Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Sveikata
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dar vienas iš mūsų žemės ištryškęs šaltinis

Irena Leščinskienė,

VšĮ Alytaus šv. Bendikto gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Rašytoja Elvyra Biliūtė– Aleknavičienė (viduryje), iš dešinės stovi mokytojos Irena Leščinskienė, Anelė Jackauskienė, Roma Danisevičienė ir gimnazistai

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms prisimename į amžinybę iškeliavusius artimuosius, pažįstamus ir apskritai visus gyvenusius ir buvusius Čia. Susimąstome apie savo gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie tai, ką po savęs paliksime, ar mus kas nors prisimins, ar uždegs žvakelę ant kapo...

Kiek apleistų kapų galime pamatyti kapinėse... Gerai, kad yra tokių žmonių, kaip rašytoja Elvyra Biliūtė–Aleknavičienė, kuri ne tik per Vėlines prisimena išėjusius mūsų kraštui nusipelniusius žmones. Apie tai rašoma jos knygoje ,,Gaivusis šaltinis”. Tai devintoji autorės knyga. Joje pasakojama apie prel. Juozapą Laukaitį, talentingą ir plačių interesų kunigą, kalbininką, politiką, žmogų, padėjusį tiems, kam jo pagalbos reikėjo.

Prisimename poetės Janinos Degutytės pasaką apie šaltinėlį, kuris ieškojo jūros, o beieškodamas laistė gėles, gaivino medžius – padėjo tiems, ką kamavo troškulys. Kiek tokių šaltinėlių, net ir didelių šaltinių, ištrykšta mūsų žemėje, o mes ne tik jiems neparodome kelio į jūrą, o dar jų kelyje statome užtvaras, kitų apskritai nepastebime, nes dairomės, ieškodami ežerų ir jūrų.

,,Vienas iš ypatingo prisiminimo vertų Vilkaviškio vyskupijos kunigų yra prel. J.Laukaitis. Kartu su kitais septyniais vyskupijos dvasininkais ir trimis pasauliečiais jis buvo įtrauktas į dvidešimtojo amžiaus tikėjimo liudytojų sąrašą, apėmusį daugiau kaip 12 000 asmenų iš viso pasaulio. 2000-ųjų krikščionybės metų jubiliejaus proga sudarytame sąraše nebuvo paskelbti nauji palaimintieji ar šventieji. Tai žmonės, ką tik pasibaigusiame šimtmetyje tikėjimą paliudiję savo gyvybės kaina.” – knygos įžangoje rašo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Skaitant ir aptariant knygą,,Gaivusis šaltinis”, aptarti svarbiausi Juozapo Laukaičio gyvenimo faktai ir jo nuveikti darbai. Ugdytiniai domėjosi prelato gimtine – Prienų rajonu, nes gimnazijoje mokosi mokinių iš Balbieriškio ir kitų aplinkinių kaimų.

Laiausiai domėtasi sekretoriavimo pas vyskupą Antaną Baranauską metais: rašytojos tekstai atskleidė kitokią vyskupo asmenybę. Mokiniai akcentavo, kad vyskupas Antanas Baranauskas visą gyvenimą liko romantikas, suvokęs žmogaus menkumą ir jo gyvenimo trumpumą. Daugelis, kaip įrodymą, citavo šį menišką vyskupo ir jo sekretoriaus pokalbį:

– Juozapai, aš nespėsiu savo darbo užbaigti...

– Ekscelencija, dar turite labai daug darbų... Nesuprantu, kodėl sakote darbo?..

– Ech, Juozapai, šv. Raštą dar tik įpusėjau... šitas darbas milžiniškas mano seniems pečiams. Niekas jo nesiėmė iki manęs: šimtai metų prabėgo, o mes neturime lietuviško vertimo, tik lietuviai liuteronai Prūsuose XVI amžiuje išsivertė. Vyskupas J. Skvireckas seniai norėjo, kad kas nors imtųsi šio darbo, deja, norinčiųjų neatsirado. Todėl, Juozapai, aš turiu labai skubėti... O dar bažnytinės giesmės... – vyskupas nutilo, nebaigęs akyti sakinio.

Ištikimasis kapelionas Juozapas Laukaitis, norėdamas pralinksminti vyskupą, ištarė:

– Jūsų Šviesybe, juk Leonas XIII jūsų metų būdamas tapo popiežiumi...

– Kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui, – trumpai atkirto vyskupas. (57-58 psl.)

Knyga naudinga ir per kalbotyros pamokas, nes joje aprašomas bendrinės lietuvių kalbos formavimasis. Juozapas Laukaitis stovėjo prie šio proceso ištakų, pirmiausia ranka perrašęs Kazimiero Jauniaus gramatiką ir ja naudojęsis praktiniame savo, kaip dėstytojo, darbe, vėliau inicijavęs pirmąjį lietuvių kalbininkų suvažiavimą, norminęs religinių raštų kalbą.

Autorė nedidelėje, 172 puslapių, knygoje per vieno žmogaus gyvenimą apžvelgia mūsų valstybei labai svarbius istorinius įvykius, kurių sūkuryje buvo ir knygos herojus: jis ir Rusijos Dūmos deputatas, sakęs ugningas lietuvybę ginančias kalbas, ir Peteburgo lietuvių seimo (1917 m.) bei Lietuvos tautos tarybos narys, 1936 metais išrinktas ir į jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimą, ir politinis kalinys, kalintas sovietinio saugumo rūsiuose Vladimiro kalėjime. Kad ir kur likimas būtų blaškęs Juozapą Laukaitį, kad ir kokiose sąlygose jis būtų atsidūręs, niekada neatsisakė savo idealų ir tikėjimo: ,,Negalėjau nusižengti kanonams”, – nusilpęs po tardymų kartodavo jis.

Pristatant knygą,, Gaivusis šaltinis”, dalyvavo miesto mokyklų mokiniai, lietuvių kalbos, istorijos, tikybos mokytojai, Alytaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojai ir, žinoma, pati autorė Elvyra Biliūtė – Aleknavičienė. Po baltais popieriaus lapais – laiškais – sužibo kunigo atminimui skirtos žvakelės, o trečiokėlės Gabrielės mažos rankelės vis sėmė ir sėmė iš inscenizuoto šaltinio vandenį, tą prikeliančią ir apvalančią stichiją, gaivinančią mūsų kūnus ir sielas. Vandens lašai, kaip gyvybės metafora, ir balti popieriaus lapai su knygos teksto ištraukomis įpareigojo mus saugoti tokių mūsų kraštui nusipelniusių žmonių, kaip prel. J.Laukaitis, šviesų atminimą.

Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjs Vytuolis Valūnas pasakė: ,,Ši knyga turėtų būti ant kiekvieno lituanisto, istoriko ir tikybos mokytojo darbo stalo”.

Alytus

© 2007 „XXI amžius“