|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną
(Tęsinys. Pradžia Nr. 2,
4)
V. Mykolaičio-Putino studentės kitaip galvojo: jos padarė išvadą, jog jų profesorius iš tiesų ilgisi realios, žemiškos, tikros, o ne fiktyvios meilės. Jos pradėjo jį įsimylėti ir jausti pareigą jį išvaduoti iš meilės kančių. Bet tai darė labai nedrąsiai, labai kukliai ir atsargiai. Iš to nieko neišėjo, nes jų profesorius buvo dar nedrąsesnis, dar kuklesnis, dar santūresnis. Tada atsirado viena, kuri ryžosi rimtai ir drąsiai, kantriai ir atkakliai jį sau laimėti. Profesorius ilgai svyravo ir abejojo, ilgai blaškėsi ir kankinosi, negalėdamas nei jos išsižadėti, nei pasiryžti ją realizuoti. Tada, man rodos, ta mergaitė ir už save, ir jį padarė sprendimą, jog vis dėlto pagaliau reikia susituokti.
Nesusituokusiems drauge gyventi abiem atrodė labai nepadoru. O čia reikėjo plačiai bendrauti su visuomene, kasdien vaikščioti į universitetą ir jaunų studentų masėms skaityti paskaitas, dalyvauti jų pobūviuose. Tad reikia oficialiai susituokti, reikia legalizuoti šią meilę. Tada bus patogiau, drąsiau ir jaukiau gyventi ir bendrauti su visuomene. Bet kaip tai padaryti? Tada Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Turėdavo teisę tuokti tik klebonai. Bet joks kunigas nesutiks kunigo sutuokti. O atsisakyti kunigystės profesorius vis nesiryžo.
Katalikų Bažnyčios administracija buvo įpratusi pro pirštus žiūrėti į kunigų bendravimą su moterimis ir griebdavosi viešų administracinių priemonių tik šiam bendravimui iškilus į viešumą. Lietuvos žinių dienraštis, valstiečių liaudininkų organas, norėdamas kiek galima daugiau kenkti savo politiniams varžovams krikščionims demokratams tiesiog specializavosi kunigų bendravimus kelti į viešumą. Kova su kunigų gaspadinėmis buvo pasidariusi jų mėgiamiausiu kovos arkliuku. Jos nesidžiaugė, jog kai kurie kunigai grįžta į natūralų gyvenimą ir išsižada celibato, bet tiesiog su davatkišku įniršiu puldavo tuos nelaiminguosius. Tada ir katalikų visuomenė turėdavo juos pasmerkti ir jų išsižadėti.
V. Mykolaitis-Putinas nusprendė tyliai ir ramiai susituokti užsienyje ir toliau pasilikti kunigu ir turėti jau legalią žmoną.
Jaunieji nuvyko į Rygą ir civiliškai susituokė, bet Lietuvos žinios tai išuostė ir stambiu riebiu šriftu paskelbė, jog kunigas V. Mykolaitis-Putinas Rygoje susituokė su Emilija Kvedaraite. Tai jau viešas skandalas, kurio V. Mykolaitis-Putinas nesitikėjo.
Dabar Vilkaviškio kurijos jis buvo atskirtas nuo bažnyčios ir ekskomunikuotas. To jis nenorėjo, bet tai įvyko jau prieš jo valią. Tai jis giliai ir skaudžiai pergyveno. Bet su katalikų visuomene nesusipyko. Katalikų visuomenė tada buvo smarkiai tautininkų valdžios aplaužyta.
Tada ji išgyveno gilią krizę, tada ji buvo netekusi savo dinamizmo ir agresyvumo. Ji tenkinosi tik ramiu savo gyvenimu. Ji nepuolė V. Mykolaičio-Putino, niekuo jo neapkaltino ir buvo patenkinta, kad jis nepaskelbė jokio manifesto, jokio ideologinio pareiškimo. O V. Mykolaitis-Putinas tylėjo, matyt, ir toliau pasiliko tyliu kataliku, besilaikančiu krikščioniškos pasaulėžiūros. Jis tik tyliai, ramiai pasitraukė nuo Židinio žurnalo redaktoriaus pareigų, nes jo leidėju buvo ateitininkų studentų sąjunga. Taip pat tyliai, labai taktiškai, pasitraukė nuo studentų ateitininkų korporacijos Šatrija garbės pirmininko pareigų. Katalikų spauda ir visuomenė ir toliau pasiliko jam atvira ir draugiška.
Ir jis čia nieko neprarado, o dar laimėjo naujo didelio populiarumo liberalinėje visuomenėje. O jei jis būtų drįsęs padaryti kokį nors viešą ideologinį pareiškimą, tai tuojau būtų kilusi audra, kuri būtų jį nušlavusi iš katalikų visuomenės, ir katalikų gausi spauda būtų jį piktai ir žiauriai puolusi. Bet jis savo taktu, savo diplomatiškumu, savo kuklumu ir nusižeminimu to išvengė. Visa tai tik sustiprina anksčiau mano paskelbtas tezes. Ir šios jo vedybos, ir šis jo kunigystės išsižadėjimas jo kūrybai davė naujų motyvų ir impulsų ir sustiprino jo funkcionalizmo pažiūras: viskas gerai, kas teigiamai veikia jo kūrybiškumą.
O šis funkcionalizmas tada jam buvo bene aukščiausias jo ideologijos principas. Kunigystė ir celibatas būtų slopinę jo kūrybą, o jų išsižadėjimas ją išlaisvino, ją paįvairino, vadinasi, jo gerai pasielgta, tokioje galvosenoje galima įžiūrėti ir pragmatizmo pradų: viskas teisinga, kas naudinga. Tad apie kokį nors heroizmą, kokią nors revoliuciją ar pasaulėžiūros lūžį čia netenka kalbėti. Protingai ir ramiai apsispręsta elgtis taip, kaip naudingiau, kaip patogiau.
Nacistinės vokiečių okupacijos metu mūsų didieji rašytojai Vincas Krėvė ir Balys Sruoga negalėjo ramiai žiūrėti į jų siautėjimą, į jų kruviną terorą. Juodu drauge su kitais nuoširdžiais lietuvių patriotais kiekviena proga prieš tai drąsiai protestavo. Juodu ir kavinėse nesivaržė garsiai savo protesto reikšti. Nacistai ant abiejų siuto ir ruošėsi su jais susidoroti. Vieną naktį jie sučiupo Balį Sruogą ir išvežė į Štuthofo konclagerį. V. Krėvei tuo metu pasisekė pasislėpti, ir jis toliau slapstėsi po kaimus. V. Mykolaitis-Putinas ne mažiau už šiuos minėtus rašytojus neapkentė nacių agresijos ir piktinosi jų siautėjimu Lietuvoje. Bet jis nelankė kavinių, nevaikščiojo į susirinkimus ir niekur garsiai neprotestavo. Jis tada tyliai rašė antitarybinius eilėraščius, nes tai buvo visiškai nepavojinga ir net naudinga, ir juos net atspausdino ribotu egzempliorių skaičiumi. Ir nė vienam nacistui neatėjo į galvą kibti prie V. Mykolaičio-Putino, ir jis išvengė vokiečių teroro. Jam neteko nei slapstytis ir kankintis konclageryje. Tai buvo santūrumo pasekmė. Bet šiom savybėm nepasižymėjo nei Vincas Krėvė, nei Balys Sruoga, nei Vydūnas, ir jiems už tai teko labai brangiai užmokėti.
Atsargumas ir santūrumas, pragmatizmas ir funkcionalizmas, kuklumas ir nusižeminimas jiems buvo visiškai svetimi ir nepriimtini dalykai. O V. Mykolaičiui-Putinui visos šios savybės buvo kaip antroji prigimtis.
Antrą sykį Lietuvoje įsigalėjus tarybinei santvarkai, V. Mykolaitis-Putinas labai išsigando dėl savo antitarybinių eilėraščių. Jis išvyko į kaimą, į savo žmonos tėviškę, lyg atgailaudamas pasidarė paprastu kaimo darbininku ir net buvo pasiryžęs ten pasilikti visam laikui. Jis nesigriebė vulgarių pataikavimo priemonių, bet buvo sunerimęs, išsigandęs, nusižeminęs kaip žemės dulkė, kuklutis.
Bet gulinčių niekas nemuša ir jau atgailaujančių niekas nebaudžia, ir galingiesiems labai patinka, kad jų labai bijo, kad iš anksto dreba prieš jų galybę. Ir jį maloniai kviečia vėl grįžti į Vilnių prie savo reikšmingo darbo, ir jis grįžta. Toliau universitete skaito savo lietuvių naujosios literatūros kursą. Prisideda prie tarybinės lietuvių literatūros ugdymo ir organizavimo. Išrenkamas net tarybiniu akademiku. Toliau rašo ir spausdina žavius putiniškus eilėraščius, parašo artimą tarybinei literatūrai puikų romaną Sukilėliai, parašo ir reikalingą pjesę, į lietuvių kalbą verčia A. Mickevičiaus poeziją.
Pasirodo spaudoje ir visos jo kūrybos dešimties tomų rinkinys. Jį gerbia ir skaito ir antitarybinis pogrindis, ir užsienin pasitraukę lietuviai, ir visa tarybinė lietuvių visuomenė. V. Mykolaitis-Putinas vėl populiariausias Lietuvoje rašytojas ir poetas. Ir jam niekas nepavydi, niekas prieš jį neintriguoja ir niekas jo nepersekioja, nes jis ir toliau labai kuklus, ramus ir nusižeminęs, klusnus ir santūrus, atsargus ir labai taktiškas, vengiąs ką nors įskaudinti. Ankstyvesniom savo nuodėmėm atpirkti eilėmis pagarbina Spalių revoliuciją, Staliną, darbo liaudį, griežtai pasmerkia Pasternaką. Bet drauge ligi pat savo mirties niekad nebuvo išsižadėjęs savo krikščioniškos ir tautiškos lietuviškos pasaulėžiūros.
Bet tuo pačiu metu labai užjaučia represuojamus ir juos atsargiai remia materiališkai ir morališkai, kai kuriuos net bando ginti ir neiškenčia neparašęs sintetinio aštraus antitarybinio eilėraščio, kuris tuojau pasklinda po visą šalį. Bet jam už tai geraširdiškai atleidžiama, ai, tik mažytis nesusipratimas, tai tik mažytė smulkmena, bet nė vienam kitam rašytojui tai nebūtų dovanota! O V. Mykolaičio-Putino šis dvylipumas toks natūralus, tiesiog organiškai susijęs su jo visa prigimtimi ir jo visu gyvenimu, jog jis jau nešokiruoja nei visuomenės, nei kritikos.
Visa tai rašydamas, aš nenoriu pažeminti nei jo asmenybės, nei jo kūrybos, o tik iškelti ir pabrėžti jo pragmatinę išmintį, kuri tokį didelį vaidmenį suvaidino ir visame jo gyvenime, ir visoje jo kūryboje. Didžiulių permainų ir istorinių sąvartų epochoje padėjo jam išvengti didesnių katastrofų ir laimėti sau didžiulio populiarumo. Tik tikiuos, jog tai nebus paversta sektinu etalonu, kas žinoma, padarytų daug žalos ir kūrybai, ir žmonių moralei, ir visuomeniniam gyvenimui.
V. Mykolaitį-Putiną aš pirmąsyk išvydau 1920 metais Ateitininkų konferencijoje Kaune. Aš tada buvau Rokiškio gimnazijos penktos klasės moksleivis, aštuoniolikos metų jaunuolis. Aš tada jau buvau skaitęs viską, ką ligi tol jis buvo atspausdinęs, ir pats rašiau eilėraščius, ir piešiau lyrinius tapybos piešinius. Jo eilėraščiais tada labai žavėjaus. Maironis, Binkis ir Putinas man tada buvo mėgiamiausi poetai. Daugelį jų mokėjau iš atminties. Jie tada jau tiksliai reiškė vienišo jaunuolio išgyvenimus, būdingą jaunatvei nerimą, gražias jos svajones ir melancholišką jos liūdesį.
V. Mykolaitis-Putinas moksleiviams ateitininkams tada buvo beveik pati poezija. Laimėjus politinę nepriklausomybę, Maironio patriotiniai eilėraščiai jau buvo nebe tokie aktualūs. Binkis mus žavėjo savo eilėraščių dainingumu ir muzikalumu, valstietišku gamtos grožio pajautimu. Bet Putinas virpino intymius mūsų jaunystės išgyvenimus. Jo poezijoje reiškiamas jaunystės nerimas, miglotas meilės ilgesys, herojiškas sakalų skraidymas, pavojingas plaukiojimas po audringą jūrą, pirmieji gyvenimo disonansai mums buvo taip artimi, suprantami ir jaudinantys. V. Mykolaičio-Putino lyrika, atrodo, tada specialiai buvo skiriama jaunuolių ateitininkų auditorijai, ir mes jį pasirodžiusį scenoje, liaudies namų salėje, sutikome entuziastiškais plojimais. Tai buvo aukšto ūgio, lieknas, elegantiškai apsirengęs jaunuolis, mūzų įkvėptas, su paslaptinga veido išraiška. Jis gražiai, patetiškai ir suprantamai pakalbėjo apie grožį ir apie poetinę kūrybą. Vėliau ši jo estetikos paskaita buvo atspausdinta filosofijos žurnale Logose. Jam nueinant nuo scenos, mes triukšmingai plojome ir džiūgavome pirmąkart pamatę ir išgirdę mūsų taip mylimą jauną poetą, specialiai pašauktą tik mūsų, idealistų jaunuolių, išgyvenimams nusakyti.
Antrąsyk V. Mykolaitį-Putiną išvydau 1924 metais didžiojoje universiteto salėje skaitantį paskaitą apie literatūros ir meno kriterijus. Aš tada jau buvau Teologijos filosofijos fakulteto trečio semestro studentas. O jis, baigęs savo filosofines ir literatūrines studijas Friburgo ir Miuncheno universitetuose, buvo pakviestas Teologijos filosofijos fakultete skaityti naujosios lietuvių literatūros kursą ir estetiką. Senosios lietuvių literatūros kursą tada tenai skaitė prelatas profesorius Maironis-J. Mačiulis.
V. Mykolaitis-Putinas toje savo įžanginėje paskaitoje, išdėstęs įvairias estetines ir psichologines pažiūras į meno ir literatūros kriterijus, priėjo išvadą, jog kritikoje nėra visiškai objektyvių kriterijų, jog subjektyvizmas čia neišvengiamas.
Mums, studentams, jo paskaita labai patiko ir turinio, ir formos atžvilgiais. Čia iškeltas subjektyvizmas mums žadėjo kūrybos laisvės teisėtumą ir nesąmoningai mums siūlė vaduotis iš A. Jakšto-Dambrausko jau kelias dešimtis metų skelbiamo objektyvizmo ir dogmatizmo. O paskaitos forma buvo pakili, beveik patetiška, mes jam triukšmingai ir nuoširdžiai paplojome. Bet to paties fakulteto vokiečių kalbos ir literatūros profesoriui J. Eretui šios naujos idėjos nepatiko. Ir jis nesivaržydamas, nesilaikydamas nei kolegiško takto, nei korektiškumo, jau rytojaus dieną savo paskaitose retoriškai kritikavo V. Mykolaičio-Putino paskelbtas mintis. Vėliau jas kritikuodavo ir savo gausiuose privačiuose pokalbiuose su studentais. Ir, žinoma, kai kuriuos jų įtikindavo. V. Mykolaitis-Putinas, be abejo, tai žinojo arba bent jautė, bet niekad nedavė jokio atkirčio.
Jis tylėjo ir kentėjo. Toks jo elgesys jam būdingas nuo pat kūdikystės metų ligi pat mirties. Jis, atrodo, niekad niekam nesiryžo priešintis, niekad nedrįso atvirai, tiesiai ir drąsiai prieš ką nors reaguoti, o orientavosi pagal aplinkybes.
Tas daugiausia jam ir padėjo žengti iš laimėjimo į laimėjimą. Štai 1926 metais, krikščioniškam blokui pralaimėjus rinkimus į Seimą, bendrame Teologijos filosofijos fakulteto dėstytojų ir studentų pobūvyje profesorius J. Eretas įžūliai V. Myko-laičiui į akis drėbė tokią įžeidžiančią repliką: Jūsų tauta kvaila, kad balsavo už socialistus! V. Mykolaitis-Putinas į tai nieko neatsakė, o tik susigūžė ir nuleido žemyn galvą, kai aš, dar studentas, visas suvirpėjau iš pasipiktinimo ir įniršio. Įsivaizduoju, kaip būtų reagavę J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė ar B. Sruoga, jei tokia replika būtų mesta jų adresu, ir kuo tas būtų baigęsi! Bet V. Mykolaitis-Putinas tik susigūžė ir nutilo visam vakarui. Daugiausiai dėl šios savo savybės jis neturėjo ir asmeninių priešų. Bene muši jau gulintį. Tikrai krikščioniška dorybė: jei tau sudavė į dešinį žandą, atkreipk jam ir kairįjį! Bet jei tau suduos ir į kairįjį žandą? Kristus į tokį klausimą nieko nėra atsakęs, nes niekas jo nebuvo jam iškėlęs. O V. Mykolaitis-Putinas turbūt gavęs ir į kairįjį žandą nebūtų reagavęs: nuolankumas, nusižeminimas, iš mažens jam motinos įkvėptas ir kunigų seminarijos žymiai sustiprintas, buvo jo viso gyvenimo norma.
© 2008 XXI amžius
|