Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Liudijantis pašaukimo pilnatvę

Dr. Aldona Kačerauskienė

Kun. Jonas Zubrus, SJ Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Čiobiškio (Širvintų r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Jonas Zubrus, SJ, balandžio viduryje atšventė 50 metų kunigystės sukaktį. Jis tuomet gynėsi ir dabar tebesigina nuo žurnalistų. „Nejuokinkite žmonių, apie mane nėra ko rašyti, aš nieko nepadariau. Nepastačiau seneliams namų, neparašiau knygų, net suremontuoti bažnyčią man tikras vargas. Turiu prastą reputaciją tarp kunigų, pasakau aštrų žodį parapijiečiams“, – sako klebonas. Aplankyti kunigą Joną, tiksliau, tėvą Joną Zubrų, pasitaikė proga per Šv. Jono atlaidus Čiobiškyje. Gera buvo melstis erdvioje, švarioje, vainikais ir gėlėmis papuoštoje Čiobiškio bažnyčioje, į kurią Sumai prisirinko daug žmonių. Iš to galima spręsti, jog tikintieji nepyksta už klebono pasakytą aštresnį žodį. Ir dar. Kun. J.Zubrų auksinio kunigystės jubiliejaus proga pasveikino į Čiobiškį atvažiavęs Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis, įteikė gėlių ir solidžią knygą „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“. Širvintų rajono laikraštis „Širvintų kraštas“ išspausdino kun. Antano Gedimino Tamošiūno straipsnį su išsamia kunigo Jono biografija. Tų faktų padrąsinti ir mes drįstame šiek tiek daugiau papasakoti „XXI amžiaus“ skaitytojams apie labai kuklų maldos ir aukos vyrą, tikrą Kristaus liudytoją kun. J.Zubrų, nors jis pats šitai daryti draudė.

Būsimasis kunigas Jonas gimė 1924 metų gegužės pradžioje Dzūkijoje. Buvo vyriausias penkis vaikus auginusioje šeimoje. 1943 metais baigė Alytaus gimnaziją. „Kaip brendo pašaukimas kunigystei?“ – klausiame. Pirmiausia buvo motinos noras, jos maldos. Ir paklusnumas. „Darydavau viską, ką liepdavo mama, nors tie darbai ir nebuvo mieli“, – sako kunigas. 1945 metais jis įstojo į Jėzaus Draugiją, kurios tikslas, kaip rašoma naujausioje enciklopedijoje, yra apaštalavimas, pamokslai, dvasinės pratybos, artimo meilės darbai, tikėjimo skleidimas, jaunimo ugdymas. Taigi 1946 metais stodamas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją jau buvo pasirengęs vykdyti skaistumo, neturto, klusnumo įžadus. Tęsti pamėgtą mokslą kunigų seminarijoje sutrukdė sovietinės valdžios įsakymas mažinti klierikų skaičių. 1949 metais teko mokslą nutraukti. Tačiau noras būti kunigu buvo toks didelis, kad 1952-aisiais sugrįžo atgal į seminariją. 1957 m. balandžio 17 d. vyskupas Julijonas Steponavičius jam suteikė kunigystės šventimus. Kun. J.Zubrus dirbo daugelyje Kaišiadorių vyskupijos parapijų. Pivašiūnai, Šešuolėliai, Vytautava, Molėtai, Stirniai, Palomenė, Žilinai, Kietaviškės... Visur garsėjo turiningais, ne kartą permąstytais pamokslais, atsakingai vestomis rekolekcijomis.

Svarbus kunigo Jono biografijos momentas – savanoriškai pasirinktos misijos tose Sovietų Sąjungos vietovėse, kuriose tikintieji buvo persekiojami seniau negu Lietuvoje, kur buvo uždarytos bažnyčios, kur tikintieji melsdavosi kapinių koplytėlėse. 1979 metais kun. J. Zubrus išvyko į Podolės Kamenecą Ukrainoje. Ten jis aptarnavo dar keturias tikinčiųjų bendruomenes. 1983-iaisiais išvyko į Pavlodarą (Kazachija) ir Slavgorodą (Altajaus kraštas). 1989 metais – į Aktiubinską (Kazachija), mat ten gyveno daug vokiečių katalikų; 1997 metais iškeliavo į Sibirą: dirbo Sargaskoje ir Novosibirske. Grįžęs iš misijų, kun. J.Zubrus dirbo Kaišiadorių vyskupijoje.

Tegul kalba tie, kurie kun. J.Zubrų seniai pažįsta.

Mons. Alfonsas Svarinskas:

1946 metais mane suėmė, mušė, kankino, reikalavo pasakoti apie klieriką Joną Zubrų. Tuomet jo nepažinojau, todėl nieko pasakyti ir norėdamas negalėjau. Kai 1956 metais mane paleido iš lagerio, tada ir susipažinome. Jis garsėjo aukos dvasia. Jis myli Dievą ir Bažnyčią, yra geras kunigas. Jo žodžiai nuoširdūs, eina iš pačios širdies. Sovietmečiu Lietuvoje ėjo 25 pogrindiniai leidiniai. Tarp jų – kun. J.Zubraus leidžiamas „Tiesos kelias“. Priminsiu, kad „Tiesos kelią“ 1925–1940 metais redagavo kun. prof. Pranas Kuraitis (1883–1964). Tai buvo leidinys kunigams. Kun. J.Zubraus leidžiamas „Tiesos kelias“ buvo prieškarinio leidinio tęsinys. Manyčiau, tuos sunkiomis sąlygomis, patiriant sovietų valdžios persekiojimus, išleistus numerius reikėtų surinkti ir išleisti atskira knyga.

Pakalbinome kunigo brolį Juozą Zubrų:

– Esate penki tų pačių tėvų vaikai. Ar atsitikus kokiai nelaimei kreipiatės į brolį kunigą, prašydami materialinės pagalbos? – klausiame.

– Brolis kunigas už mus meldžiasi, – sako Juozas. – Materialinės paramos jo neprašome, nes jis pats nieko neturi. Jei gauna kokį pinigėlį, skuba atiduoti kitiems, jo manymu, mažiau turintiems. Vienintelis jo turtas – dviratis. Už tai kraustydamasis iš parapijos į parapiją neturi jokių persikėlimo sunkumų. Jokių daiktų – tik knygos.

Beje, dėl turto. Kunigas mano, kad teisūs buvo tie prieškario kunigai, kurie siūlė atsisakyti parapijų žemių ir jas išdalyti vargingiausiems valstiečiams. Būtų sumažėjęs socialiai pažeidžiamų žmonių sluoksnis, mažiau jų būtų patikėję ir susižavėję bolševikų skleidžiamu melu. „Kam kunigui reikalingos tos žemės?“ – retoriškai klausia kunigas.

Pasakoja Vilniuje gyvenanti Janina Bagdonienė:

Kunigą Joną pažįstu ne vieną dešimtį metų. Su juo supažindino mano vyras. Tai doras, sąžiningas, drąsus kunigas. Žinau, kad jis rašydavo straipsnius sovietmečiu pogrindyje leidžiamai „Katalikų Bažnyčios kronikai“. Jis daug meldžiasi. Į bažnyčią išeina prieš valandą iki šv. Mišių pradžios. Ilgai klauso išpažinčių, įsigilina, žmonėms duoda vertingų patarimų. Baigęs aukoti šv. Mišias, dar meldžiasi. Dvasinėms lavyboms skiria didelį dėmesį. Penktadienį valgo tik duoną, geria tik vandenį. Kartą, pas jį keliaudama, radau daug gražių, raudonų, išsirpusių žemuogių. Suskyniau puokštelę, tikėjausi pavaišinti. Tačiau jis net žemuogių nevalgė. Buvo penktadienis... Šventajame Rašte parašyta: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“. Kunigas Jonas yra tarp tų, kurie išrinkti.

„Kun. J.Zubrui tik pavydėti galima didelio teologijos išmanymo, apsiskaitymo, kalbų mokėjimo, plačios erudicijos. Kunigo Jono dvasinė branda šiandien gražiausiai liudija jo pašaukimo pilnatvę ir tikrovę“, – rašė kun. A. G. Tamošiūnas.

Palinkėkime kun. J. Zubrui geros sveikatos, paprašykime Viešpaties jam atseikėti dar daug kūrybingų metų vedant žmones Dievo link. Tas kelias nėra tiesus ir lengvas. „Dievas iš žmogaus reikalauja labai daug“, – sako kun. J.Zubrus. Tikra Viešpaties malonė turėti tą kelią rodančių kunigų.

Viename Kaišiadorių vyskupijos kunigų susirinkime kalbėjęs kun. J. Zubrus, SJ, atkreipė kunigų dėmesį į vaikų rengimą įkrikščioninimo sakramentams. Kalbėdamas tema „Vaikų rengimas Pirmajai Komunijai“, kunigas pabrėžė būtinybę ugdyti vaikų maldos gyvenimą. Šiandien jau beveik išnykę krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai: tėvai nesimeldžia, parapijos bendruomenė – dažniausiai pavienių, labai skirtingų asmenų grupė, kaip avys be piemens ir t.t. „Stebiuosi, – sakė kun. Jonas, – jog pastaraisiais laikais iš vaikų rankų beveik išnyko katalikiškos maldaknygės, iš kurių anuomet buvo deramai pasiruošiama išpažinčiai, maldynu buvo pasinaudojama dalyvaujant šv. Mišiose. Padėtis labai apgailėtina, kai šiandien žmonės susibūrę į bažnyčią, ypač prieš Mišias, o ir per Mišias, neturi ką veikti; galiausiai, tik pasibaigus Mišioms, kaip iš kokio teatro, galvotrūkčiais išlekia; akivaizdu, jog jie nemoka melstis, asmeniškai ir artimai bendrauti su Dievu, esančiu čia pat, tabernakulyje. Tas pats pasakytina apie išpažintį; tik nedaugelis giliai suvokia, jog tikras gailestis dėl nuodėmių – tai suvokimas, jog patį Dievą užgavau, įžeidžiau. Nėra deramo pasirengimo išpažinčiai, nėra ir deramo žmogų nuteisinančio gailesčio“. Užbaigdamas savo pranešimą, kun. J. Zubrus pabrėžė, jog nuo 7 metų vaikas privalo kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią, taip pat atkreipė dėmesį ir į tėvų vaidmenį vaikų tikėjimo gyvenime, pastebėjo, jog būtina ir jų tikėjimą ugdyti.

© 2007 „XXI amžius“