. Dar nenudžiūvus kraujui ant Aleksandrijos kaimo kelio, visų televizijų žinių laidos rodė, kaip pareigūnų stabdomas girtutėlis vairuotojas sprunka, nebodamas net švilpiančių kulkų. Jam seniai atimtas vairuotojo pažymėjimas (ir ne pirmą sykį) už vairavimą neblaiviam, jam priskaičiuota daug baudų, kurių, suprantama, jis niekad nemokėjo. Pilietis nuovadoje apklausiamas (o kaip gi kitaip?) ir
paleidžiamas namo!
Suprantama, be baudų ir kitų priemonių neapsieisime, tačiau pagrindinė kryptis, mano manymu, turi būti žmonių sąmoningumo, kultūros ir gero suvokimo tradicijų ugdymas. Pradžia turi būti šeimoje, mokyklose, vairuotojų rengimo centruose, kuriuose, be taisyklių ir pirmosios pagalbos mokymų, tiesiog būtinas vairavimo kultūros ir etikos kursas.
Beje, apie vairavimo mokymą. Neseniai važiavau paskui M raide pažymėtą automobilį, kuris ne vieną kartą persirikiavo, tačiau nė karto neparodė posūkio. Teko girdėti anekdotą, kuriame pasakojama, kad Lietuva užsakė pagaminti naujus automobilius be posūkių lempų, kurie bus gerokai pigesni, kadangi posūkių vis tiek niekas jau nerodo. Smulkmena?
Yra ir kitokių kuriozų. Vienoje (o gal ir ne vienoje) eismo mokykloje vairavimo moko instruktorius visiškai nemokantis lietuvių kalbos, o nemaža dalis besimokančių vairuoti jaunų žmonių nemoka rusų kalbos
Tiesa, anokia čia ir bėda, netrukus mūsų jaunimas turėtų neblogai pramokti rusų kalbos, nes tuo rūpinasi visi TV kanalai, tiesiog lenktyniaujantys, kuris iš jų parodys daugiau filmų ir laidų rusų kalba.
Sakoma, kad atlyginimas mokamas už atsakomybę, kurią dažnai atspindi pareigų pavadinimas direktorius, sekretorius, viršininkas, vedėjas. Bet negi manome, kad be jokios atsakomybės darbuojasi gydytojas, gaisrininkas, mokytojas, dėstytojas, policininkas? Ar jų atsakomybė mažesnė, o gal visai nieko verta? Kaip tiktai tai ir yra tos sritys (švietimas, mokslas, kultūra, medicina, teisėtvarka), kurios ugdo, saugo, gydo ir gelbėja mūsų valstybę, mūsų sielas ir kūnus, o už tai gauna mažiausiai dėmesio ir mažiausius atlyginimus.
Sakysite, kad policininkų ar kitų pareigūnų parengimui trūksta lėšų? Tačiau pinigėlių yra užtektinai, kai reikia mokėti po dvidešimt tūkstančių mokymo įstaigų rektoriams (bet ne mokyklų direktoriams, o ką kalbėti apie mokytojus), įvairiausių kontorų, kurių pagrindinis darbas išdavinėti pažymas piliečiams , direktoriams ir pan.
Taigi jau žinome, kad aukštų pareigūnų didelius atlyginimus lemia didelė atsakomybė, tačiau niekada neteko girdėti, kad padarę žalą valstybei (t.y. nepateisinę tos atsakomybės) šie pareigūnai tą žalą ir atlygintų. Pamenate, kaip ankstesnis, dar prieš P. Malakauską dirbęs STT vadovas grasino baisiomis bausmėmis turto fondo direktoriui už neskaidrius privatizavimo sandorius? Nuostoliai valstybei, ko gero, buvo padaryti dideli, bet tuo viskas ir pasibaigė.
Tik visišku cinizmu galima pavadinti faktą, kad Marijampolės apskrities viršininkui, kuris važinėja apynauju automobiliu, perkamas naujutėlis Mersedesas už 200 tūkstančius litų. Tokių ir panašių pavyzdžių esame girdėję ne vieną.
Nelendu giliai, nebrendu į infliacijos rūką, į fiskalinę politiką tai jau specialistų reikalas. Tačiau peržiūrėję daugybę lengvatų, valdymo ir administravimo kaštus, reprezentacines, kanceliarines ir kitas išlaidas, atsisakę mersedesų, bent laikinai išmetę iš galvos rentas ir priedus priedelius, dažnai nesuprantamus reliktinius tryliktuosius atlyginimus, nežinia už ką skiriamas premijas, kitaip sakant, racionaliai ir pamatuotai naudodami lėšas, pagaliau sukūrę prioritetų strategiją, galėsime pradėti tvarkyti valstybinius reikalus ir, nebijodami šėtoniškais ženklais pažymėtų žmonių ir automobilių siautėjimo, ramiai pereisime per gatvę.
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|