|
Didžiosios vilties skelbimas
Mindaugas BUIKA
Enciklika tinka Adventui
Pasaulyje plačiai pristatoma ir komentuojama popiežiaus Benedikto XVI antroji enciklika Spe salvi (Išgelbėti viltimi), kurioje išsamiai aptariama didžiosios krikščioniškos vilties tikėjimo į Dievo gailestingumu pasiekiamą išganymą ir amžinąjį gyvenimą tema. Pats Šventasis Tėvas prieš praėjusio pirmojo Advento sekmadienio Viešpaties Angelo maldą sakė, jog šis liturginis laikas, kai mūsų širdyse vėl pažadinamas Dievo Sūnaus atėjimo viltingas laukimas, yra tinkama proga pasiūlyti visai Bažnyčiai ir visiems geros valios žmonėms naująją encikliką. Pagal nusistovėjusią tradiciją enciklika svarbiausias Popiežiaus dokumentas įvardijama ją pradedančiais žodžiais, kurie šiuo atveju yra lotyniška eilutė iš apaštalo šv. Pauliaus laiško Romos tikinčiųjų bendruomenei: Spe salvi facti sumus (Esame išgelbėti viltimi) (Rom 8, 24).
Kalbėdamas Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems Šventasis Tėvas priminė, kad šiame apaštalo laiške, kaip ir visame Naujajame Testamente, sąvoka viltis yra artimai susijusi su žodžiu tikėjimas. Viltis yra svarbiausia Dievo malonė, dovana, kurios priėmimas atvira siela iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą. Taip rodo daugelio šventųjų patyrimas, apie kurių iškalbingus pavyzdžius rašoma enciklikoje Spe salvi. Krikščioniškosios vilties substancijos esmė glūdi realiame Dievo pažinime, atskleidime Jo, kaip gerojo ir gailestingojo Tėvo, širdies, sakė Popiežius. Kaip tik tokį pažinimą ir visišką pasitikėjimą gailestinguoju Viešpačiu savo gyvenimu ir mokymu, o ypač mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu, apreiškė prieš dvidešimt amžių Betliejuje gimęs Jėzus.
Advento ir savo enciklikos temą palietęs išvakarėse vadovautų Mišparų homilijoje, Benediktas XVI, pasiremdamas šv. Jono evangelija, aiškino, kad krikščionis turi viltingai atsiduoti Dievo Meilei, taip pamilusio pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16), idant žmonės ir visa kūrinija turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Kaip tik toji meilė mumyse žadina nesugriaunamą viltį, tą viltį, kurią negali sugniuždyti netgi mirtis, kadangi gyvenimas tų, kurie save patikėjo dangiškajam Tėvui, visada atveria amžinosios palaimos perspektyvą, kalbėjo Popiežius piligrimams, praėjusį sekmadienį susirinkusiems Viešpaties Angelo maldai į Šv. Petro aikštę.
Jis priminė šiuolaikinės visuomenės padėties prieštaringumą ši tema, beje, išsamiai analizuojama enciklikoje Spe salvi kada vadinamoji mokslo pažanga tikėjimą ir viltį vis labiau priskiria privačiai bei individualiai sferai, tuo pat metu kartais netgi dramatiškai pasauliui iškilęs Dievo tikro Dievo poreikis, be kurio yra išgyvenamas situacijos beviltiškumas. Mokslas, be abejonės, daug prisideda prie žmonijos gerovės, tačiau jis nepajėgus išganyti pasaulio, sakė Šventasis Tėvas. Žmogus yra išganomas meile, kuri socialinį gyvenimą daro gražų ir gerą. Būtent dėl to, kad ši didžioji viltis pilnutinė ir sprendžiamoji garantuojama Dievo, to Dievo, kuris yra Meilė, kuris mus aplankė Jėzuje ir atidavė savo gyvybę, kuris Jėzuje ir sugrįš laikų pabaigoje.
Asmeniškas Popiežiaus braižas
Tačiau žmogus, vienintelis protingas ir sielą turintis kūrinys, gali laisvai pasirinkti, ištardamas taip arba ne amžinybei, taigi, ir pačiam Dievui. Žmogus gali savyje užgesinti viltį, pašalindamas Dievą iš savo gyvenimo, kaip dabar ypač stebima sekuliarizuotoje visuomenėje, prisipažino popiežius Benediktas XVI praėjusio sekmadienio Mišparų homilijoje. Jis iškėlė klausimą, kodėl kūrinys, Dievo sukurtas amžinybei, atsisako tokių turtų. Šventasis Tėvas pats ir atsako į tą klausimą: jeigu žmogus atmeta Dievą, vadinasi, nepažino Jo tikrojo Veido. Pažindamas žmogaus širdį, Viešpats nepaliaujamai beldžiasi į mūsų duris, kaip globos ieškantis nuolankus piligrimas, ir Adventas tampa ypatingu laiku jo priėmimu. Advento metas yra labai tinkamas iš naujo atrasti ne miglotą ir apgaulingą viltį, o tikrą ir patikimą, sutvirtintą Kristuje, žmogumi tapusiame Dieve, mūsų išganymo uoloje, sakė popiežius Benediktas XVI.
Lapkričio 30 dieną Šventojo Tėvo pasirašytą encikliką Spe salvi Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje pristatė du žymūs teologai ir Šventojo Rašto ekspertai Popiežiškojo Biblijos instituto profesorius emeritas, 84 metų belgas jėszuitas kardinolas Alberas Vanua ir Popiežiaus namų teologas emeritas, 85 metų šveicaras dominikonas kardinolas Žoržas Mari Kotje. Spaudos konfeneciją moderavęs Vatikano atstovas ryšiams su žiniasklaida italas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis pastebėjo, kad naujoji enciklika absoliučiai ir asmeniškai parašyta paties Benedikto XVI. Jis sakė, kad Šventojo Tėvo patarėjai, dirbantys prie kitos enciklikos, nagrinėjančios Bažnyčios socialinio mokymo temas, buvo nustebinti, kad jis nusprendė pirmiausia paskelbti būtent krikščioniškai vilčiai skirtą encikliką, prie kurios dirbo praėjusią vasarą.
Tėvas F. Lombardis taip pat paaiškino, kad popiežius Benediktas XVI toliau rengia savo socialinę encikliką, kurią numatoma paskelbti ateinančiais metais. Kita vertus, kai kurie katalikų apžvalgininkai linkę manyti, kad Šventasis Tėvas galėtų paskelbti visą enciklikų triptiką, skirtą trims didžiosioms teologinėms vertybėms: tikėjimui, vilčiai ir meilei. Pirmoji jo enciklika, paskelbta 2005 metų gruodį, buvo Deus Caritas Est (Dievas yra meilė), dabartinė antroji Spe salvi skirta vilties temai, todėl trečioji turėtų būti apie tikėjimą. Tuo labiau kad popiežius Benediktas XVI iki išrinkimo į Petro sostą daugiau kaip du dešimtmečius dirbo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu.
Mes visi klausiame savęs, kada bus trečioji enciklika apie tikėjimą, patvirtino minėtoje spaudos konferencijoje kunigas F. Lombardis. To atmesti negalima, tačiau to šiuo metu nėra darbotvarkėje. Be to, ir pirmose dviejose popiežiaus Benedikto XVI enciklikose tikėjimo vertybei skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi tikėjimas, viltis ir meilė tarpusavyje yra artimai susijusios. Naujosios enciklikos Spe salvi pirmasis skyrius, kuriame apžvelgiama, ką Biblija kalba apie viltį, taip ir vadinasi Tikėjimas ir viltis. Pasiremdamas nuorodomis iš apaštalų šv. Pauliaus ir šv. Petro laiškų, Šventasis Tėvas pastebi, jog pirmiesiems krikščionims viltis ir tikėjimas buvo ekvivalentiški.
Laiške žydams apaštalas šv. Petras tikėjimo pilnatvę (Žyd 10, 22) prilygina nesvyruojančiam vilties išpažinimui (Žyd 10, 23). Popiežius enciklikoje aiškina, kad pirmieji krikščionys, savo esamą gyvenimą palyginę su ankstesniu, pagonišku, pirmiausia įvertina gautą pasitikinčios vilties malonę. Tas pats apaštalas šv. Paulius primena Efezo bendruomenės tikintiesiems, kad prieš Kristaus pažinimą jie buvo pasaulyje be vilties ir Dievo. Šventasis Tėvas pažymi, kad tai nereiškia, jog iki krikščionybės nebuvo religijų ir jų garbinamų objektų, tačiau tie dievai pasirodė ginčytini ir jokia viltis neiškilo iš jų prieštaringų mitų.
Tikro gyvenimo troškimas
Taigi, ryškiausias krikščionių religinis bruožas yra tai, kad per gautą viltį jie įgyja ateitį: tai nereiškia, kad jie žino detales to, kas jų laukia, bet jie žino bendruoju supratimu, kad jų gyvenimas nesibaigs tuštybėje. Tik kada ateitis yra tikra, pozityvi realybė, įmanoma ir dabartį gyventi prasmingai. Čia ir iškyla Evangelijos ugdomasis vaidmuo: ji ne tik perduoda Gerąją naujieną, tai yra informaciją apie tikėjimo dalykus, bet turi ir veikliąją paskirtį, ugdydama tikinčiuosius esminiams gyvenimo pasikeitimams. Tamsios laiko durys plačiai atsivėrė į ateitį. Tas, kuris turi viltį, gyvena kitaip; tam, kuris viliasi, buvo suteikta naujo gyvenimo dovana, pažymi Šventasis Tėvas.
Pristatydamas encikliką Spe Salvi kardinolas A. Vanua pabrėžė, kad jau dokumento įžangoje Popiežius iš karto nurodo į vilties svarbą krikščionio gyvenime ir tai pakartoja daugelį kartų, pasiremdamas šventųjų ir kankinių pavyzdžiais. Tas pats ir dabartyje: jeigu norima spręsti dabarties sunkumus ir problemas, mums ypač reikia vilties, tikrai veiksmingos ir tvirtos vilties. Kardinolas A. Vanua sakė, kad ypač dokumento 10-12 skyriuose, kuriuose aptariama amžinojo gyvenimo tema, Šventasis Tėvas gyvai ir realistiškai paaiškina daugelio dabarties žmonių mentalitetą, kurie atmeta tikėjimą paprasčiausiai todėl, kad amžinojo gyvenimo perspektyva jiems nebėra patraukli. Jie trokšta ne amžinojo gyvenimo, bet gyvenimo čia ir dabar, stengdamiesi kiek įmanoma atitolinti žemiškąją mirtį. Bet gyventi žemėje visados gali būti monotoniška ir galiausiai nepakeliama.
Ir čia popiežius Benediktas XVI, pasiremdamas šv. Ambraziejaus mokymu, primena mūsų pačių egzistencijos prieštaringumą: mes nenorime mirti ir mūs mylintys artimieji nenori, kad mes mirtume. Kita vertus, nenorime čia, žemėje, gyventi be pabaigos ir pati žemė tam nėra sukurta. Tai, ko mes norime, yra gilesnis klausimas ir susijęs su tuo tikrojo gyvenimo troškimu, kuris yra amžinybė ir kuris vis dėlto nėra pažintas patyrimu. Šis nežinomas dalykas yra tikroji viltis, kuri skatina, ir tuo pat metu dėl to, kad yra nepažinta, lemia įvairių formų nusivylimą bei įvairias pastangas, kurios gali būti tiek pozityvios, tiek destruktyvios, priklausomai nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo Kristumi. Pats Jėzus tos vilties išsipildymą šv. Jono evangelijoje nusako kaip susitikimą ir begalinį džiaugsmą: Aš vėl jus išvysiu. Tada džiaugsis jūsų širdys, ir jūsų džiaugsmo niekas neatims iš jūsų (Jn 16, 22).
Kardinolas A. Vanua paaiškino, kad antrojoje enciklikos dalyje Šventasis Tėvas aptaria krikščioniškosios vilties ugdymo ir praktikavimo formas: maldą, konkretų veikimą kitų labui, prasmingai suvoktą ir išgyventą kančią. Galiausiai enciklikoje kalbama apie tikėjimą į Paskutinįjį teismą, kuris taip pat skatina vilties stiprinimą. Ši forma ypatinga, kadangi Paskutinis teismas nėra tokia betarpiškai juntama realybė, kaip malda ar kentėjimas. Tačiau teismas ugdo viltį, nes jis, kaip tikime, eliminuos blogį, aiškino kardinolas A. Vanua.
Tikėjimo į progresą trūkumai
Komentuodamas naująją encikliką Spe Salvi kardinolas Ž. Kotjė stebėjo, kad naujaisiais laikais krikščioniška viltis ne kartą buvo kritikuojama, kad ji pernelyg individualistinė: neva, palikęs pasaulį jo vergams, krikščionis užsidaro privačiame amžinojo gyvenimo siekime. Tačiau popiežius Benediktas XVI taikliai atsako į šį priekaištą savo enciklikoje: krikščioniškoji viltis nėra bėgimas iš pasaulio, bet kaip tik jėga, kuri skatina krikščionis aktyviai tarnystei kitų ir pasaulio naudai. Juk gyvenimas vienybėje su Dievui, tuo pat metu yra priklausymas Jį išpažįstančiai tautai, kuri vadovaujasi artimo meilės įsakymu. Šventasis Tėvas enciklikoje pateikia didžiųjų krikščionių asmenybių ir vienuolijų pavyzdžius, kurios anaiptol nebėgo iš pasaulio, bet jo labui nuveikė didžius darbus.
Pasak kardinolo Ž. Kotjė, enciklikoje aptariama šiuolaikinė krikščioniška tikėjimo ir vilties krizė, kuriai daro poveikį naujos vilties formos, pavadintos tikėjimu į pažangą, orientuotą į naująjį pasaulį, kuriame Dievo karalystę bandoma pakeisti žmogaus karalyste. Tikėjimas į progresą tapo dar labiau dominuojančia šiuolaikiškumo nuostata, kai to progreso idėjoje centrinėmis kategorijomis pasidarė protas ir laisvė. Protas pradėtas laikyti išskirtine gėrio galia, dėl kurio vyksta progresas, neva, pajėgus įveikti visas priklausomybės formas ir judėti tobulos laisvės link. Toje perspektyvoje laisvė pasirodo kaip pažadas pilnutinei žmogaus savireguliacijai, kalbėjo kardinolas Ž. Kotjė.
Šios materialistinės minties vystymosi tendencijos turi didelį socialinių permainų potencialą, kas buvo ypač ryšku Švietimo epochoje, kurią vainikavo Prancūzijos revoliucija (1789 metais) ir marksizmo teorija pagrįsta Rusijos revoliucija (1917 metai). Popiežius Benediktas XVI, pripažinęs Karlo Markso pateiktos socialinės padėties analizės svarbumą ir priemonių sutelkimą visuomenės pokyčių įgyvendinimui, pabrėžia jo esminę klaidą: užmiršimą, kad žmogus visada išlieka žmogumi ir kad laisvė gali būti naudojama tiek gėrio, tiek blogio siekimui. Jo tikroji klaida yra materializmas: žmogus juk yra ne vien ekonominių sąlygų produktas ir neįmanoma išganyti vien tik veikiant iš išorės per palankios ekonominės terpės sukūrimą, pabrėžė savo enciklikoje popiežius Benediktas XVI.
Jis nurodo, kad protas yra Dievo didžioji dovana ir proto pergalė prieš neprotą taip pat yra krikščioniškojo gyvenimo tikslas. Tačiau protas negali triumfuoti, jeigu jis atitrūkęs nuo Dievo ir yra aklas Viešpačio esamybei. Kad pažanga taptų tikruoju progresu, reikia ir moralinio augimo. Ir tik per proto atvirumą tikėjimo išganomajai jėgai įmanoma gėrio ir blogio diferenciacija, užtikrinanti teisingą veikimą. Protui reikia tikėjimo, kad jis taptų galutinai išbaigtu: protui ir tikėjimui reikia vienas kito, kad būtų įgyvendinta jų tikroji prigimtis ir jų misija, daro išvadą Šventasis Tėvas savo naujoje enciklikoje Spe Salvi.
Kaip tik tada Dievas tikrai įžengia į žmogiškus reikalus ir, užuot likęs tik mūsų mintyse, Jis pats eina pas mus ir kalba mums. Toks Dievas yra vilties pagrindas: ne bet koks dievas, bet Dievas, turintis žmogaus veidą, kuris mus mylėjo iki galo, kiekvieną iš mūsų ir visą žmoniją. Jo karalystė yra ne įsivaizduojamoje ateityje, bet dabartyje, ten, kur jis yra mylimas ir kur Jo meilė pasiekia mus. Ši meilė yra garantas egzistencijos to, ko mes laukiame savo gilumoje: gyvenimo, kuris yra tikras gyvenimas ir didžioji viltis.
© 2007 XXI amžius
|