| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Nuolat prisikelianti bažnyčia Algimantas Mišeikis, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) choro vadovas
Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia tarsi paukštis feniksas vis prisikelia gyvenimui. Griauta ir kapota kazokų kardu per pirmąją rusišką invaziją 1655 metais, vėliau atgijusi visa savo barokine grožybe, per visą XIX amžių buvo paversta cerkve. Po trumpo klestėjimo akimirksnio Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiu ilgus dešimtmečius bažnyčia sovietinio ateizmo buvo paversta sporto sale, pirtimi, šaudykla, žodžiu, beveik viskuo, ką gali sovietinis barbarizmas. Visa tai nuėjo į praeitį ir dabar galime prisiminti daug malonesnę mūsų gyvenimo istoriją. Prieš penkiolika metų Kauno laikraščiai pirmuose puslapiuose skambiomis antraštėmis entuziastingai aprašė Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios atšventinimą, buvo pasidžiaugta naujai atgimusia šventove, pasakojama apie sudėtingus atstatymo darbus. Penkiasdešimt metų niokoti ir niekinti Dievo namai vėl atveria duris tikintiesiems, vėl prabils ilgai tylėjęs varpas, skelbdamas šventovės prisikėlimą, belsdamasis į mūsų visų širdis ir sąžines, tarsi liudydamas, kad Dievas nenugalimas... skaitome to meto spaudoje. Šiandieninėje spaudoje tokio entuziazmo dvasiniams dalykams vargu ar rastume. Laikraščiai tapo puošnesni ir spalvingesni, bet pirmuosius puslapius užima pikantiškos ir skandalingos naujienos. Taigi, bažnyčia atverta jau 15 metų. Kartu su šalia esančia Jėzuitų gimnazija ji sudaro darnų jaunų kauniečių auklėjimo ir ugdymo centrą. Šventovės šeimininkai tėvai jėzuitai rūpinasi ne tik gimnazija, kuri yra viena seniausių švietimo įstaigų Lietuvoje, bet ir suaugusiųjų dvasine pažanga. Vienuolyno patalpose veikia užsiimantis neformaliu katalikišku suaugusiųjų švietimu Gyvenimo ir tikėjimo institutas, veikia įvairios pakraipos religinio lavinimosi ir bendravimo būreliai. Vasarą norinčius priima Kulautuvos jėzuitų namai, kur gamtos prieglobstyje bendraujama su panašių siekimų draugais ir artėjama prie Dievo. Dar prieš bažnyčios atšventinimą susikūrė bažnyčios choras, vadovaujamas Algimanto Mišeikio. Choristai giesmėmis sveikino bažnyčios veiklos pradžią ir išliko jai ištikimi jau 15 metų. Giesmė ir malda neatskiriami dalykai, todėl ramias idiliškas kalėdines giesmes keičia džiugūs velykiniai himnai arba liūdno atspalvio gavėnios dejonės didinga Kristaus Karaliaus šventė ir visų chorų mieliausia diena šv.Cecilijos muzikos globėjos šventė. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios choras reiklus sau ir daug siekiantis kolektyvas. Jis dalyvauja visose Kauno miesto dainų šventėse, yra reikšmingų jubiliejų dalyvis. Tai lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo šimtmečio paminėjimas Karo muziejaus sodelyje 2004 metais arba šiais metais visiems mums brangaus poeto Bernardo Brazdžionio šimtmetis. Choras savo programoje turi daug didžiojo poeto giesmių ir dainų, todėl džiaugiamės užsimezgusia draugyste su Maironio lietuvių literatūros muziejumi, esančiu toje pačioje Rotušės aikštėje. Ryšį tarp giesmių ir poezijos padeda palaikyti poetas ir kompozitorius Antanas Paulavičius. Choro balsai skamba ne tik savoje bažnyčioje, bet ir Vilniaus Arkikatedroje, ir Šv. Kazimiero bažnyčioje, Klaipėdoje, Telšiuose, Šiauliuose, Anykščiuose, Druskininkuose, neseniai lankėmės ir Austrijoje. Atsirado naujų jaunų giedojimo draugų tai Jėzuitų gimnazijos ateitininkai, giedantys sekmadienio 10 valandos šv. Mišiose. Juos subūrė šios gimnazijos auklėtinė Agnietė Kizevičiūtė. Grupė merginų nukreipė dėmesį į giliuosius viduramžius susidomėjo senu kaip pati Katalikų Bažnyčia grigališkuoju giedojimu. Merginoms vadovauja Milda Paulikaitė. Lapkričio 25 dieną 12 val. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios choras kartu su jaunaisiais kolegomis giesmininkais kviečia ištikimuosius šios bažnyčios lankytojus ir visus kauniečius aplankyti prieš 15 metų atgimusią šventovę, pasidžiaugti, kad daug metų griauta ir okupantų niekinta bažnyčia gyvuoja mūsų Tėvynės labui ir Dievo garbei. Mindaugo KAVALIAUSKO nuotrauka
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |