| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Šilų klebono palikimas Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Pernai pavasarį suėjo 100 metų nuo kun. Antano Mikonio (1906-1969), ilgamečio Šilų (Panevėžio r.) parapijos klebono, gimimo. Šilų bažnytkaimyje gimusi ir užaugusi Marija Vanagaitė-Šerienė, 1966-2000 metų LR Seimo narė, baigusi ekonomikos studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Žemės ūkio universitetas), sako: Kai žmonės manęs klausia, kodėl tikiu Dievą, jiems atsakau, kad esu kilusi iš Šilų. Ten visi tiki Dievą. Iki šiol ten jaučiamas klebono kun. Antano Mikonio dvasinis palikimas. Manau, panašiai atsakytų Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė, Žemės ūkio universiteto profesorė Vanda Maselytė-Žekonienė, taip pat kilusi iš Šilų parapijos. Panevėžio rajono pakraštyje esantis nedidukas miestelis apsuptas spygliuočių miškų ir pelkių. Pati gamta sukūrė neblogą prieglobstį pokario partizanams. Ilgą laiką čia skambėjo dainos. Kai Atgimimo metais lankiausi Šiluose, rinkdama rezistencijos dainas, žmonės gerai prisiminė savo kleboną, tikrą Kristaus sekėją ir didelį tėvynės mylėtoją, partizanų globėją. Kun. A. Mikonis į Šilus atvyko 1938 metų pradžioje. Jaunas, gražus, labai malonus, mėgstantis bendrauti su kiekvienu: vyrais ir moterimis, seneliais ir vaikais. Nė dienos nesėdėjo be darbo: kartu su parapijiečiais suremontavo didįjį Šilų Viešpaties Jėzaus Vardo bažnyčios altorių, įrengė naujas Kryžiaus kelio stotis, atnaujino atlaidų procesiją, suorganizavo didelį jaunimo chorą. Jam rūpėjo, kad parapijiečiai kultūringai leistų laisvalaikį. Visi, kurie tik norėjo, galėdavo užeiti į kleboniją paklausyti radijo, paskaityti laikraščių, naudotis turtinga klebono biblioteka, pažaisti šaškėmis ir šachmatais. Klebonas žmones būrė į organizacijas. Įsteigė angelaičių organizacijos skyrių, jaunųjų ūkininkų ratelį; suaktyvėjo pavasarininkai, kas sekmadienį rengę susirinkimus. Įvairiomis temomis buvo skaitomos paskaitos, vykdavo gegužinės. Buvo kuriamos religinės organizacijos: Švenčiausiojo Sakramento brolija, maldos apaštalavimas prie Švč. Jėzaus Širdies, tretininkai ir kt. Klebonas bendravo su šauliais, jaunalietuviais. 1939 metais Šilų savanoriams šauliai pastatė paminklą. Žmonėms reikėjo postūmio, iniciatyvos, jie mielai darė tai, ką patardavo klebonas. Darbų rezultatai būdavo labai geri. Kai parapijiečiai klebonui dėkodavo, jis kukliai atsakydavo, jog čia ne aš, čia pavasarininkai padarė. Senieji Šilų gyventojai, save praminę šilaiviais, prisimena, kaip gražiai jie švęsdavo Vasario 16-ąją, Kalėdas, Velykas, Motinos dieną. Vaikai deklamuodavo, visi dainuodavo. Motinos dienos proga daugiavaikės motinos iš klebono rankų dovanų gaudavo po skarelę. Nenuobodžiaudavo žmonės net žiemą. Mokyklos salėje pavasarininkai, šauliai rengdavo vakarus: vaidindavo, deklamuodavo, dainuodavo sutartines, skaitydavo monologus. Mokykloje kun. A. Mikonis dėstė tikybą, nuoširdžiai bendravo su vaikais, pasakojo apie mokslo vertę, materialiai remdavo gabius neturtingų tėvų vaikus, kad šie galėtų toliau mokytis. Daug berniukų noriai patarnaudavo per šv. Mišias, sodindavo apylinkėse medelius. Tik pirmus klebonavimo metus kun. A. Mikonis kalendavojo, nes norėjo susipažinti su parapijiečiais. Paskui lankydavo žmones tada, kada turėjo valandėlę laisvo laiko. Kiekvienam surasdavo gerą žodį, paguosdavo nuliūdusį, pasiteiraudavo, kas slegia, stengėsi palengvinti vargšų dalią, šelpė tuos, kuriems atsitikdavo nelaimė, skolindavo pinigų, kai jų turėjo. Bažnyčioje buvo dėžutė su užrašu: Klebonas tarnauja mums visiems. Į ją žmonės įmesdavo auką už patarnavimus: krikštą, jungtuves, laidotuves. Tie patarnavimai, visiems vienodai buvo atliekami nuoširdžiai, su meile. Klebonas net nežinojo, kiek kas aukojo. Jei kas pinigų neturėdavo, nieko neįmesdavo. Tuomet pasimelsdavo ir tokia auka tenkino kleboną. Yra užrašyta daug pasakojimų apie labdaringus kun. A. Mikonio darbus. Per Visus Šventuosius, tai yra lapkričio 1-ąją, parapijiečiai į kleboniją atnešdavo maisto, bet klebonas juos siųsdavo į varpinę tegul stiprinasi ir vargšai. Ištikus nelaimei, klebonas atidėdavo pradėtus darbus, ten skubėdavo, palikdavo pinigų ir kitus ragindavo pagelbėti, sakydavo: Sudėkite visi pinigų bėda pas kiekvieną gali ateiti. Nemėgo tinginių, tų, kurie patys nenorėjo dirbti, sakydavo: Jei nesušelpsite tinginio, nuodėmės nepadarysite. Būdamas pasiturinčių valstiečių sūnus, baigęs Biržų gimnaziją, Antanas rimtai svarstė, ką pasirinkti studijoms mediciną ar teologiją. Lėmė motinos patarimas. Ji dar negimusį savo vaiką buvo paaukojusi Dievo ir žmonių tarnystei. Tačiau tapęs kunigu, jis savarankiškai gilinosi į medicinos mokslus, kaupė tos srities knygas, gerai išmanė liaudies mediciną. Kun. A. Mikonis rinkdavo vaistažoles, sudarinėdavo receptus, gamindavo vaistus, kuriuos nemokamai dalydavo žmonėms. Jeigu kuris parapijietis keletą sekmadienių iš eilės nepasirodydavo bažnyčioje, skubėdavo jį aplankyti namuose. Jeigu atrasdavo sergantį, patardavo, kaip gydytis, palikdavo vaistų. Jeigu rasdavo gydytojo išrašytą receptą, atidžiai perskaitydavo. Kartais pritardavo paskirtam gydymui, kartais ne. Žmonės klausydavo kunigo patarimų ir pasveikdavo. Kai norėdavo atsilyginti, klebonas prašydavo už jį pasimelsti, jokio atlygio neimdavo. Kun. A. Mikonis mėgo augalus. Jis pirmasis Šiluose užaugino rožių, tujų, dekoratyvinių medelių, kaukaziškų slyvaičių. Savo augalais vienas nemėgo gėrėtis. Parapijiečiams duodavo įvairių augalų daigų, skatino veisti sodus, bitynus. Jis pats buvo ir bitininkas. Parapijiečiai labai mylėjo savo kleboną. Tačiau ir tarp Kristaus apaštalų atsirado išdavikas. Jų būta ir Šiluose. 1940 metais komjaunuoliai atėmė kunigo knygas ir jas sudegino. Jį patį buvo sumanę nužudyti. Bažnyčią uždarysim, ten grūdus supilsim, šventorių išarsim ir apsėsim, grasino. Ne tik grasino, bet ir bandė apstoti kleboniją, suimti kunigą. Žmonės pamainomis budėjo, saugojo savo kleboną. Greitai pasikeitė valdžia. Tačiau kun. A.Mikonis savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia mylėti ne tik draugus, bet ir priešus. Jis užtarė vieną iš tų, kuris jį persekiojo, šelpė sunkiai besiverčiančią komunisto žmoną, auginančią penkis vaikus. Tragiškasis mūsų pokaris, antroji okupacija... Kun. A. Mikonis rėmė partizanus kaip galėjo: padėjo įsirengti telefono ryšį, duodavo vaistų, važiuodavo į bunkerius, kur teikdavo sakramentus. Klebonijoje prasidėjo kratos. Iš Vilniaus atvykę saugumiečiai tardė kun. A. Mikonį, rusų kariškiai bažnyčioje jį kankindavo, stribai rengdavo pasalas. Apie to meto kančias jis niekam nepasakodavo, kentėjo vienas. Ir toliau aukojo šv. Mišias už žuvusius partizanus, teikė palaiminimą į Sibirą vežamoms šeimoms, šelpė be pastogės Lietuvoje likusius besislapstančius žmones, siuntė siuntinius gulaguose kankinamiems politiniams kaliniams. Grįžęs iš gulago ir būdamas benamis našlaitis, visą pusmetį buvau jo priglaustas ir valgiau jo duoną, tai kunigo A. Kadžiaus žodžiai. Vyskupas norėjo kun. A. Mikonį iškelti į geresnę parapiją, esančią arčiau patogesnių kelių. Tačiau jis niekur keltis nenorėjo. Šilų bažnyčios komiteto nariai važiuodavo pas vyskupą, prašydavo niekur jo neiškelti. Taip jis Šiluose išgyveno 31 metus. Pablogėjus sveikatai, kun. A. Mikonis prašėsi bažnytinės vyresnybės išleidžiamas altaristu. 1963 metų pavasarį šis prašymas buvo patenkintas. Parapijiečiai lankė sunkiai sergantį kunigą. Rasdavo jį kenčiantį skausmus, bet geros nuotaikos, besišypsantį, nedejuojantį, niekuo nesiskundžiantį, pasiruošusį susitikimui su Viešpačiu. Prašė, kad jo nelaidotų šventoriuje. Norėjo būti palaidotas parapijos kapinių kamputyje, kur buvo laidojami patys neturtingiausi žmonės. Prašė, kad šilaiviai po jo mirties pasimelstų, prie kapo pastatytų paprastą, mažą kryželį. Kun. A. Mikonis mirė 1969 m. gegužės 4 d., būdamas 63 metų. Pašarvotas bažnyčioje. Su juo atsisveikinti atėjo net komunistai, kurie taip pat buvo patyrę klebono gerumą ir nuoširdumą. Išpildytas paskutinis noras klebonas palaidotas ne šventoriuje, bet kapinėse šalia prieš metus mirusios motinos. Tik paminklą šilaiviai pastatė didelį vis dėjo pinigus, norėdami atsidėkoti už jo gerus darbus. Tačiau paminklą jis pats pasistatė žmonių širdyse per Šiluose praleistus metus. Netrukus sueis 40 metų nuo kun. A. Mikonio mirties, bet pasakojimai apie gerąjį kleboną perduodami iš kartos į kartą. Jo atminimas tebesaugomas iki šiol. P.S. Nuoširdžiai dėkojame Šilų bibliotekos vedėjai Audronei Astrauskaitei, leidusiai pasinaudoti surinkta medžiaga apie Šilų kleboną kun. A. Mikonį.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |