|
Rinkimų pasažai
Petras KATINAS
Jau visiškai aišku, kad Lietuvoje galutinai susiformavo nauja politinė valdančioji klasė ar, kitaip tariant, klanas. Nesvarbu, kaip tai pavadinsi. Svarbu esmė valdančiosios biurokratijos ir verslo sąjunga. Ir šis klanas aiškiai pademonstravo, jog pasirengęs viskam, kad išliktų valdžioje. Biurokratijos ir verslo (dažnai labai neaiškios kilmės) sąjunga labiausiai atsiskleidė praėjusiais metais premjerui Gediminui Kirkilui ir jo Vyriausybei kuriant vadinamąjį nacionalinį investuotoją naujos atominės elektrinės statybai. Vyriausybė dar gruodžio 19 dieną, paskubomis pritarusi derybų su NDX energija rezultatams dėl nacionalinio investuotojo, nesistengdama pakovoti dėl dviejų trečdalių Leo LT projekto akcijų akivaizdžiai parodė, kieno kišenėje sėdi. Netgi pasigirdus paties patriarcho A. Brazausko kritikai dėl to paskubomis sukurto liūto premjeras visiškai nepabūgo ir nenėrė į krūmus. Tai išties dar negirdėtas atvejis, kad išdrįstama neklausyti visagaliu ir visažiniu tituluojamo partijos vado. Matyt, premjeras turi tvirtą ir labai galingą užnugarį. Kaip jau įprasta, premjeras ėmėsi gąsdinti, kokios nelaimės užgrius valstybę ir visus jos žmones, jeigu Seimas nepritartų liūto projektui. Esą elektros kainos išaugs iki dangaus, neturėsime nei naujos atominės, nei elektros tiltų į Vakarus ir apskritai pražūsim. Aišku, premjeras tokiu būdu pirmiausia tramdė Seimą, kurio dalis vis dar abejojo, ar susitarimas su NDX energija yra skaidrus, siekė išsiaiškinti, kas slypi už daugelio to susitarimo punktų. Tokius premjero ir socdemų vado žingsnius suprasti galima juk iki šiol valdančioji grupuotė neturėjo daugumos. Nesvarbu, kad vadinamoji opozicija irgi tik vaidino opoziciją. Dabar sulipdyta ir ta oficialioji dauguma. Kas pažadėta Naujosios sąjungos (socialliberalų) vadui, irgi dideliam pokiliminių žaidimų meistrui, galima tiktai spėlioti. Bet kad pažadėta, tai jau tikrai juk iš liūto išpešti galima nemažai. Kvepia ne šimtais milijonų, o milijardais.
G. Kirkilui ir socdemams ta parlamento dauguma dabar ypač reikalinga. Ir ne tik dėl to neaiškaus Leo LT. Reikia skubėti rinkimai į Seimą neišvengiamai artėja. Reikia spėti prištampuoti visą krūvą sau ir finansiniams rėmėjams reikalingų palankių įstatymų. Tuo labiau kad į grobį taikosi paksininkai ir darbiečiai. Ir dar visiškai neaišku, kuo tie rinkimai baigsis. Net rimti apžvalgininkai ir politologai prognozuoja, kad į būsimąjį Seimą nepateks net 100 dabartinių parlamentarų. Tad verstis per galvą reikia. Žinoma, pradžiai paleisti į laisvę tą nelemtą liūtą, kuris tampomas už ūsų jau devynis mėnesius. Ne be reikalo A. Paulausko dešiniąja ranka tapęs parlamentaras Vaclovas Karbauskis, kuris labai stengėsi paskelbti Tėvynės sąjungą teroristine organizacija, dabar šypsosi iki ausų. Ko nepasakysi apie Taikos ir teisingumo seimūnus. Nors norom nenorom tenka sutikti su paksininkų frakcijos seniūnu Valentinu Mazuroniu, pareiškusiu, jog nuo to, kaip bus išspręstas klausimas dėl nacionalinio investuotojo, priklausys, kas realiai valdys Lietuvą artimiausius dešimt metų. Bet ką čia samprotauti, kas valdys. Jau ir taip aišku, kad tas pats biurokratų ir finansinių grupuočių klanas, kuris niekur nedings ir po rinkimų. Nesvarbu, kad į valdžią gali ateiti ir kiti asmenys vis tiek viską tvarkys tie patys trigalviai ar kitokie slibinai, kurie jau net nebeslepia savo galvų.
Deja, tai rodo ne politinės sistemos tobulėjimą per atkurtosios nepriklausomybės metus, o visišką degradaciją. Pagrindinis tikslas pasiektas: valdžia visiškai atsiskyrė nuo visuomenės, piliečių ir tapo tik stambiojo kapitalo tarnaite. Tai pavojinga tendencija, ypač žinant, kad labai didelė to kapitalo dalis kontroliuojama iš didžiosios kaimynės. Tos pačios, su kuria draugauti ir, gink Dieve, nereikšti jai jokių pretenzijų ragina ne tik Užsienio reikalų ministras ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Ir tai dar ne viskas. Aiškiai suburžuazėjusioje vadinamųjų socialdemokratų partijoje prasidėjo bruzdesys, kurį galima pavadinti netgi maištu. Partijoje susikūrė Socialinio teisingumo frakcija, kurioje, be jaunojo Algirdo Paleckio, patekusio į didelę premjero ir naujojo partijos lyderio nemalonę, atsirado ir jo tėtušis europarlamentaras J. Paleckis, jo kolega ir partijos garbės pirmininkas A. Sakalas bei, žinoma, Vytenis Andriukaitis. Tai jau išties kažkas visiškai naujo LKP LDDP Socdemų istorijoje. Nors, tiesą sakant, nelabai norisi tikėti, kad tiems maištininkams iš tiesų rūpi ta baisi socialinė praraja. Matyt, kur kas svarbiau numesti jauką pasivadinusių kairiaisiais rinkėjams, kad anie, balsuojantys už tarybines šlapdešres ar apskritai išsiilgę sovietmečio, nepasuktų pas paksininkus ar darbiečius. Tokių požymių esama per akis. Ir, be abejo, tokių dar daugės. Visų pirma dėl grėsmingo kainų augimo, kuris vis dar didėja. Todėl tinkamas laikas išmesti socialinio teisingumo kortą. Gal dar prie tų socialinių rūpintojėlių kompanijos prisijungs ir partijos veteranas Mykolas Burokevičius. Juk ne be reikalo šiomis dienomis interviu vienam dienraščiui samprotavo, kad Lietuva vis tiek pasuks socializmo keliu, o valstybingumas įgaus socialinį turinį, toliau vyks tautų draugystės ir suartėjimo procesai. Tokių samprotavimų negalima vadinti sukriošusio bolševiko paistalais. Kuo gi skiriasi jaunojo Paleckiuko šnekos nuo draugo Mykolo? Ypač apie tautų draugystę. O ta draugystė reiškia viena sugrįžimą Maskvos glėbin. O socialinio teisingumo šūkis išmestas pačiu laiku ir gali ne vienam naivuoliui apsukti galvą. Bet skelbiant šūkius apie įsisiautėjusio kapitalo pažabojimą, visiškai nustumiamos į šoną tokios vertybės kaip lietuvybė, patriotizmas ir apskritai aktyvi pilietinė pozicija. Žinoma, reikia sutikti su publicistu Sauliumi Stoma, pareiškusiu, kad palankiausias dabar būtų centristinis krikščioniškos demokratijos socialinis modelis, kuris pamažu atkurtų pažeistą teisingumą ir paprasto žmogaus orumą. Tačiau kas atkurs tą modelį? Kur ras tribūną to modelio idėjoms skleisti? Pagaliau ar atsiras toks (išskyrus prof. V. Landsbergį), kuris prisiims mūsų tautinio atgimimo šauklio Vinco Kudirkos žodžius, pasakytus dar Varpo laikais, 1893 metais: Lituanus sum: lithuania nihil a me alienum puto! (Esu lietuvis ir nieko, kas lietuviška, nelaikau sau svetima). Nesvarbu, kad V. Kudirka tai pasakė perfrazuodamas romėnų poetą Terencijų, pareiškusį: Homo sum: humani nihil a me alienum puto (Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima).
© 2008 XXI amžius
|