Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Laisvė, pareiga ir atsakomybė

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Prezidentas Valdas Adamkus ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonijoje Antakalnio kapinėse

Už ką žuvo tie Lietuvos vaikai, kurių atminimą kasmet pagerbiame iškilmingais posėdžiais ir pamaldomis? Už Tėvynės laisvę, už savo valstybę, už šalies ateitį – tai įprasti ir aiškūs atsakymai. Tačiau ar šiandien taip suprantame laisvę, ar taip suprantame savo valstybę ir jos ateitį, kaip suprato jie? Tik sąžiningai atsakę į šį klausimą susiesime atmintį su gyvenimu. Neatskirsime minėjimų nuo to, kas šioje salėje ir visame krašte vyksta kiekvieną dieną.

Laisvė buvo ypatingas žodis visiems lietuviams, tą šaltą naktį išėjusiems į Vilniaus gatves. Kai šiandien iš politikų lūpų, iš televizijos ar radijo girdime žodį „laisvė“, tai dažniausiai kalbama apie visai kitus dalykus. Sakomos frazės, kuriose būtų daug geriau laisvę pakeisti atsakomybe. Tai yra, sakyti ne prekybos laisvė, bet atsakinga prekyba, ne žiniasklaidos laisvė, bet atsakinga žiniasklaida, ne reklamos laisvė, bet atsakinga reklama ir taip toliau. Sausio 13-osios didvyriai laisvės siekė per pareigą ir atsakomybę. Per pareigą iki mirties. Šiandien laisvė dažnai deklaruojama, kad būtų galima išvengti pareigos ir atsakomybės.

Kas yra sava, savo valstybė? Tai valstybė, kuri gina savo žmones, ypač silpniausius. Po Sausio 13-osios įvykių buvo svarstančių, kad tuometiniai vadovai nesiėmė reikiamų priemonių žuvusiems apsaugoti. Nesunku suprasti, kad vienintelė tokia priemonė galėjo būti kapituliacija, nepriklausomybės siekio atsisakymas. Bet kodėl vis grįžtama prie vadinamųjų „istorinių klaidų“, užuot paklausus, kaip šiandien ginami žmonės? Kalbu ne vien apie tai, kaip ginami kenčiantys nuo skurdo, nepriteklių, neįgalumo. Kalbu apie priemones, kurios gintų gyvybes – nesulaukiančias net gimimo, žūstančius per avarijas, mirtinai nusigeriančius ar pakeliančius prieš save ranką dėl depresijos ir psichozių. Kas bebūtų pasiūlyta gyvybėms ginti, visuomet atsiranda neva svarbesnių dalykų. Gyvybės lieka neapgintos, nes moterys turi reprodukcines teises, o važiuojantys automobiliais – teisę pirkti degtinę degalinėse. Gyvybėms kyla vis nauji pavojai, nes verslas turi teisę į maksimalų pelną, o politikai – teisę į verslo paramą.

Kas dar labai svarbu, kad valstybę galėtume laikyti sava valstybe? Savą valstybė – tai valstybė, kuri siekia būti teisinga visiems ir kiekvienam. Aš netikiu, kad kas nors laisva valia dėtų galvas už plėšikų gaują. O būtent taip šv. Augustinas pavadino valstybę, kuri nėra valdoma teisingumo. Popiežius Benediktas XVI cituoja šiuos rūsčius žodžius savo enciklikoje „Dievas yra meilė“. Jis primena, kad būtent „Teisingumas yra visos politikos tikslas ir todėl vidinis matas“.

Greta svarbaus klausimo: „kaip čia ir dabar įgyvendinti teisingumą“, visuomet iškyla svarbesnis: „kas yra teisingumas“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad praktinis protas, reikalingas šiam sprendimui, „nuolatos apvalytinas, nes jo etinis aklumas, atsirandantis viršų paėmus interesui bei galiai, yra niekada iki galo nepašalinama grėsmė“ (Deus Caritas est, 28).

Nuo galingų interesų grupių įtakos, jų spaudimo valdžios žmones bandoma apsaugoti lobizmo, interesų derinimo ir kitais įstatymais. Tačiau ar įstatymo raidė gali ginti labiau, nei tvirti įsitikinimai? Ar neapsaugotų politikų geriau aiškus etinis apsisprendimas, kas yra gera ir bloga, kas svarbu, o kas – atsitiktiniai dalykai? Įsitikinimas, kad elgiasi teisingai ir garbingai, vedė bei palaikė Lietuvos žmones Sausio 13-ąją. Toks įsitikinimas, kaip liudija istorija, buvo pavojingas, net mirtinai pavojingas. Laisvės gynėjai drauge gynė ir teisę į kiekvieno įsitikinimus. Gynė teisę įsitikinimus laisvai reikšti, jais vadovautis. Tačiau pasirodo, kad ir šiandien Lietuvoje pavojinga turėti įsitikinimus. Kaip liudija pastarųjų savaičių įvykiai, žiniasklaida nekliudoma rengia organizuotus puolimus ir prieš paprastus žmones, ir prieš parlamento narius. Pamina jų orumą būtent už jų įsitikinimus.

Sausio 13-osios didvyriai, tarp kurių dauguma buvo jauni žmonės, siekė išsaugoti jauną valstybę. Ar šiandien daug daroma, kad valstybė būtų išsaugota? Tie, kurie dainomis pasitiko sovietų tankus, turėjo aiškų žvilgsnį į tėvynės ateitį. Deja, matau, kad daugelio dabarties veikėjų supratimas apie Lietuvos ateitį labai nykus. Dienų dienas diskutuojama apie verslo interesus, žvalgantis galimų rėmėjų. Tačiau pristinga laiko švietimo, mokslo, šeimos, sveiko gyvenimo būdo reikalams. Ar daug parlamentarų, kurie nuoširdžiai rūpinasi, koks subręs Lietuvos jaunimas, kokia – sveika, o gal visiškai suirusi – šeima augins kitą kartą. Ar dažnas gali paminėti, jog per kadenciją kažką realiai nuveikė padėdamas tėvams bei mokytojams apsaugoti nepilnamečius nuo smurto, alkoholio, narkotikų, trumpalaikių malonumų propagandos?

Laisvės gynėjai tikėjo savimi, tikėjo Lietuvos ateitimi. Tikėjo, kad jiems padeda Dievas. Sunku tikėti, kad tau padeda Dievas, jei viduje nesi tikras, jog stoji už teisybę ir tiesą, jog gini žmones ir tikrą reikalą. Linkiu Lietuvos žmonėms, linkiu valstybės vadovams ir šiandienos politikams būti laisvės gynėjų dvasios įpėdiniais. Tai yra, gyventi ir elgtis taip, jog visuomet galėtum tikėti – man padeda Dievas.

Kalba Seime minint Sausio 13-osios aukas

© 2008 „XXI amžius“