|
Norime gyventi saugiai
Benjaminas ŽULYS
Gaisrai daugelio nelaimių priežastis
Kone kasdien pranešama apie kurioje nors šalies vietovėje kilusius gaisrus, jų padarytus nuostolius, kai kada ir žuvusius žmones, gyvulius. Kasdien girdime apie automobilių vagystes, apvogtus butus, įsilaužimus į komercines įmones, kitas įstaigas. Prekybos centre nesi tikras, kad įsigijai kokybišką maisto produktą, kitą prekę. Paprastas mūsų pilietis nėra saugus įvairiose gyvenimo situacijose, ypač mieste, kur gyvena dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių. Nesaugūs ir kaimo gyventojai. Įvairios žinybos savivaldybės, seniūnijos, policijos nuovados, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir jos padaliniai pagal išgales įvairiais būdais informuoja visuomenę, kaip išvengti vienokių ar kitokių nelaimių, apsisaugoti nuo vagių, aferistų, tačiau gaisrų nemažėja, įsibrovimų į namus, įstaigas, automobilių vagysčių taip pat. Vagiliavimas jau tapo kone profesija, pagrindiniu, dažnai ir pelningu kai kurių žmogystų užsiėmimu. Vagiama net iš bažnyčių
Neseniai Kauno Simono Daukanto vidurinėje mokykloje įvyko priešgaisrinės apsaugos specialistų, policijos pareigūnų, vartotojų teisių tarnybos darbuotojų susitikimas su visuomene. O kitą dieną Senamiestyje, Fujifilm galerijoje, buvo atidaryta miesto moksleivių piešinių paroda konkursas Ugnies pavojai ir klasta.
Dažnas kaunietis, važiuodamas, eidamas Jurbarko gatve, regi buvusio gyvenamojo namo pajuodusius, apanglėjusius griaučius su aprūkusiomis langų akiduobėmis. Tai įvykusio gaisro pasekmė. Tokių ir panašių vaizdų išvysime ir kitose Kauno, ir ne vien jo, vietose.
Dažnai raudonasis gaidys atplasnoja ten, kur vyrauja netvarka, aplaidumas, girtavimas, nepaisoma saugos taisyklių. Štai vien pernai Kaune įvyko apie 1200 gaisrų. Priežastys įvairios, tačiau dauguma jų susijusios su minėtais reiškiniais. Nerimą kelia, kad 25 30 proc. gaisrų kyla dėl pernykštės žolės deginimo, ypač kaimo vietovėse. Kiek apie tai rašyta, kalbėta, tačiau kiekvieną pavasarį miestuose ir kaimuose išvysi pieva, lauku vinguriuojančius ugnies liežuvėlius. Nuo jų žūva smulkioji gyvūnija, perintys paukščiai, kitkas. Kai kada užsidega ir netoliese stovintys pastatai. Pernykštę žolę reikėtų naikinti ne ugnimi, o dalgiu. Bet jei kaime dažnas ūkininkas turi dalgį, tai mieste retas jį turi. Tad ką daryti miestiečiams? Priešgaisrinės apsaugos inspektoriaus Rūtenio Lapės nuomone, mieste tuo turėtų susirūpinti gyvenamųjų namų bendrijos, seniūnijos. O gal pasikviesti kaimiečius gimines? Žodžiu, sukis kaip išmanai, svarbu, kad būtų tvarka.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodys ne itin reikšminga, tačiau kai kurių priešgaisrinių taisyklių nepaisymas gyvenamuosiuose namuose skatina gaisrus. Tai parodė kilę gaisrai Vilniuje, Kaune, kitose šalies vietovėse. Į nerakinamus, neprižiūrimus namų rūsius renkasi paaugliai, kitas jaunimėlis, čia geria, rūko. Neatsargiai numesta nuorūka, ypač jei čia pat yra degių medžiagų, ne kartą sukėlė gaisrą. Atsarginiai išėjimai dažnai būna užkrauti rakandais (Vilniaus pavyzdys), tai kelia sunkumų kilus gaisrui, kai reikia skubiai pasitraukti. Neužgesintos nuorūkos metamos į koridoriuose esančias angas liukus. Iš jų kyla dūmai, smarvė, o kai kada ir liepsna. Nepatartina balkonuose laikyti degių medžiagų. Degi gali būti net paprasčiausia medinė kėdė.
Suprantama, priešgaisrinės apsaugos inspektoriai turėtų dažniau lankytis gyvenamuosiuose namuose, bet, deja, jie neturi teisės be buto šeimininko sutikimo apžiūrėti butą, balkoną, rūsį. Ir kiekvienam tikrintojui prieš nosį gali būti užtrenktos durys. Belieka gyventojams priminti, kad šie netvarkingus, aplaidžius kaimynus įspėtų laikytis tvarkos, patartų jiems, kaip dera elgtis, ir pan. Taigi, kaip kitur, taip ir čia labai svarbus visuomenės aktyvumas, nes priešgaisrinės apsaugos darbuotojai kiekvieno žingsnio nesužiūrės.
Saugios kaimynystės grupės
Gyventojų aktyvumas labai svarbus ir apsisaugant nuo butų, automobilių, kito turto vagių. Šie yra įsigudrinę, specializavęsi įvairiose srityse, gerai žino įvairių spynų konstrukcijas, durų įrangą, geba nuo stogo patekti į viršutinių butų balkonus, o iš jų į gyvenamąsias patalpas. Nesaugūs yra ir pirmi bei antri aukštai. O kur dar žmonių užpuldinėjimai, jų apiplėšimai, sumušimai gatvėje, kieme, nerakinamoje laiptinėje ne vien vakare, bet dieną. Daug nusikaltimų lieka neišaiškinti arba įtariamiesiems nekeliamos baudžiamosios bylos dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo.
Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos parengė anonimines anketas ir 47 miestuose buvo apklausti 909 atsitiktiniu būdu parinkti vyresni nei 18 metų Lietuvos gyventojai, vyrai ir moterys. Iš apklaustųjų paaiškėjo, kad 53 proc. jų arba jų šeimos narių yra nukentėję nuo nusikaltėlių, kitus ši nelaimė aplenkusi. Tačiau tik 3 proc. apklaustųjų mano, kad Lietuvoje gyventi yra saugu.
Kaip teigia sukaupta informacija, dažniausiai nusikaltėliai kėsinasi ne į atskirus žmones, bet į jų nuosavybę. Bet pažymėtina, kad apie 30 proc. vagysčių iš butų padaroma dėl to, kad šeimininkai būna neatidūs ir patys, to nežinodami, sudaro sąlygas vogti išeidami iš namų neuždaro langų, durų, prastai laiko pinigus, brangenybes, kitus daiktus. Jeigu namiškiai būtų atidesni, vagysčių būtų padaroma gerokai mažiau, teigia teisėsaugos specialistai. Pavyzdžiui, durys, jų užraktai. Šie turėtų būti sudėtingesni, kad nusikaltėliai sugaištų daugiau laiko juos atrakindami. Dar geriau, kad būtų dveji skirtingų konstrukcijų užraktai tada vagys turėtų sugaišti dar ilgiau, ir per tą laiką kas nors iš kaimynų spėtų apie įsibrovėlius pranešti policijai. Labai atidūs turi būti vaikai neįsileisti į butą nepažįstamų žmonių, nesėsti į nepažįstamo žmogaus automobilį, nesivesti į namus nepažįstamų žmonių, netgi bendraamžių ir kt. Yra daug patarimų, kaip apsaugoti savo automobilį, garažą, mobiliojo ryšio telefoną, apsisaugoti nuo vagišiaus viešajame transporte. Visur reikia atidumo, nuovokos ir šiek tiek žinių.
Dar kol kas naujiena mūsų šalyje kaimynų pagalba. Sakoma, kad geri kaimynai gyvenimo dovana, apie kurią dažnai tiesiog pamirštame, ypač mieste, kur toje pačioje laiptinėje gyvenantys kaimynai tarpusavyje beveik nebendrauja, vieni kitų nepažįsta. O artimiau tarpusavyje susipažinę, pasikalbėję, pabendravę, mes įgyjame ne tik gerų draugų, bet ir pagalbininkų. Juk tarp kaimynų yra tokių, kurie namuose lieka būtent tuo metu, kai jūs dirbate ar atostogaujate. Jie daug ką mato, girdi, pastebi. Policija negali būti visur, o kaimynas yra netoliese ir, esant pavojui, gali nemažai padėti. Reikėtų tik pasikalbėti su kaimynais, gal ir kaimyninių namų gyventojais saugumo tema, pasikeisti telefono numeriais. Dabar visame pasaulyje populiarėja saugios kaimynystės grupės. (Gal manote, kad, pavyzdžiui, Amerikoje, Australijoje, Japonijoje, kitose šalyse nevagiama?) Gal ir mums derėtų sudaryti laiptinės, namo, kiemo saugios kaimynystės grupes. Joms priklausantys žmonės mato, kokie nepažįstami žmonės vaikšto jų namo laiptinėse, apie namus, šalia paliktus automobilius ir kt. Grupėse gali būti vyrai ir moterys, pensininkai, net vaikai šie kartais pastebi daugiau nei suaugusieji. Įtarimo ženklai gali būti įvairūs jei laiptinėje daužomos, gręžiamos, kapojamos durys, gali būti, kad tai ne darbininkų, o įsilaužėlių keliamas triukšmas. Jei nepažįstami žmonės ilgai stoviniuoja gatvėje, lūkuriuoja automobilyje, gali būti, kad jie stovi sargyboje, kol namo viduje darbuojasi jų sėbrai. Apie tai dera pranešti kaimynams, policijai.
Kaune, Pašilės gatvėje, dviejuose gyvenamuose namuose jau veikia tokios saugios kaimynystės grupės. Tai priklauso nuo gyventojų aktyvumo ir kitose šalies vietovėse.
© 2008 XXI amžius
|