|
Laisvės
idėjos nužudyti niekas negali
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
|
Buvusio KGB vidaus kalėjimo
1-ojoje kameroje (iš kairės):
gen. A. Ramanausko-Vanago
vaikaitė Karo medicinos gydytoja
vyr. ltn. I. Jancevičienė,
provaikaitis Arnas Jancevičius
ir dukra A. Ramanauskaitė-Skokauskienė
Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotrauka
|
Lapkričio 29-ąją sukako 50 metų nuo partizanų
vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo. Tą dieną iš pat
ankstyvo ryto žmonės rinkosi į Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią šv.
Mišioms, kurias kartu su kitais kunigais aukojo Vyriausiasis Lietuvos
kariuomenės kapelionas kanauninkas pulkininkas Juozas Gražulis.
Žmonių buvo daug. Pasimelsti atvyko Lietuvos kariuomenės generolo
Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro kariai ir darbuotojai,
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai, įvairių patriotinių organizacijų
atstovai, giminės, nenuilstanti savo tėvo žygdarbių įamžintoja Auksė
Ramanauskaitė-Skokauskienė, sesuo, brolis, vaikaitė, provaikaitis...
Giedojo Vilniaus karininkų ramovės vyrų choras Aidas.
|
|
Dvasininko
idealai aktualūs ir dabar
Kęstutis PRANCKEVIČIUS
|
Tragiškai žuvusio
kun. Broniaus Laurinavičiaus
atminimas kol kas įamžintas
tik šiuo kukliu ąžuoliniu paminklu
|
Vos 26 metai prabėgo nuo tos nelemtos lapkričio
24-osios, kai Vilniuje po automašinos ratais žuvo nenuilstantis
Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėjas, Adutiškio parapijos klebonas
kunigas Bronislovas Laurinavičius. Lietuva tą vėlyvą, gūdų vakarą
neteko vieno iš uoliausių savo sūnų, atkakliai gynusio dvasines
bei moralines okupuotos tautos vertybes.
Daugiau nei pusę savo gyvenimo už Lietuvos Katalikų
Bažnyčios (LKB) teises ir pavergtos tėvynės laisvės idealus pasiaukojamai
kovojusio dvasininko šviesus atminimas buvo pagerbtas netoli jo
žūties vietos. Vėlyvo rudens darganotą rytmetį kunigo Bronislovo
Laurinavičiaus skverelyje, greta kuklaus ąžuolinio paminklo, vėl
sumargavo įvairiaspalvės gėlės ir vainikai, suspindo žvakelių liepsnelės.
|
|
Liudijantis
pašaukimo pilnatvę
Dr. Aldona Kačerauskienė
|
Kun. Jonas Zubrus, SJ
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Čiobiškio (Širvintų r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios
klebonas kun. Jonas Zubrus, SJ, balandžio viduryje atšventė 50 metų
kunigystės sukaktį. Jis tuomet gynėsi ir dabar tebesigina nuo žurnalistų.
Nejuokinkite žmonių, apie mane nėra ko rašyti, aš nieko nepadariau.
Nepastačiau seneliams namų, neparašiau knygų, net suremontuoti bažnyčią
man tikras vargas. Turiu prastą reputaciją tarp kunigų, pasakau
aštrų žodį parapijiečiams, sako klebonas. Aplankyti kunigą Joną,
tiksliau, tėvą Joną Zubrų, pasitaikė proga per Šv. Jono atlaidus
Čiobiškyje. Gera buvo melstis erdvioje, švarioje, vainikais ir gėlėmis
papuoštoje Čiobiškio bažnyčioje, į kurią Sumai prisirinko daug žmonių.
Iš to galima spręsti, jog tikintieji nepyksta už klebono pasakytą
aštresnį žodį. Ir dar. Kun. J.Zubrų auksinio kunigystės jubiliejaus
proga pasveikino į Čiobiškį atvažiavęs Širvintų rajono meras Kęstutis
Pakalnis, įteikė gėlių ir solidžią knygą Musninkai. Kernavė. Čiobiškis.
Širvintų rajono laikraštis Širvintų kraštas išspausdino kun. Antano
Gedimino Tamošiūno straipsnį su išsamia kunigo Jono biografija.
Tų faktų padrąsinti ir mes drįstame šiek tiek daugiau papasakoti
XXI amžiaus skaitytojams apie labai kuklų maldos ir aukos vyrą,
tikrą Kristaus liudytoją kun. J.Zubrų, nors jis pats šitai daryti
draudė.
|
|
Meilė
muzikai ir kaimui
Petras IVANOVAS
|
Salako seniūnijos Luodžių kaimo
gyventoja Galina Palagina
|
Prieš du dešimtmečius tai buvo drąsus ir neįprastas
jaunos šeimos žingsnis. Atvyko jie iš didelio ir gražaus Rusijos
miesto, kuris yra ant Nevos krantų. Galina su vyru Aleksejumi ką
tik buvo baigusi tuometiniame Leningrade Rimskio Korsakovo muzikos
mokyklą. Galina turėjo chorinio dirigavimo specialistės diplomą,
jos vyras buvo toje pačioje mokykloje buvo baigęs trimito klasę.
Jų jaunoje šeimoje visai neseniai buvo gimusios dvi dukros. Mažytė
Olga ir ką tik pasaulį išvydusi Anastasija. Buvo 1987 metai, įsikūrė
atvykėliai kolūkio gyvenvietėje. Su šiuo kraštu jie jokių sąsajų
neturėjo. Lietuvoje buvo tik pažįstama šeima. Bet buvo didelis noras
gyventi lietuviškame kaime, jausti jos senovę. Tiesa, Rokiškio rajone
jie gyveno neilgai. Šiuolaikinė gyvenvietė nepatiko. Ilgai rinkosi
ir pasirinko Zarasų rajono Salaką. Čia originali bažnyčia, senoviniai
pastatai, su savotiška architektūra, viskas primena senovę.
|
|