Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laisvės idėjos nužudyti niekas negali

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Buvusio KGB vidaus kalėjimo 1-ojoje kameroje (iš kairės): gen. A. Ramanausko-Vanago vaikaitė Karo medicinos gydytoja vyr. ltn. I. Jancevičienė, provaikaitis Arnas Jancevičius ir dukra A. Ramanauskaitė-Skokauskienė Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotrauka

Šv.Ignoto Bažnyčioje

Iš kairės pirmas Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro viršininkas plk. A. Vyšniauskas antras Krašto apsaugos viceministras A. Valys, trečia gen A.Ramanausko–Vanago dukra A.Ramanauskaitė-Skokauskienė, ketvirta vaikaitė Karo medicinos gydytoja vyr. ltn. I.Jancevičienė, provaikaitis Arnas Jancevičius

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė (su trispalve juosta) su Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklos (Alytus) ir Juozo Urbšio mokyklos (Kaunas) moksleiviais ir mokytojais, atvykusiais į minėjimą

Lapkričio 29-ąją sukako 50 metų nuo partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo. Tą dieną iš pat ankstyvo ryto žmonės rinkosi į Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią šv. Mišioms, kurias kartu su kitais kunigais aukojo Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas kanauninkas pulkininkas Juozas Gražulis. Žmonių buvo daug. Pasimelsti atvyko Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro kariai ir darbuotojai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai, įvairių patriotinių organizacijų atstovai, giminės, nenuilstanti savo tėvo žygdarbių įamžintoja Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė, sesuo, brolis, vaikaitė, provaikaitis... Giedojo Vilniaus karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“.

Po šv. Mišių žmonės rikiavosi į darnią eiseną ir patraukė prie Krašto apsaugos ministerijos, padėjo gėlių prie paminko partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui, A. Ramanausko-Vanago bendražygiui ir ištikimam kovų bičiuliui. Vadovaujant mons. Alfonsui Svarinskui buvo sukalbėtas „Viešpaties angelas“.

Kita stotelė – Genocido aukų muziejus, kur prie vartų jau laukė direktorius Eugenijus Peikštenis. Trumpoje kalboje jis priminė, kad sovietinė okupacija su žeme sulygino daugelio Nepriklausomybės kovų didvyrių paminklus, net jų kapus, tačiau tautos atmintis tebegyvena. Nustatyta kamera, kurioje kalėjo 1956 metų spalį suimtas A. Ramanauskas-Vanagas, žinomi jų budeliai, surastas mirties įvykdymo aktas. Tiktai nesurasta palaikų užkasimo vieta, jos tebeieškoma, tikimasi surasti.

Klaikūs laiptai, iškankintų žmonių aimanas menantys koridoriai, pagaliau kamera. Dabar ten žydi gėlės, o prieš 50 metų joje daugiau negu metus (1956 metų spalio 12-oji – 1957 metų lapkričio 29-oji) praleido myriop pasmerktas bejėgis žmogus, pradėtas kankinti pačią pirmąją suėmimo dieną.

Vilniaus karininkų ramovėje įvykusioje konferencijoje kalbėjo Lietuvos kariuomenės generolo Adolfo Ramanausko-Vanago kovinio rengimo centro viršininkas pulkininkas Algimantas Vyšniauskas, Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys, Seimo narys Algis Kašėta, dr. Arvydas Anušauskas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio pirmininkas Jonas Čeponis, duktė A.Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ramanauskas buvo geras organizatorius, turėjo gražų balsą, režisūrinių ir literatūrinių sugebėjimų, leido pogrindinius laikraščius.

Jis rašė: „Dainavos šalies partizanai šiandien nebepalaužiami ir vieningi, nes visi esame lygūs. Kovos broliai, kovojame ne dėl dvaro ir aukštos, pelningos vietos. Mes visi teturime vieną troškimą – iškovoti Lietuvai laisvę“. Tas troškimas jį lydėjo iki paskutinių jo tragiško gyvenimo akimirkų.

1947 metais A. Ramanauskas-Vanagas tapo Dainavos partizanų apygardos vadu, po metų buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Mūsų rankose Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos išleista „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16 d. deklaracija“. 1949 metų vasario 10-20 dienomis Radviliškio r. Minaičių kaime įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas, įkūręs Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS), priėmęs minėtą deklaraciją, kurioje nurodoma, kad LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, siekiantis, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika. Ši deklaracija yra bene pats svarbiausias rašytinis mums prieinamas partizaninio judėjimo dokumentas. Jį pasirašė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir septyni LLKS Tarybos nariai. Tarp jų randame ir A. Vanago parašą. Oficialios jo pareigos buvo laikinai einantis Pietų Lietuvos srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas. Beje, tada jis buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, paskirtas LLKS ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, apdovanotas 2 laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi. 1950 metais apdovanotas I-o laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi. Nuo 1950 metų A. Ramanauskas –Vanagas ėjo LLKS Gynybos pajėgų vado pareigas, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Deja, partizaninis judėjimas silpo. Beveik dešimt metų trukusi ginkluota kova su okupantais slopo. Nuo 1952 metų Ramanauskų šeima slapstėsi. Tuo metu jis rašė knygą „Daugel krito sūnų“. A. Ramanauskas-Vanagas mirė sulaukęs 39 metų. Nors ir nesulaukė laisvės ryto, bet nesiliovė tikėjęs, kad toks rytas išauš.

„Būkime verti A. Ramanausko-Vanago žygdarbio“, – tai ne kartą girdėjome sakant renginyje. Jame A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos mokiniai atliko literatūrinį-muzikinį montažą, koncertavo vyrų choras „Aidas“.

Vilnius

© 2007 „XXI amžius“