Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Gyvenimas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Sveikata

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pilietinį karą Lietuvoje sukelti bandę asmenys iki šiol neįvardinti

Gintaras VISOCKAS

Sausio 28-ąją Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija svarstė Rūtos Grinevičiūtės laidą „Paskutinė instancija“, kuri parodė žurnalistinį tyrimą apie Juro Abromavičiaus veiklą ir paslaptingą jo mirtį Autoriaus nuotrauka

Šių metų sausio 28-ąją dalyvavau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdyje, kuriame garbingi, autoritetingi, apie žurnalistiką nusimanantys įvairių profesijų intelektualai analizavo itin sudėtingą ir subtilų klausimą. Kalbu apie žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės analitinę laidą apie vadinamąjį savanorių pakaunės maištą. Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Editos Žiobienės vadovaujama komisija, oficialiai susidedanti net iš 15-os narių, svarstė, ar laida „Paskutinė instancija“ pasielgė etiškai, 2007 metų lapkričio 20-ąją parodydama žurnalistinį tyrimą apie Juro Abromavičiaus veiklą mūsų ginkluotosiose pajėgose ir paslaptingą šio pareigūno mirtį 1997-ųjų sausio mėnesį. Toks klausimas svarstytas ne komisijos iniciatyva. Šį klausimą iškėlė Seimo socialdemokratų, Naujosios sąjungos ir Valstiečių liaudininkų bei Pilietinės demokratijos frakcijų nariai. Štai kaip skamba oficialios šių frakcijų seniūnų pasirašytos ir Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriui Romui Gudaičiui nusiųstos abejonės: „ar etiška kaltinti mirusįjį ir jau apsiginti negalintį žmogų pasikėsinimu nužudyti nepateikiant jokių įrodymų, priekaištaujant jam, kad jis neatsiribojo nuo tėvo, manipuliuojant filmuota medžiaga?“ Tokį klausimą Žurnalistų etikos inspektorius nusiuntė apsvarstyti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai.

Paliko slogų įspūdį

Būsiu visiškai atviras: komisijos posėdis paliko slogų įspūdį. Šitaip tvirtindamas puikiai suprantu, kad galiu pakliūti į didelę kai kurių komisijos narių nemalonę. Tačiau tai būtent tas atvejis, kai negaliu tylėti. Beje, rašydamas šias eilutes dar nežinojau, ką nusprendė komisija. Veltis į netiesioginę polemiką su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija paskatino principai, kuriais ji vadovavosi analizuodama R. Grinevičiūtės laidą. Pirma, oficialiame Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos tinklapyje teigiama, jog komisija yra sudaryta iš 15-os asmenų (du vis dar nepaskirti). Kiek iš jų dalyvavo sausio 28-osios posėdyje? Specialiai neskaičiavau, bet, drįstu manyti, jog į posėdį susirinko tik šiek tiek daugiau nei pusė.

Žurnalistei R. Grinevičiūtei nebuvo paaiškinta, kodėl ne visi nariai dalyvauja diskusijoje. Žurnalistės net nebuvo pasiteirauta, ar ji sutinka būti svarstoma posėdyje, į kurį neatvyko daugiau nei trečdalis komisijos narių. Šis klausimas, man regis, labai svarbus – mat į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją kreipėsi ne privatūs asmenys, o kelios Seimo frakcijos, turinčios didelę įtaką bent jau šiandieninei Lietuvos politikai. Vaizdžiai tariant, žurnalistės laidą užsipuolė ne kokia nors kaimo močiutė, o valdžioje esančios parlamentarų grupės, kurios, be abejo, žada dalyvauti ir būsimuosiuose Seimo rinkimuose. Todėl galiu daryti prielaidą, jog kai kurie komisijos nariai į posėdį galėjo neatvykti dėl politinių motyvų. Išsigando, pabūgo, nusprendė nesivelti į sudėtingas politines intrigas? Jeigu neatvykimo priežastys būtent šios, jie patys pasielgė amoraliai – neetiškai, nepilietiškai. Mano įsitikinimu, komisijos vadovybė privalėjo paaiškinti žurnalistei R. Grinevičiūtei, kokie nariai ir dėl kokių priežasčių neatvyko į diskusiją.

Vargu ar rimtai ruoštasi posėdžiui

Kad sausio 28-osios posėdyje nedalyvavo daug narių, – nėra didžiausia bėda. Labai svarbu, ar tie, kurie vis dėlto rado laiko ir noro atvykti, yra gerai susipažinę su vadinamojo pakaunės maišto problematika? Žurnalistų žargonu tariant, ar kompetentingi, ar pasiruošę vertinti. Šito teiraujuosi neatsitiktinai. Sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos peripetijomis, Kauno rinktinės savanorių nepaklusnumo akcijos 1993-aisiais priežastimis, 1997-ųjų sausio pabaigoje mįslingomis aplinkybėmis nužudyto J. Abromavičiaus vieša ir užkulisine veikla intensyviai domiuosi nuo pat 2000 metų. Esu sukaupęs maždaug 30 valandų trunkančių diktofoninių įrašų su to meto liudininkais kartoteką. Mano archyve sukauptos beveik visos svarbiausios publikacijos, kuriose bent kiek rašyta apie tuos lemtingus Lietuvai įvykius. Tokių publikacijų – keli šimtai. Ir visos jos skaitytos ne po vieną sykį, svarbiausias mintis pasibraukiant. Sudėjus į krūvą visus interviu, analizes, skaitymus, komandiruotes, išeitų, jog analizuodamas Kauno savanorių veiksmus 1993-aisiais būsiu sugaišęs... bene pusę metų. Šitaip tvirtindamas jokiu būdu nenoriu girtis, jog esu iki galo suvokęs visus giluminius to meto ryšius ir priežastis. Atvirkščiai: kalbėdamas apie pusę metų, atiduotų pakaunės maišto analizei, noriu pabrėžti, jog net šiandien vis dar sužinau naujų, iki tol negirdėtų faktų. O dabar man pasakykit, kaip intensyviai sausio 28-osios diskusijoms ruošėsi į posėdį atvykusieji komisijos nariai? Neatmetu galimybės, jog kai kurie iš jų visai nesiruošė, o jei ir ruošėsi – tai paviršutiniškai, paskubomis. Tokį įspūdį susidariau iš padrikų, nereikšmingų klausimų, adresuotų žurnalistei.

Niekam tikę klausimai

Posėdžio kaltininkei R. Grinevičiūtei tebuvo pateikti vos keli klausimai. Teatleidžia man komisijos pirmininkė E. Žiobienė iš Lietuvos žmogaus teisių centro, tačiau klausimai tądien buvo itin nevykę, primityvūs, liaudiškai tariant, nei į tvorą, nei į mietą. Pavyzdžiui, viena komisijos narė pasiteiravo, kodėl R. Grinevičiūtės laidoje deramai neatsispindi Artūro Paulausko pozicija. Nejaugi sunku suvokti, kad kiekviena televizijos laida nėra begalinė. Todėl net ir į ilgiausiai trunkančias laidas sudedami ne visi faktai, ne visi argumentai, ne visų svarbių pašnekovų pasisakymai. Ypač sudėtinga laidos rengėjams tais atvejais, kai nagrinėjami įvykiai, kuriuose aktyviai dalyvauja jei ne šimtai, tai dešimtys herojų. O vadinamasis pakaunės maištas – būtent toks. Tad į klausimą, kodėl nesuteikta tribūna buvusiam generaliniam prokurorui A. Paulauskui, galima atsakyti tokiais kontrargumentais: o kodėl toje laidoje neatspindėta buvusio ilgamečio savanorių vado Arvydo Pociaus, buvusio KASP Imuniteto tarnybos vadovo Valdo Vito, buvusio parlamentaro Algirdo Patacko, Liudviko Simučio pozicija? Tokių „kodėl“ R.Grinevičiūtei galima pateikti itin daug.

Galų gale galima retoriškai pasiteirauti: o kodėl toje laidoje privalu atspindėti būtent Seimo nario A. Paulausko poziciją? Privalu atspindėti tik todėl, kad toje laidoje A. Paulauską kritikuoja prof. Vytautas Landsbergis? Komisijos nariai iškėlė mintį, esą kritikuojamam asmeniui visuomet privalu suteikti tribūną. Ar tikrai būtina? Sakykit, ar A. Paulauskas pakvietė prof. V. Landsbergį į spaudos konferenciją, kurioje jį kritikavo? Manau, kad į tokius komisijos narių priekaištus deramai atsakė pati žurnalistė. Pasak R. Grinevičiūtės, savo laidoje ji neketino analizuoti parlamentarų veiklos tiriant J. Abromavičiaus nužudymo aplinkybes. Pagrindinis jos tikslas buvo užfiksuoti parodymus tų liudininkų, kurie aktyviai dalyvavo vadinamajame pakaunės maište ir kurie neblogai pažinojo velionį J. Abromavičių. Tokius asmenis žurnalistė kamantinėjo ne veltui. Loretos Graužinienės vadovauta laikinoji Seimo komisija kai kurių liudyti jai panorėjusių žmonių, sakykim, Kovo 11-osios Akto signataro Algirdo Patacko, rimtai neišklausė. Tokių kaip A. Patackas – ne vienas ir ne du. Todėl žurnalistė R. Grinevičiūtė sąmoningai ieškojo aktyvių to meto įvykių dalyvių, kurių pozicija jau ne vienerius metus ignoruojama, nutylima, iškraipoma. O buvęs generalinis prokuroras A. Paulauskas beveik niekaip nesusijęs su tais įvykiais. Susijęs nebent tuo, kad vadovaudamas mūsų prokuratūrai nesugebėjo arba nenorėjo išsiaiškinti, kas ir kodėl susprogdino J. Abromavičių.

Jei nesupratote, čia nepadės ir išsamiausi paaiškinimai

Kita komisijos narė posėdyje paklausė, ką žurnalistė tuo filmu norėjo pasakyti. Ką galima atsakyti į tokį klausimą? Nebent šitaip: ponia, jei nesupratote, tai čia nepadės jokie, net ilgiausi, paaiškinimai. Vis dėlto žurnalistė R. Grinevičiūtė ir į šį klausimą atsakė korektiškai, mandagiai, įtikinamai. Nesu didelis R. Grinevičiūtės kūrybos gerbėjas, ne visuomet su visomis jos išvadomis sutinku, bet būtent filmas apie pakaunės įvykius man paliko gilų įspūdį. Šiuo filmu siekta tikrai taurių, gražių tikslų. Visuomenės dėmesiui pateikta versija buvusių savanorių, buvusių „maištininkų“, buvusių parlamentarų, kurie, skirtingai nei, sakykim, L. Graužinienė ar A. Paulauskas, tuomet itin aktyviai kūrė Lietuvos valstybę. Todėl tokie liudininkai negali neturėti faktų apie to meto įvykius ir į jų požiūrį būtina įsiklausyti. O kad jiems nužudytojo J. Abromavičiaus veikla atrodo itin dviprasmiška, kad jie nelaiko J. Abromavičiaus didvyriu, – tai čia jau kitas sudėtingas klausimas. Beje, jie šios temos niekad nesiruošė eskaluoti. Jie nesiruošė juodinti, kaip teigia J. Abromavičiaus motina, jos sūnaus. Kad įtartini J. Abromavičiaus veiksmai pakaunės maišto metu šiandien iškilo į dienos šviesą, kalti ne jie, o A. Paulausko ar L. Graužinienės sukirpimo politikai. Būtent šie neseniai pamėgino žuvusį J. Abromavičių įvardinti kaip didvyrį. Pastangos J. Abromavičiui suteikti didvyrio statusą negalėjo nesusilaukti reakcijos tų, kuriems šis buvęs Kauno savanorių rinktinės štabo viršininkas labiau primena provokatorių nei patriotą. Ir jų argumentai – tikrai verti dėmesio. Jeigu jau galima priekaištauti žurnalistei R. Grinevičiūtei, tai tik dėl to, kad ji iki šiol nesukūrė laidos tęsinio. Juk faktai, kurie leidžia abejoti kai kuriais J. Abromavičiaus, kaip patrioto, veiksmais, ne visi paminėti toje laidoje, daug jų liko „už kadro“.

Neišmano, bet kritikuoja

Kad šioje istorijoje interesų neabejotinai turi šiandien valdžioje esantys kai kurie politikai, leidžia manyti ir aplinkybė, kad posėdyje dalyvavo Žurnalistų etikos inspektorius R. Gudaitis. Kiek man teko domėtis, Žurnalistų etikos inspektorius Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdžiuose dalyvauja labai retai. Šį kartą atvyko. Kodėl? Kad į komisiją savo klausimus atsiuntė net trijų Seimo frakcijų atstovai, o R. Gudaitis – Seimo paskirtasis pareigūnas? Ar jis gali būti visiškai savarankiškas, absoliučiai objektyvus inspektorius, vertindamas žurnalistinius darbus tais atvejais, kai susikerta parlamentarų ir žurnalistų pozicijos? Čia norėčiau prisiminti vieną kadaise R. Gudaičio viešai pasakytą frazę, kuri, mano supratimu, iškalbinga ir rodo, kad ir pats rašytojas ne visuomet elgiasi etiškai. Omenyje turiu jo sakinį, esą mūsų ginkluotė niekam tikusi – tik varnoms ar žvirbliams baidyti. Maždaug taip jis spaudoje yra įvertinęs mūsų ginkluotųjų pajėgų ginkluotę prieš keletą metų. Be abejo, R. Gudaitis gali turėti savo subjektyvią nuomonę. Tačiau ji privalo būti paremta bent šiokiu tokiu išmanymu. Ar R. Gudaitis išmano ginkluotės reikalus? Pasiremsiu sava patirtimi. Maždaug šešetą metų esu leidęs specializuotą karinį priedą apie mūsų kariuomenę. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek per tuos metus išvydau tiek vietinės reikšmės, tiek tarptautinių pratybų, kiek prakalbinau savų ir užsienio ekspertų. Ypač būdavę vertingi neoficialūs pasikalbėjimai su savais ir užsienio kariškiais ir Lietuvoje, ir Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Švedijoje... Tačiau man niekad nėra kilusi mintis kategoriškai peikti ar kategoriškai girti mūsų ginkluotę – todėl, kad šis klausimas velniškai sudėtingas. Čia neužtenka žinoti, kaip toli lekia iš beatošliaužio pabūklo paleistas sviedinys, kokio storio šarvus jis pramuša. Tvirtindamas, jog mūsų ginkluotė – niekam tikusi, asmuo netiesiogiai pasako, kad štai Rusijos, Lenkijos ar Baltarusijos beatošliaužiai pabūklai yra galingesni. Vadinasi, rašytojas R. Gudaitis, skeptiškai įvertinęs mūsų ginkluotę, privalėtų nusimanyti ne tik apie Lietuvos kariuomenę, bet turėtų būti susipažinęs ir su mūsų artimiausių kaimynių armijomis. Bet ar nusimano? Vargu. Bet vis tiek vertina dalykus, su kuriais yra geriausiu atveju paviršutiniškai susipažinęs. Šis faktas – tarsi ir smulkmena. Tačiau iškalbinga smulkmena, netiesiogiai iliustruojanti ir Žurnalistų inspektoriaus bei Žurnalistų ir leidėjų komisijos galimą sprendimų subjektyvumą arba net tendencingumą.

Negalima tik meluoti

Po posėdžio, kurio metu nebuvo pasakyta, kaip komisija vertina televizijos laidą apie pakaunės įvykius, paprašiau R. Grinevičiūtės pasidalinti patirtais įspūdžiais. Žurnalistė pirmiausia pasidžiaugė, kad į posėdį jos paremti suvažiavo kelios dešimtys tų įvykių liudininkų – Arūnas Stašaitis, Alvydas Pangonis, Algirdas Patackas, Stanislovas Adamonis, Antanas Burokas... Jų replikos posėdžio metu buvo iškalbingos. Pasak žurnalistės R. Grinevičiūtės, toks gausus buvusių savanorių pasirodymas, be abejo, padarė įspūdį tiek komisijai, tiek inspektoriui R. Gudaičiui. Liudininkų sugužėjimas į salę tarsi demonstravo, kad ji, rengdama laidą apie pakaunės įvykius, rėmėsi konkrečiais, neišgalvotais liudininkais, kurie neatsisako savo parodymų net ... pakvipus teismais. Į klausimą, kaip atremtų politikų kaltinimus, esą ji užsipuolė mirusį, jau apsiginti negalintį žmogų, žurnalistė atkirto, kad laidoje analizuojamas ne asmeninis privataus, jau mirusio žmogaus gyvenimas, o 1993-iųjų įvykiai. Karininkas J. Abromavičius buvo oficialus pareigūnas, tuose įvykiuose vaidinęs ne paskutinį vaidmenį. Todėl ji negalėjusi neanalizuoti J. Abromavičiaus veiklos. Žurnalistinei etikai ji būtų nusižengusi tik tuo atveju, jei būtų apsimetusi negirdinti kai kurių J. Abromavičiaus veikla abejoti leidžiančių faktų. Paklausta, ką ji mano apie kai kurių komisijos narių samprotavimus, esą žurnalistas negali pateikti savo asmeninės nuomonės, R. Grinevičiūtė pavartojo žodį „absurdas“. Žurnalistui negalima meluoti, negalima iškraipyti faktų. Visa kita – nedraudžiama. Ji nesuprantanti, kodėl žurnalistas negali turėti nuomonės apie valstybei svarbius įvykius. Juk žiūrovui ir skaitytojui dažnai įdomi ir žurnalisto pozicija. Galų gale kiekviena laida, kiekvienas rašinys, net pats trumpiausias, yra subjektyvus. Subjektyvus dėl to, kad nuo subjektyvumo... neįmanoma pabėgti. Tik tas subjektyvumas privalo turėtų ribas. „Jeigu daiktas yra juodas, negalima rašyti, jog jis baltas“, – svarstė žurnalistė R. Grinevičiūtė.

Priekaištų greičiausiai neišvengs

Paklausta, kokio nuosprendžio ji tikisi iš E. Žiobienės vadovaujamos komisijos, žurnalistė R. Grinevičiūtė neatmetė galimybės, jog komisija, nepaisant visų jos ir jos liudininkų argumentų, būtinai pateiks bent jau keletą priekaištų. Priekaištaus kad ir dėl to, jog į laidą neįdėtas buvusio generalinio prokuroro A. Paulausko komentaras. Taip pat gali priekaištauti, jog vis dėlto neetiška analizuoti jau mirusio, neva negalinčio apsiginti asmens veiklos. Komisija gali neatsižvelgti ir į priežastis, kodėl atsirado būtent tokia laida. Taip, J. Abromavičius pats negali apsiginti. Tačiau jis turi užtektinai įtakingų gynėjų tiek Seime, tiek kitose institucijose. Jo garbė šiandien ginama itin aršiai. O štai jo oponentus bandoma nutildyti pačiais rafinuočiausiais būdais – kad ir tampant po komisijas. Nepalankaus Žurnalistų ir leidėjų komisijos verdikto ji nebijo. Ir vis dėlto ji mano, kad bandymas jos laidą apsvarstyti posėdyje gali būti ne vienintelis, ne paskutinis. Jei bus pareikšta, jog laida parengta neetiškai, žurnalistų etikos inspektoriui R. Gudaičiui atrišamos rankos imtis dar drastiškesnių priemonių – kreiptis į prokuratūrą, kad ši neva imtųsi ginti viešąjį interesą.

Iš tiesų, kur čia tas viešasis interesas? Bent kiek blaiviau mąstančiam piliečiui akivaizdu, jog Rusijos slaptosios tarnybos 1993-aisiais per savo įtakos agentus bandė ir nuginkluoti savanorius, ir bet kokia kaina juos supjudyti su kitomis Lietuvos struktūromis, sakykim, Vidaus reikalų ministerijos daliniais. Kremliui reikėjo pilietinio karo, kad pasauliui galėtų pademonstruoti: štai iš Lietuvos išvedėme savo armiją, o lietuviai bemat tarpusavyje susipjovė. Žodžiu, lietuviai nemoka taikiai sugyventi be rusų kariškių. Šią mūsų nepriklausomybei itin pavojingą Rusijos politiką įgyvendinti bandę asmenys iki šiol neįvardinti. Jų demaskavimas ir būtų tas viešasis interesas, kurį privalo ginti visos Lietuvos institucijos. Beje, ir Žurnalistų ir leidėjų komisija bei žurnalistų etikos inspektorius.

© 2008 „XXI amžius“