|
Laimėjo žmonių meilė
Vytautas Landsbergis
Mielieji susirinkusieji į šiuos reikšmingus Maldos pusryčius.
Pamąstykime, ką reiškia Vilniaus ir Lietuvos Sausio 13-oji, kodėl ši data minima ir turi būti plačiai žinoma?
Naujųjų laikų Europoje tai retas, išskirtinis įvykis beginklių geros valios žmonių pergalė, aukojant gyvybes, prieš ginkluotą piktavalį blogį.
Meilė ir neapykanta, gėris ir blogis ši priešprieša amžina, todėl ir Sausio 13-oji nebuvo vietinis įvykis.
Ten, Lietuvoje, dar kartą susidūrė du pasauliai. Vieną jų kildiname iš žmonijos Mokytojo, kuris gyveno beveik prieš 2000 metų, buvo laikomas dailidės sūnumi iš Nazareto ir pasakė prieš pat savo žemiškąją mirtį: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris gyvybę už draugus atiduoda. Tai iš Jono evangelijos.
Gyvendami ideologizuotame pasaulyje galime girdėti čia ir ideologinę maksimą. Romėnai sakydavo: saldu mirti už tėvynę. Bet kažin, ar jie kitiems pripažino kitų tėvynę. O Jėzus sako už draugus, tarp kurių jau nebėra nei žydo, nei graiko, tik visi vieno Tėvo vaikai.
Jie myli Tėvą, kaip Tėvas juos, tad ir jie vieni kitus kaip broliai ir seserys. Tokia yra meilė aukščiausia širdies tiesa. Toks yra mokymas, kaip žemėje turi būti, ir nors išmokti sunku, niekas nepaskelbė geresnio mokymo.
Iš jo suprantame, kad draugas evangeline prasme tai artimas, mylimas, brolis ir sesuo. Tėvas davė dar ir galią iš visų seserų, Ievos dukterų, išsirinkti vieną vienintelę; o tai ar kitai seseriai išsirinkti iš visų žemiškųjų brolių vieną vienintelį.
Antikristo mokiniai, nepripažįstantys artimo meilės, o skelbę ir tebeskelbiantys neapykantos ideologiją, mėgina kartais vartoti tuos pačius žodžius, tiesiog juos pavogti. Taip žodžiai draugas, kuriuo 19-20 amžių sandūroje kreipdavosi ir lietuviška liberalioji inteligentija, po to Genosse, camerati netrukus buvo vartojami prasmėmis, kurios galėtų skambėti ir kaip camorrati. O buvo ir tovarišč, čia jau sovietų pasivogtas rusiškas žodis uzurpatorių valdžios ir jai lojalių pavaldinių santykiams apgaulingai įvardyti. Atitinkamai šis žodis ir skambėdavo: arba iš apačios pataikaujama, arba iš viršaus paniekinančia gaida. Kalinių, tremtinių niekada nevadindavo tovarišč tai buvo draudžiama.
Iš štai Lietuva, 1991 metų sausio tryliktoji. Naktis prieš 17 metų.
Dešimtys tūkstančių artimųjų mylimųjų, sujungtų vieningo jausmo, nors šiaip tarpusavy nė nepažįstamų. Ir jų nekenčiantys, niekinantys svetimi kareiviai stiklinėmis akimis. Nežinia, ar už tų akių yra dar kõkios sužalotos sielos, ar tik aklas paklusnumas šėtono įsakymui: eik, mušk, žudyk.
Agresorių lūpose skamba nebent keiksmai, o TV bokšo gynėjų lūpose malda ir du paprasti žodžiai. Vienas jų, tai Lie-tu-va, kuris tūkstančių balsais reiškia laisvės troškimą ir tėvynės meilę. Taip, Lietuva tada reiškė ne geografiją, o laisvę, smurto ir vergijos atmetimą.
Kitas šauksmas užpuolikams tiesiai į veidą: ką jūs darot, fašistai?
Taip kadaise sakė Mokytojas: jie nežino, ką daro.
O apibūdinimas fašistai vertė sovietų kareivius pamatyti save lyg veidrodyje. Ir priekaišas ką jūs darot reiškė: susipraskite, žmonės.
Liudininkų aprašymuose randame vaizdą: žudynėms pasibaigus, kai televizijos bokštas jau užimtas, žuvusieji ir sužeistieji išvežti į ligonines, ištuštėjusio mūšio lauko pakrašty stovi šarvuotis su raudona žvaigžde, o jame sėdi rusų kareivis ir verkia.
Jeigu verkia tai žmogus. Keturiolikos gyvybių kaina išgelbėta viena siela.
Tokia ir Federico Fellinio filmo Kelias pabaiga. Brutalus primityvas, bemaž gyvuliško gyvenimo personažas tampa žmogumi.
Atsišaukia ir I. Ibseno Pero Giunto dramos pabaiga: tuščiai po pasaulį išsišvaisčiusį avantiūristą gyvenimo pabaigoje išgelbsti viena ištikima Solveigos meilė.
Kokia bus mūsų kelio, Lietuvos kelio, pabaiga? O Rusijos kelio?
Ar atgimimas ir išsigelbėjimas, ar žlugimas užsipylus nuodais?
Apaštalas Paulius klausė savęs ir visų: kas aš būčiau, jei meilės neturėčiau? Ir atsakė: būčiau niekas.
Taip ir mes, jei meilės neturėsime, būsime niekas. Ir iš Lietuvos, ir iš Jungtinės Karalystės, ir iš Europos gali likti vien piktas, bailus ir godus niekas.
Todėl evangelijos Mokymas yra kvietimas gyventi, būtent gyventi meilėje.
Sausio 13-ąją likome gyventi. Tada kovą su tankais laimėjo žmonių meilė vieni kitiems, visiems artimiesiems, tūkstančiams aplink, laisvės ir tėvynės meilė.
Nedažnai taip atsitinka. Žinokime ir nepamirškime.
Ačiū visiems.
Kalba pirmuosiuose Lietuvių Maldos pusryčiuose
Londone sausio 12-ąją
© 2008 XXI amžius
|