|
Šimtmečio pergalė turėtų ne griauti, o stiprinti tradiciją
Edmundas Simanaitis
Laisvės gynėjų diena tolydžio įgauna naujo skambesio. Po lemtingų kruvinojo sausio įvykių Vilniuje, kai buvo užimti Spaudos rūmai, kai 13-osios naktį tankų vikšrais buvo traiškomi beginkliai televizijos bokšto gynėjai, okupantas tikėjosi, kad bebalsė ir apakinta Lietuva bus paklupdyta smūgiu į širdį Pskovo smogikai šturmuos Parlamento rūmus, elitinė dalis tautos atstovų bus sušaudyta vietoje ir sutrypta, kiti deputatai išvaikyti. Čia pat Kremliaus propaganda paskelbs apie stichiškai kilusį sovietų liaudies pasipiktinimą, fašistų valdžios nuvertimą ir sovietinės santvarkos atkūrimą.
Kremlius negalėjo patikėti, kad po pusę amžiaus trukusio teroro, tremčių, žudynių ir smegenų plovimo tauta turės jėgų sukilti ir ryžtingai ginti savo teisę gyventi laisvai. Juk Vilnių gynė beginkliai gynėjai iš visų Lietuvos miestų ir kraštų!
Maskvai ne mažiau netikėtas buvo stebėtinai tiksliai ir ryžtingai koordinuojamas operatyvus žinių apie įvykius Vilniuje perdavimas laisvajam pasauliui ir nuolatiniai tarptautine teise paremti skelbimai per visas įmanomas bei išlikusias žiniasklaidos priemones ir diplomatiniais kanalais, kad Lietuva į jokį sovietų sojuzą niekada nebuvo įstojusi, todėl atmetami visi Kremliaus primygtiniai siūlymai tartis dėl išstojimo iš Sovietų Sąjungos sąlygų.
Tautos valia demokratiniais rinkimais išrinktas parlamentas atkūrė pavergtos šalies Nepriklausomybę. Laisvojo pasaulio didieji dar nesiryžo išgirsti atgimusios Lietuvos balso. Jie buvo stipriai paveikti pirmojo ir vienintelio sovietų prezidento Gorbačiovo kalbų apie neįtikėtinus stebuklus padarysiančią perestrojką.
Gerokai keista, kad Vakarų sovietologai neįžvelgė esminio dalyko visa perestrojka buvo planuojama ir turėjo vykti pagal visagalio maskviškio cėka nurodymus, kontroliuojant tai pačiai sovietinės visuomenės vadovaujančiai ir vairuojančiai jėgai kompartijai. O tai reiškė, kad jokios verslo ar visuomeninės iniciatyvos nėra ir būti negali dėl pačios totalitarinės sistemos prigimties.
Lietuva buvo pirmoji šalis, ištrūkusi iš narvo. Todėl Sausio 13-osios įvykiai vertintini kaip įspūdinga, neturinti analogų pasaulio istorijoje beginklės tautos pergalė prieš totalitarinį režimą, turėjusį praktiškai neribotą karinę galią. Kurį laiką šių įvykių metinės buvo minimos kaip dar viena gedulo diena, nors iš tiesų Sausio 13-oji yra šviesi ir džiaugsminga šimtmečio pergalė. Demokratijos pasaulyje kovoms pasibaigus visada tradiciškai pagerbiamos aukos, o paskui švenčiamas laimėjimas.
Jonavos kultūros centro salė buvo pilnutėlė. Susirinkusieji pagerbė žuvusiųjų atminimą, buvo išneštos prie paminklų jiems skirtos gėlės. Sugiedojus Tautišką giesmę, koncertavo sostinės ansamblis Inmezzo, vadovaujamas daugelio konkursų laureatės doc. Aušros Stasiūnaitės ir dar trijų jos mokinių solisčių: Evelinos Jurkutės, Linos Urniežiūtės, Ievos Kaminskaitės ir pianistės Nijolės Baranauskaitės. Koncerto programoje klasika, liaudies ir populiarios nūdienos dainos. Ansambliečių dainavimo ir sceninio judesio darna stebino išradingumu ir publikos buvo labai šiltai sutikta.
Nesiimu paaiškinti kodėl, tačiau šiame šventiniame iškilmingame renginyje nedalyvavo nė vienas iš rajono valdžios atstovų nei meras, nei vicemeras, nei administratorius, nei jo pavaduotojas nerado reikalo ar pristigo laiko pasveikinti susirinkusius jonaviečius šventės proga. Vilniuje ar Kaune tokių akibrokštų nepasitaiko. Vietos valdžia turėtų susirūpinti savo prestižu.
Šalia Jonavos Ruklos gyvenvietėje dislokuota stambi kariuomenės įgula. Tradiciškai būrys ar būrelis karių su karininkais visada apsilankymu pagerbdavo miesto gyventojus, dalyvaudavo valstybinėse šventėse ar atmintinų dienų minėjimuose. Šįmet pirmą kartą po daugelio metų Laisvės gynėjų dienos minėjime kartu su miesto piliečiais net simboliškai nedalyvavo nė vienas uniformuotas kariškis.
Nesinorėtų šio įvykio sieti su neseniai įvykusiu įgulos vado pakeitimu. Tačiau Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas byloja, kad agresijos atveju priešinasi Tauta ir kiekvienas pilietis, taigi ir kario uniformą dėvintis asmuo, ir civilis. Žinoma, ten nerašoma apie privalomą kariškių ir civilių bendrą minėtinų dienų pagerbimą, tačiau kodėl griauti sveikas pilietines tradicijas, kurios jau bemaž du dešimtmečius gyvuoja?
Jonava
© 2008 XXI amžius
|