|
Per vaizdus į širdį
Vanda Rakauskaitė
Praeitų metų lapkričio pabaigoje, Katalikių moterų draugijos pakviestas, Šiauliuose lankėsi Uliūnų klebonas kun. Algimantas Keina. Į susirinkusius kunigas prabilo ne vien žodžiais iš savo gausios videotekos atsivežė keletą gražiai sumontuotų vaizdajuosčių, kurių vienoje buvo Sausio 13-osios įvykiai, kitoje mons. Alfonso Svarinsko įkurto Mūšios parko atidarymo vaizdai.
Juostą Sausio 13-osios aukos ir artimųjų skausmas kvapą užgniaužę žiūrėjo susirinkusieji ašarų pilnomis akimis. Daugelis yra ir patys dalyvavę. Mirtis tada pasirinko tik keturiolika, bet grėsė visiems. Su vieninteliu ginklu malda, giesme ir daina Laisvės gynėjai nesitraukė iš kovos lauko. Visi prisimena, kaip lemtingiausią momentą (beje, tai nebuvo įrašyta demonstruojamoje juostoje) susitikimo svečias kun. A. Keina iš Parlamento lango pradėjo kalbėti rožančių. Vėliau pats pasakojo abejojęs, ar po tiek ateizacijos metų bus jam pritarta, ar minia supras. Bet minia bemat įsijungė į galingą Sveika Marija ataką. Ir Marija parodė, kad Lietuva ne veltui nešioja Marijos žemės vardą beginklės pergalės kitaip nepavadinsi, kaip Jos rankų stebuklu.
Žuvusiųjų gedėjo ir lydėjo į kapų kalnelį visa tauta. Kas tiesiogiai, kas prie televizorių. Juostoje iš arti užfiksuoti visų didvyrių amžinoj rimty sustingę, aukos didingumu spinduliuojantys veidai, karstai tarp gėlių, po kryžiais ir Trispalvėm. Greta skausmo sukaustyti artimieji... Gatvėse tūkstantinės minios.
Antroji juosta taip pat pasakojimas apie aukas už Tėvynę. Tik čia žuvusieji Lietuvos ąžuolai ne karstuose po kryžiais ir Trispalvėm, o basi (batus pasivogė stribai), pusnuogiai, nuplėšytais rūbais, kruvini ir purvini ant gatvės grindinio... Nei motulės, nei tėvelio, nei sesės šalia... Okupanto pakalikai juos užkas kažkur vėjų nugairintame žvyrduobėje ar sumes į senus durpynus, kad neliktų kapavietės ženklo, kad būtų užmiršti ir dingtų iš istorijos.
Bet jie nedingo. Istorija, sakoma, yra staklės, kuriomis audžia Dievas. Mons. Alfonso Svarinsko įkurtasis Mūšios parkas tapo milžinkapiu ne tik Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos partizanams. Čia jų aukos kančia prasmingai susieta su Kristaus Kryžiaus kančia keturiolikoje kryžių. Penkioliktasis skirtas JAV prezidentui R. Reiganui, pavadinusiam SSRS blogio imperija.
Juostoje įamžintos visos Mūšios parko pašventinimo iškilmės. Visi kun. A. Keinos susukti filmai turi didelę išliekamąją vertę, nes, anot jo paties, tie filmai nėra aktorinė vaidyba, ne romanų ekranizacija. Šiemet sukanka 15 metų nuo šito garsaus parko įkūrimo. Galėtų į tą nuostabų gamtos kampelį metinėms iškilmėms rinktis ne vien žilagalviai, lagerius iškentę žuvusiųjų bendražygiai, ne vien oficialūs kviestiniai, bet ir minios žmonių, ypač tų, kurie aną 1991 metų sausį be miego ir sušalę budėjo laisvės sargyboje. Ar jie ne partizanų bendražygiai? Ar ne bendražygiai ir tie, kurie, rizikuodami asmenine laisve, leido Rūpintojėlius, Kronikas, platino juos, reiškė protestus okupantams pareiškimais? Metinės Mūšios parko šventės galėtų tapti gražiomis, blaiviomis (pagal įkūrėjo nuostatą nė lašo alkoholio!), dvasinį tautos atgimimą žadinančiomis maldos, vienybės ir dainų šventėmis.
Šiauliai
© 2008 XXI amžius
|