|
Skausmo, vilties ir pergalės diena
Giedrius Grabauskas Karoblis
Greitai sukasi laiko ratas. Galima sakyti, kad nuo tos dienos užaugo viena karta. 1991 metais ant laisvės aukuro galvas paguldė 23 žmonės. Keturiolika žuvo Sausio 13-ąją. Bet iki to momento buvo ilgas kelias laisvės link. Pokario metais Lietuvos miškuose žuvo apie 30 tūkstančių partizanų, daug žmonių mirė lageriuose, tremtyje, o ir vėliau, 1960-1986 metais, kai kurie politiniai kaliniai mirė kalėjimuose ar buvo KGB nužudyti be teismo nuosprendžio. Kunigo Juozo Zdebskio nužudymas ryškus to pavyzdys. Nepavykus jo nunuodyti, 1986 metais KGB darbuotojai suorganizavo avariją, kurioje ir žuvo šis neeilinis žmogus, kunigas, pasižymėjęs savo pamokslais ir misionieriška veikla.
Tik paskelbę Nepriklausomybę pajutome spaudimą iš Kremliaus. Propagandinis karas kulminaciją pasiekė 1990-1991 metais. 1991 metų sausio pradžioje į Lietuvą atvyko Vladislavas Ačialovas ir Valentinas Varenikovas, jau pagarsėję generolai, pasižymėję Tbilisyje 1989 metų balandį. Čia jie vadovavo sovietiniams kariniams daliniams, žiauriai slopinusiems taikių žmonių demonstracijas. Šioje akcijoje buvo nužudyta 20 žmonių. V. Ačialovas tuo metu buvo SSRS gynybos ministro pavaduotojas, V. Varenikovas sausumos kariuomenės vadas. Jie įsikūrė Vilniuje, Šiaurės miestelyje, iš ten palaikė ryšį su Maskva. V. Ačialovas kelis kartus bendravo su M. Gorbačiovu. Tuo metu parengiamas planas, kaip užimti svarbius strateginius pastatus Vilniuje. Kadangi SSRS vadovybė svyravo ir nesiryžo naudoti jėgos visu pajėgumu, planas buvo vykdomas tik iš dalies. Daugybė žmonių iš visos Lietuvos saugojo strateginius objektu, o daug aukų būtų pakenkę ,,perestroikos kūrėjų įvaizdžiui. Tad ryžtasi šturmuoti tik Lietuvos radijo ir televizijos pastatą ir televizijos bokštą. Taigi, karingųjų generolų nusivylimui, ,,tikros tvarkos atkurti nepavyko. Vėliau abu šie generolai dar ne kartą pasižymėjo V. Ačialovas ir V. Varenikovas dalyvavo 1991 metų rugpjūčio puče Rusijoje, o 1993 metais buvo tarp pagrindinių spalio mėnesį Maskvoje įvykusio maišto organizatorių.
Visi, kurie tomis lemtingomis sausio 11, 12, 13 dienomis buvome Vilniuje prie Parlamento, jautėme tą ryžto ir vilties būseną. Ten susirinkę žmonės buvo susirūpinę, tačiau nusiteikę ginti laisvę. Nesusvyravome, atsilaikėme prieš spaudimą, prieš ginklais žvanginančią blogio imperiją. Tą ryžtingą nuotaiką palaikė ir tuometiniai Lietuvos lyderiai, buvę disidentai, dvasininkai. Iš visos Lietuvos susirinkusiems ginti parlamentą žmonėms dažnai kalbėjo Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, tiesiogiai su žmonėmis bendravo Algirdas Patackas, Kazys Saja, kunigas Robertas Grigas rengė pamaldas po atviru dangumi. Sausio 11 dieną įvykęs Spaudos rūmų šturmas neįbaugino Lietuvos žmonių. Pasiryžusių ginti nepriklausomybę vis daugėjo. Žmonės paromis budėjo prie Parlamento, Lietuvos radijo ir televizijos, prie televizijos bokšto, kitų svarbių objektų. Naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją Vilniuje prasidėjęs Televizijos ir radijo komiteto ir televizijos bokšto šturmas buvo kruvinas vietoje žuvo 13 žmonių, sužeista apie 700 šimtus, kai kurie iš jų sunkiai. Tai, kad mirė tik vienas iš sunkiai sužeistų, irgi tam tikras stebuklas, nes ligoninėse nemažai žmonių buvo kritinės būklės.
Kelios artimai susijusios Lietuvos istorijos datos. Be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios, o be Kovo 11-osios nebūtų Sausio 13-osios. Visos šios svarbios Lietuvai datos susijusios su skausmu, viltimi ir pergale.
Istorija įvertina savo herojus. Užduokime sau klausimą, ar esame laisvi, ar tikrai laisva šiandien Lietuva? Asmeninės laisvės klausimas yra platus. Daug žmonių mūsų krašte jaučiasi laisvi, yra daug teigiamų pokyčių. Žinoma, dalis žmonių laisvę supranta savaip kaip laisvę meluoti, sukčiauti, girtauti. Šios iškreiptos laisvės kaina karas keliuose, perpildyti kalėjimai ir psichiatrinės ligoninės, įsigalėję klanai, grobstantys valstybės turtą, organizuojantys kontrabandą ir nuodijantys tautą alkoholiu ir narkotikais. Lietuva ir laisva, ir nelaisva. Nelaisvė pasireiškia korupcijos klestėjimu, išdavystėmis, mokytojų, kultūros darbuotojų, pensininkų žeminimu. Gaudami varganas pajamas, jie sunkiai suduria galą su galu. Tada, 1991 metais, jų viltys buvo šviesios... Šių metų sausį sutinkame regėdami propagandinį karą, karą, kurio tikslas įgyti teisę netrukdomai skleisti alkoholiu pagrįstą ,,mirties kultūrą. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sako: ,,Negaliu nutylėti cinizmo viršūnę pasiekusių teiginių, esą alkoholio propaganda yra lemiamas Lietuvos sporto ramstis. Tauta skandinama alkoholio liūne. Dėl alkoholizmo daug žmonių savo dienas baigė savižudybėmis ar leidžia beprasmį gyvenimą visuomenės užribiuose. Tenka pradėti metus nuo lemtingo pasirinkimo išlaikyti ar atsitraukti prieš agresyvų verslo spaudimą.
Lietuvos laisvė pasireiškia pilietinės visuomenės stiprėjimu, tūkstančiai Lietuvos žmonių sąžiningai darbuojasi, ugdo jaunimą, gyvena tikrą, pagarbos vertą gyvenimą. Tėvynės meilė pasireiškia kasdienybėje. Žymus pokario partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas teigė: ,,Ne visa numirs su žmogumi... Tėvynės meilė nemari... Jei savo gyvenimą pagrįsime vertybėmis, jei gyvensime su Dievu kasdienybėje, jei gerbsime gamtą, kultūrą mūsų kraštas atsigaus. Poeto Justino Marcinkevičiaus dramoje ,,Mindaugas skamba tokie žodžiai ,,Mes mėgstam didelius žodžius Tėvynė... O kas gi ta Tėvynė? Juk tai mes. Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, tai ir Tėvynė bus teisinga.
Prisiminkime žuvusius už laisvę, prisiminkime tikras vertybes. Gerbdami žuvusius už laisvę, Tėvynę, aplaistytą jų krauju, kurkime jų atminimo vertą Lietuvą.
© 2008 XXI amžius
|