|
Lietuvos sargybiniai
Denis Muchamadas
Šiandien aš vykstu į Veprius, o iš ten į Ukmergę. Miesto biblioteka turi nemažą aktų salę, kurioje ketinama pristatyti mano knygą Susitikimas su Velniu. Atvyks Algirdas Endriukaitis, o su juo ir dvi moterys, viena iš jų pristatys savo knygą. Šiuo atveju mano knyga turi esminį trūkumą ji parašyta rusų kalba. Kadangi lietuviai jau primiršę buvusios metropolijos kalbą, o Lietuvos jaunimas jos visai nemoka ir netrokšta išmokti, tai ir perka mano knygą vangiai. Vis dėlto daugelis pripažįsta, kad mano knyga parašyta populiariai, joje paskelbta daug drąsių ir įdomių faktų.
Kadangi iki antros valandos dienos (būtent tuo metu buvo numatytas mūsų knygų pristatymas) dar daug laiko, nutarėme apsilankyti entuziastų įkurtame kraštotyros muziejuje. Vienas svarbiausių jo įkūrėjų muziejaus vadovas ir direktorius skulptorius Žentelis. Nedidelis Veprių gyvenvietės muziejus turtingas ir įdomus. Jis labai reikalingas ir reikšmingas ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos istorijos pažinimui. Eksponatai išdėstyti taip, kad visi jie vienas su kitu susiję, todėl lankytojas juos mato ir suvokia kaip vieningą visumą.
Paskui nusprendėme nuvažiuoti prie Veprių ežero, ten papusryčiauti, paskanauti didelio arbūzo, kurį vykstant į Ukmergę pakelėje nupirko mūsų ekskursijos vadovas Romas Šaulys. Nors jis jau pensininkas, bet tebedirba, taip pat neša gan nelengvą labdaros organizacijos SOS VEPRIUOSE direktoriaus naštą.
Šioje organizacijoje Romas drauge su kitais aktyvistais padarė daug visuomenei naudingų darbų. Organizacijos veikla visuomeninė, jokio atlyginimo jos nariai negauna, nors neretai jų darbai būna varginantys ir sunkūs. Organizacijai nuolat trūksta pinigų, jos veikla absoliučiai skaidri finansiniu požiūriu, kiekvienas panorėjęs gali pasidomėti materialinių išteklių judėjimu jam pats direktorius mielai viską parodys ir paaiškins. Kadangi Vepriai yra ypatinga vieta, tai ir planai dideli, ir pinigų jiems įgyvendinti reikia.
Kol mūsų moterys ant stalo dėliojo kuklius pusryčius, aš nusprendžiau pasivaikščioti ežero pakrante. Lietuva, jos gamta labai įspūdinga ir graži, ne veltui ji vadinama upių ir ežerų šalimi. Vepriuose ir jų apylinkėse tai ypač akivaizdu. Todėl aš nepaliauju stebėtis, kodėl jie iki šiol neįrašyti turistiniuose leidiniuose. Neabejoju, kad šios vietovės yra šventos, paženklintos ypatinga dieviška palaima. Kai visuomenininkų entuziastų užmojai bus įgyvendinti, šių puikių vietų patrauklumas keleriopai padidės.
Ežero paviršius labai neįprastas. Žydras bedugnis dangus vandenyje atsispindi tarsi veidrodyje. Jeigu ilgiau žiūri, imi painioti, kur dangus, kur žemė. Štai netoli tos vietos, kur šiuo metu esu, ant vandens nusileido pulkelis ančių. Atrodo, jos vadinamos urvinėmis. Labai gražūs tik gaigalai: šonuose jų plunksnos melsvai žvilgančios, žydro metalinio atspalvio, tarsi brangakmeniai, o krūtinė tviska auksu. Kai paukštis staiga sujuda arba pakraipo galvą, per krūtinę ir kaklą nubėga vaivorykštės spalvos. Ant šio gražuolio viršugalvio styro spalvingų plunksnų kuodelis, primenantis klaustuką...
O štai netoliese, arčiau manęs, akmeniu iš dangaus į vandenį sukrinta kitas pulkas ančių. Tai jau kitokie paukščiai, stambesni, jų plunksnų spalvos ne tokios ryškios. Į šį puikų ežerą leidžiasi, krinta vis daugiau ir daugiau sparnuočių. Ir jeigu ilgai ir įdėmiai žiūri į ežerą, tai atrodo, kad dangus yra jame, o paukščiai leidžiasi ne iš dangaus, o neria iš žydros bedugnės gelmės į veidrodinį vandens paviršių. Vaizdas nuostabus, užburiantis. Iš kur vidury dienos atsirado tiek ančių? Tikriausiai iš laukų, kur naktį maitinosi.
Pakrantėse tarsi nebylūs sargybiniai eilėmis stovi medžiai. Vietomis jie nusileidžia iki vandens, o kai kur užkopia ant aukšto stataus skardžio. Grakštūs, aukšti medžiai išdidžiai iškilę virš smaragdinių krantų. Visos medžių rūšys Lietuvos miškuose auga sparčiai, pasiekia neįtikėtiną aukštį, yra grakštūs. Net ąžuolai, beržai ir klevai šiose vietose išauga labai tiesūs ir aukšti, aukštesni negu kitose šalyse, ir tai, be jokios abejonės, didina jų ūkinę vertę. Didingos pušys iškilusios iki dangaus, tik pačioje viršūnėje žaliuoja kuokštas smalingų šakų. Jų liemenys neįprastai tiesūs, tarsi pasakiškų statinių kolonos. Štai šalia pušų į krūvelę susimetęs pulkelis baltakamienių beržų, irgi labai grakščių. Garbanotos jų viršūnės susiliejusios, lyg koks kupolas, išaustas iš gležnų lapelių, bylojančių apie dar tik prasidedančią vasarą
Net galingieji ąžuolai, augantys atokiau nuo kitų medžių, čia aukšti ir grakštūs.
O čia atsiskyrusi grupė skarotų eglių, šakotų nuo žemės iki pat viršūnės. Jos viena prie kitos taip arti, kad visas šis eglynas sudaro vieningą visumą, nes šviesa neprasiskverbia pro tankias šakas.
Jeigu žvelgi vingiuota pakrantės linija tolyn, matai neįprastą reginį: medžių viršūnės primena kalveles, kur auga lapuočiai, o kur eglės, matai dantytą horizontą. Medžiai, Veprių ežero krantai išdidūs ir nepakartojami pirmykštės gamtos simboliai žiūri žemyn į tobulai lygų vandens veidrodį ir gėrisi gimstančia šilta vasaros diena.
Šiuo metų laiku sparčiai auganti, sprogstanti lapija yra nepaprastai ryškios smaragdo spalvos, ypač kai ją apšviečia meilūs saulės spinduliai. Deja, tokį įspūdį gamta teikia tik tada, kai su ja, ta didinga ir nepakartojama Dievo dovana, mes susiduriame akis į akį, pabėgame nuo chaotiško ir kasdieniško pasaulio.
Netoli tos vietos, kur stoviu, ežeras daro beveik apvalų lanką. Šioje įlankoje vanduo tamsus, tikriausiai ten gilu. Visame jos paviršiuje auga nuostabios, stambios vandens lelijos. Žiedų daug, jie auga kaip kilimas, o visas kitas vandens paviršius padengtas dideliais širdies formos lapais. Žiedai ryškūs, rausvo, žydro ir net oranžinio atspalvio, kaip lotosai Volgos deltoje žemiau Astrachanės, ties ta vieta, kur upė įteka į Kaspijos jūrą.
Nuo įlankėlės pusės, t.y. iš šiaurės, girdisi kažkoks triukšmas, prunkštimas ir net arklių žvengimas, neaiškūs prislopinti kalbos garsai, metalo žvangesys. Nustebęs žengiu kelis žingsnius ta kryptimi ir susiduriu su moterimi. Atrodė labai neįprastai. Ne tik ji pati, bet ir jos drabužiai mane nustebino. Akys ryškios, dangiškai žydros, veidas baltintos kavos spalvos, be raukšlių, moteris vidutinio ūgio, gražaus stoto. Žodžiu, nieko nepaprasto, tokių moterų daug šiandien Lietuvoje. Tačiau visiškai žili plaukai, kaip kontrastas tokiam maloniam, gražiam veidui, nustebino. Ilgas, grubios, tikriausiai namų audimo medžiagos sijonas, naminės baltos drobės palaidinė, siuvinėta tautiniais raštais, susegta pailgomis medinėmis sagomis. Kojos apautos storomis vilnonėmis kojinėmis, pilkos spalvos, batai rudai gelsvi, suvarstomi. Ant galvos apskrita kepuraitė, iš po kurios išlenda stora, žila kasa.
Nepasakyčiau, kad tokius drabužius mačiau pirmą kartą. Muziejuje yra praėjusių amžių lietuvių valstiečių moterų drabužiai, kurie niekuo nesiskiria nuo šios moters drabužių. Rankoje ji laikė rykštę, panašu, kad ganė žąsis, 5060 paukščių, kurie negarsiai gageno, lesinėdami žalią sultingą žolę.
Pažvelgęs į šiaurės pusę, pamačiau didelį būrį šarvuotų karių, kuriems vadovavo įspūdingos išvaizdos vyras. Jų buvo koks šimtas, ne mažiau. Tas, kuris jojo priekyje, buvo vidutinio ūgio. Jo šarvai juodinto plieno, tamsiai mėlyno atspalvio. Ant krūtinės ir alkūnių spindėjo aukso ornamentas, kurio prasmė man buvo nesuprantama. Ant šio žmogaus galvos puikavosi auksinė karūna su kryžiumi viršuje, žaižaruojančiu visomis vaivorykštės spalvomis, nes tikriausiai buvo inkrustuotas stambiais brangakmeniais. Tokie brangakmeniai pasaulyje pasitaiko labai retai. Dideli brangakmeniai puošė ir karūnos pakraščius. Prabangus apsiaustas (monarcho mantija) baltas, su taškeliais, derančiais prie karūnos.
Ant arklio strėnų iš kairės, už balno, pritaisytas pailgas pusapvalis plieninis siuvinys, šarvo spalvos, taip pat išraižytas aukso ornamentais. Monarcho ginkluotę užbaigė milžiniškas dvirankis kardas alebarda, pritvirtintas prie kario nugaros (kad matau karį, negalėjo būti jokios abejonės, nes toks kardas kovos, o ne paradinis ginklas). Dviguba kardo rankena su kryžme kyšojo iš už nugaros ties dešiniuoju petimi. Toks kardas reiškia, kad jo savininkas tiesiogiai dalyvauja mūšiuose. Šis kardas yra gana sudėtingas ir grėsmingas ginklas, reikia daug treniruotis, kol išmoksti jį valdyti. Kiek žinau iš istorijos, šį ginklą karys valdė meistriškai. Iškėlęs jį aukštai virš galvos jis su baisia jėga žaibiškai smogdavo priešui, perkirsdamas metalinius šarvus. Neduok Dieve, susitikti su tokiu kariu atvirame mūšyje...
Vytautas Didysis, tarė moteris, stovėjusi šalia manęs. Beje, tą aš ir pats supratau. Juodas žirgas su balta žvaigžde kaktoje, su baltomis, kelius siekiančiomis kojinėmis atrodė galingas: gulbės kaklas išriestas lanku, galva nulenkta žemyn ir pasukta į dešinę. Krauju pasruvusi akis žiūrėjo tiesiai priešais save. Guvulio jėgą jautei iš tolo. Rodės, atsistos jis piestu ir numes raitelį ant žemės. Bet galinga ranka, apmauta sunkia plienine pirštine, valdingai guli ant kaklo ir žirgas paklūsta kiekvienam šios rankos judesiui, iš šalies beveik nepastebimam. Šis gražuolis ėjo lengvu šokančiu žingsniu, didžiuodamasis galinguoju raiteliu, kurį jis taip lengvai nešė ant savo nugaros.
Valdovas jojo tylėdamas, paskendęs mintyse. Lietuvos didysis kunigaikštis daug kartų padidino savo valstybės teritoriją, tolimi ir artimi kaimynai ir jų milžiniškos, žiaurios kariaunos savo kailiu patyrė Lietuvos monarcho sunkią ranką ir jo bebaimių karių jėgą. Su juo kaip lygus su lygiu buvo priversta bendrauti galingoji ir neaprėpiamoji Aukso orda kraugeriškų mongolų su jų milžiniškomis įvairių genčių kariaunomis palikuonys. Vytautas sustabdė spartų laukinių klajoklių veržimąsi į Vakarus. Lietuva savimi uždengė ir tikriausiai išgelbėjo kančiose ir tarpusavio nesutarimuose gimstančią jaunąją Europos civilizaciją.
Šiek tiek atsilikdamas nuo valdovo jojo kitas, išsiskiriantis iš būrio karys. Jo šarvai buvo balti, puikios kokybės plieno, talentingų meistrų darbo, ant jų taip pat nemažai aukso ir brangakmenių. Kario galva nepridengta, žydros akys kibirkščiuoja, ruda barzda plaikstosi vėjyje. Jo puikus šalmas irgi baltas, iš viršaus jį puošia akinančiai baltos plunksnos. Žirgas obuolmušis. Raitelis savo šeimininko ūgio, linksmas ir žaismingas, bet griežtai laikosi distancijos.
Tai Mindaugas, žemaičių kariaunos, saugančios valdovą, karvedys, į nebylų mano klausimą atsako moteris. Labai pavojingas ir nesutramdomas žmogus, tik Didysis kunigaikštis gali jį paveikti.
Jiems iš paskos gražia rikiuote, eilėje po keturis, joja žemaičių kariai. Visi jie su puikiais šarvais, pagamintais žinomų Europos meistrų. Šarvai priderinti prie kiekvieno kario kūno, todėl labai brangūs tikras lobis. Karių šalmų antveidžiai pakelti taip, kad matytųsi vyrų veidai. Dauguma iš jų labai jauni. Man suspaudžia širdį iš gailesčio tokie jaunučiai, juk gali žūti.
Žinoma, gali, ir žūsta, sako moteris. Tačiau nereikia užmiršti, kad visi jie yra dvarininkai, o Didysis kunigaikštis jiems suteikė riterio titulą.
Netrukus visa kavalkada dingsta už posūkio miške.
O kur jie gyvena? atsisuku aš į moterį. Tačiau atsakymo nesulaukiu: aplink nė gyvos dvasios. Man pasirodė, kad už ąžuolo kamieno, toje pusėje, kur pasiliko mano draugai, šmėstelėjo galva, pridengta neįprasta kepuraite
Netrukus grįžau pas savo bendrakeleivius.
Kur buvai? paklausė Romas.
Kur moteris? savo ruožtu paklausiau aš.
Moteris? Jokios moters nematėme, nustebęs atsakė.
Na taip, moteris, kuri gano šiuos vaikus, pirštu parodžiau į pulkelį žąsų.
Žąsys?.. Žąsys pačios ganosi ir jokios moters čia nebuvo.
Palauk, o tu ką nors matei?
Kažką mačiau.
O ar ten nebuvo Didysis kunigaikštis su riterio baltais šarvais ant balto žirgo?
Buvo ir Didysis kunigaikštis, ir riteris.
Palauk palauk, ką tu matei? nepastebimai iš už nugaros priėjo Algirdas Endriukaitis. Jo žydros akys skvarbios, nepatiklios, tarsi kiaurai veria.
Ne, man tik taip pasirodė, atsakiau.
O žinai, esi ne vienintelis, kuris kalba apie susitikimą su viduramžių kariais Veprių ežero apylinkėse. Tu jau trečias, iš kurio girdžiu tokį pasakojimą. Nuostabiausia, kad visi pasakoja tą patį, žodis žodin, tiktai apie moterį girdžiu pirmą kartą, pasakė Romas.
Susimąsčiau. Ką galų gale aš mačiau? Mano motutė, amžiną jai atilsį, ne kartą yra sakiusi: Nieko nereiškiančių sapnų ir regėjimų nebūna, viskas turi prasmę. Ilgainiui ir aš ėmiau taip galvoti.
Veprių kraštas vieta ypatinga, šventa, paženklinta Dievo Palaima. Tikriausiai mūsų Kūrėjas nepaliko jos be savo dėmesio.
Šis kraštas, Lietuva, turi savo šeimininką, ji saugoma su Dievo Palaiminimu. Ir jeigu kas, be apsaugos šalis neliks!
© 2007 XXI amžius
|