Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežius pakrikštijo trylika naujagimių

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI teikia Krikšto sakramentą

Šventasis Tėvas linkėjo pakrikštytų kūdikių tėvams, kad jie rūpintųsi savo atžalų ne tik fizine, bet ir dvasine sveikata

Krikšto apeigos liko Siksto kopličioja, kurios sienos padengtos Mikelandželo „Paskutiniojo teismo“ freskomis

Savuoju krikštu Jordano upėje Kristus pradėjo didžiąją atpirkimo misiją

Jėzaus Krikštas ir atpirkimo misija

Užbaigdamas Kalėdų liturginį laikotarpį popiežius Benediktas XVI priminė, kad savuoju krikštu Jordano upėje Kristus pradėjo didžiąją atpirkimo misiją, prisiimdamas žmonijos kaltės naštą. Šventasis Tėvas apie tai kalbėjo sausio 13-osios – Kristaus Krikšto šventės – susitikime su maldininkais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldos proga.

Popiežius priminė Šventojo Rašto pasakojimą apie tai, kaip pranašo Jono pakrikštytam Jėzui brendant iš vandens ant jo nusileido balandis – Šventoji Dvasia ir iš prasivėrusios dangaus pasigirdo patvirtinantis Dievo tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Iš tikrųjų šis pirmasis viešas Jėzaus pasirodymas po trisdešimties metų privataus gyvenimo Nazarete buvo be galo įspūdingas ir jį stebėję mokiniai iš karto nusekė paskui Kristų (Jn 1, 35 – 40), tapdami jo išpažinėjais ir ištikimais apaštalais.

Jėzus savo krikštu apsiskelbia kaip „Kristus“, tai yra iš karto parodo savąjį išskirtinumą, kadangi tas graikiškas apibūdinimas išvertus į hebrajų kalbą reiškia „Mesijas“, tai yra „pateptasis“. Tačiau skirtingai nei žydų karaliai ar aukštieji dvasininkai, jis „buvo pateptas ne aliejumi, bet Šventąja Dvasia“, – sakė Benediktas XVI. Ir vienu metu čia pasirodo visa Švenčiausioji Trejybė: Dievo Sūnus su Šventosios Dvasios bei dangiškojo Tėvo ženklais.

Popiežius priminė, kad Kristus norėdamas būti pakrikštytas turėjo įveikti Jono pasipriešinimą, kuris iš pradžių, matyt, nelabai suprato, kad Išganytojas tokiu būdu norėjo patvirtinti savo visišką klusnumą Tėvo valiai (plg. Mt 3, 14 – 15). Gilioji tokio žingsnio prasmė iškyla vėliau, Kristaus žemiškojo gyvenimo pabaigoje, jo mirtyje ant kryžiaus ir prisikėlime. „Priimdamas krikštą iš Jono kartu su nusidėjėliais, Jėzus prisiėmė visos žmonijos kaltę, kaip Dievo Avinėlis, kuris „naikina“ pasaulio nuodėmes“, – aiškino Benediktas XVI į šv. Petro aikštę susirinkusiems maldininkams.

Šį didįjį atpirkimo uždavinį Jėzus užbaigia ant kryžiaus, ką jis pats, kaip teigia Luko evangelija (plg. Lk 12, – 50), pavadina „krikštu“. Kančioje ir kryžiaus mirtyje Jėzus „panyra“ į Tėvo meilę, išliedamas Dvasią“, kad tie, kurie įtikėjo, galėtų atgimti iš tos neišsemiamos naujo ir amžino gyvenimo versmės. Per šį Kristaus misijos apibendrinimą Šventasis Tėvas daro išvadą apie Krikšto sakramento esmę: mes pakrikštijome Šventojoje Dvasioje, kad būtume išvaduoti iš mirties vergijos ir „atsivėrus dangui“ gautume priėjimą prie tikro ir pilnatvertiško gyvenimo.

Celebracijai naudotas senasis altorius

Praėjusį sekmadienį popiežius Benediktas XVI suteikė Krikšto sakramentą per Siksto koplyčioje aukotą Kristaus Krikšto liturginės šventės Eucharistiją trylikai kūdikių. Tarp pakrikštytų Vatikano ir jo institucijų darbuotojų naujagimių buvo aštuonios mergaitės ir penki berniukai. Buvo atkreiptas dėmesys, kad šį kartą Šventasis Tėvas savo vieną mėgstamiausių metinių liturgijų celebravo prie Siksto koplyčios senojo altoriaus, stovinčio prie sienos su Mikelandželo nutapytomis garsiosiomis „Paskutiniojo teismo“ freskomis. Po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos pamaldoms į Siksto koplyčią paprastai buvo atgabenama medinė platforma su laikinuoju altoriumi, kad liturgijos vadovas būtų veidu atsigręžęs į dalyvaujančius maldininkus.

Aukodamas šv. Mišias prie didžiojo altoriaus popiežius Benediktas XVI dažnai buvo nusisukęs į kryžių ir tabernakulį, nors pamaldas celebravo itališkai, pagal reformuotą 1970 metų Romos Mišiolą. Vatikano liturginių celebracijų tarnyba, kuriai dabar vadovauja monsinjoras Gvidas Marinis, paskelbtoje notoje paaiškino, kad šį kartą šv. Mišioms nuspręsta nebegabenti platformos su laikinuoju altoriumi, kad nebūtų pažeista Siksto koplyčios, kaip architektūrinio šedevro, grožis ir darna, išlaikant jos pirmykštę šventinę struktūrą. Tai įdomi pastaba, prisimenant, jog po liturginės reformos kai kurių Europos šventovių didieji altoriai iš viso buvo nugriauti, nepaisant jų meninės vertės.

Pradėdamas improvizuotą šv. Mišių homiliją Šventasis Tėvas sakė, kad jis džiaugiasi galėdamas jau trečią kartą, kaip Popiežius, Kristaus Krikšto šventėje teikti pirmąjį krikščioniško gyvenimo sakramentą. „Tai yra vienas iš raiškiausių mūsų tikėjimo momentų“, – tvirtino Benediktas XVI, apmąstydamas gyvenimo slėpinio abu aspektus, kurie susiduria krikšto priėmimo apeigose: žmogiškojo gyvenimo, kurio pradžią reprezentuoja neseniai gimę kūdikiai, ir dieviškojo gyvenimo, kurį Dievas suteikia Krikšto sakramentu. Rodydamas į puikiąsias Mikelandželo freskas, nutapytas ant Siksto koplyčios sienų, Šventasis Tėvas sakė, kad jos geriausiai išreiškia Dievo, kaip gyvybės supratimą, o tam patyrimui priešinga yra „mirties realybė“.

Gyvenimo pilnatvės troškimas

Krikšto sakramentu mažieji žmogučiai priima naują „malonės gyvenimą“, kuris įgalina juos „visam laikui, visai amžinybei“ sueiti į asmeninį ryšį su Kūrėju – aiškino popiežius Benediktas XVI. Deja, žmogus per nuodėmę gali pasitraukti iš to naujojo gyvenimo, užsklęsdamas save į padėtį, kurią Šventasis Raštas vadina „antrąja mirtimi“. Tačiau ji žmogui neužsibaigia su žemiškosios kelionės finišu. „Kitiems kūriniams, kurie nėra pašaukti amžinybei, mirtis reiškia tik jų žemiškojo gyvenimo pabaigą, tuo tarpu nuodėmė sukuria tą prarają, kuri sukelia pavojų mus pražudyti visam laikui, jeigu Dievas danguje neišties mums rankos“, – kalbėjo Benediktas XVI.

Toliau aiškindamas krikšto slėpinio esmę, jis nurodė į Dievo išankstinį norą išgelbėti mus iš to pragaro likimo. Todėl įsikūnijęs Jėzuje Kristuje, Jis pats nužengė iki pat mirties prarajos dugno, kad kiekvienas žmogus, netgi tas, kuris yra taip giliai įkritęs į nuodėmės bedugnę, jog daugiau nebemato dangaus, galėtų surasti Dievo ranką. Į tą ranką įsitvėręs žmogus vėl gali pakilti iš tamsybių liūno ir išvysti šviesą, kuriai yra sukurtas. „Visi mes jaučiame ir savo vidumi suvokiame, kad mūsų egzistencija yra troškimas tokio gyvenimo, kuris pasiektų pilnatvę, tai yra išganymą, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Toji gyvenimo pilnatvė ir yra mums suteikiama Krikštu“.

Kristaus egzistencijos tikslas – duoti žmonijai būtent Dievo gyvybę ir Jo meilės dvasią, kad kiekvienas žmogus galėtų semtis iš šio niekad neišsenkančio išganymo šaltinio. Dėl šios priežasties ir krikščionys tėvai neša savo vaikus prie krikštyklos kiek įmanoma greičiau, žinodami, kad gyvybė, kuri jiems buvo suteikta, šaukiasi pilnatvės, išganymo, kurį tik Dievas gali duoti. „Tuo būdu tėvai tampa Dievo bendradarbiais, perduodami savo vaikams ne tik fizinę, bet ir dvasinę gyvybę“, – pabrėžė Popiežius.

Baigdamas homiliją, jis kreipėsi į pakrikštytų naujagimių tėvus, sakydamas, jog tam, kad mergaitės ir berniukai išaugtų sveiki ir stiprūs, jiems reikia materialinės globos ir dėmesio. „Tačiau dar yra svarbiau ir tiesiog būtina, kad jie pažintų, mylėtų ir ištikimai tarnautų Dievui, kad pelnytų amžinąjį gyvenimą, – sakė Šventasis Tėvas. – Brangūs tėveliai, būkite jiems pirmaisiais liudytojais autentiško tikėjimo į Dievą!“ Tam reikia klausytis Dievo Žodžio ir medituoti, kuo dažniau bendrauti su Eucharistiniu Jėzumi. Benediktas XVI linkėjo, kad šioje nuostabioje, bet nelengvoje misijoje tėvams padėtų jų vaikų šventieji globėjai, kurių vardus jie gavo priimdami Krikšto sakramentą.

© 2008 „XXI amžius“