|
Apie
pavydą, šmeižtą ir intrigas
Gintaras VISOCKAS
|
Per 1991-ųjų sausio 13-osios
įvykius žuvusios Loretos motina
Stasė Asanavičienė apgailestauja,
kad kiekvienais metais Lietuvos
valdžios dėmesys ir pagarba
to meto aukoms vis blėsta
Autoriaus nuotrauka
|
Iškilmingi Sausio 13-osios minėjimai Lietuvoje
jau baigėsi. Oficialioji valdžia iš Seimo tribūnos pasakė gražių
kalbų, Antakalnio kapinėse Vilniuje padėta vainikų, gėlių. Taigi
šis straipsnis tarsi ir pavėluotas, tačiau kartu amžinai aktualus.
Mat su 1991-ųjų sausio 13-ąją po sovietų kariškių tankais tragiškai
žuvusios Loretos Asanavičiūtės motina Stase Asanavičiene kalbėjomės
ne apie pompastiškus ir dažnai nenuoširdžius valdiškus renginius,
skirtus Sausio 13-osios aukų atminimui pagerbti. Su pensininke S. Asanavičiene
šnekėjomės apie nuoskaudas, susikaupusias per 17-a nepriklausomybės
metų. O nuoskaudų ne tiek jau mažai. Atvirai pasakysiu: kai kurie
žuvusios L. Asanavičiūtės motinos Stasės pastebėjimai šokiravo.
Ne sykį savęs klausiau: ar tikrai taip gali būti? Pasirodo, gali.
Dabar tikiu, kad
gali.
|
|
Laimėjo
žmonių meilė
Vytautas Landsbergis
Mielieji susirinkusieji į šiuos reikšmingus Maldos
pusryčius.
Pamąstykime, ką reiškia Vilniaus ir Lietuvos Sausio
13-oji, kodėl ši data minima ir turi būti plačiai žinoma?
Naujųjų laikų Europoje tai retas, išskirtinis
įvykis beginklių geros valios žmonių pergalė, aukojant gyvybes,
prieš ginkluotą piktavalį blogį.
Meilė ir neapykanta, gėris ir blogis ši priešprieša
amžina, todėl ir Sausio 13-oji nebuvo vietinis įvykis.
|
|