Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Gyvenimas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Sveikata

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Viltį nešanti ekumeninė malda

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI pagarbiai sveikina Pasaulio Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius pastorius Samuelis Kobija

Uždarydamas Maldų už krikščionių vienybę savaitę, Šventasis Tėvas vadovavo Mišparams Romos Šv. Pauliaus bazilikoje dalyvaujant įvairių krikščioniškų bažnyčių atstovams. Nuotraukoje – popiežius Benediktas XVI eina ekumeninių pamaldų procesijoje

Popiežius iškelia šv. Pauliaus pavyzdį

Didesnio dėmesio nei kitais atvejais susilaukusi šiemet jau 100-ąjį kartą celebruota Maldų už krikščionių vienybę savaitė Romoje buvo užbaigta šv. Pauliaus atsivertimo šventės Mišparais, kuriems vadovavo popiežius Benediktas XVI dalyvaujant didžiausios ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių tarybos generaliniam sekretoriui, Kenijos metodistų pastoriui Samueliui Kobijai. Tautų apaštalui šv. Pauliui dedikuotoje bazilikoje sausio 25 dieną vykusiose ekumeninėse apeigose meldėsi ir Šventojo Rašto ištraukas skaitė Katalikų Bažnyčios ir aštuonių kitų Bažnyčių ir bažnytinių dienų atstovai.

Mišparuose dalyvavo Maldų už krikščionių vienybę savaitės pradininko, į katalikybę atsivertusio amerikiečių anglikonų dvasininko Polo Vatsono įkurtos pranciškonų Susitaikymo bendruomenės delegacija su dabartiniu jos vadovu kunigu Džeimsu Puljiziu. Šiuo dvasiniu renginiu buvo pažymėta ir 40-ties metų sukaktis, kai ekumeninės savaitės temą ir celebracijai skirtą medžiagą kartu ruošia ir skelbia Popiežiškoji krikščionių taryba ir Pasaulio Bažnyčių taryba. Šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės tema, parinkta pagal šv. Pauliaus raginimą „be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 11), kaip tik siekia pabrėžti ekumeninės maldos svarbą didžiojo vienybės tikslo siekimui.

Mišparams sakytoje homilijoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad šv. Pauliaus atsivertimo istorija ir jo gyvenimo paskyrimas Evangelijos skelbimui patvirtina „ryšį tarp žmogiškųjų pastangų ir dieviškosios malonės“. Todėl užbaigdami Maldų už krikščionių vienybę savaitę dar geriau suvokiame, kad „vienybės kūrimo darbui reikia mūsų triūso ir pastangų, bet visa tai žymiai pralenkia mūsų gebėjimus. Vienybė su Dievu ir su mūsų broliais bei seserimis yra dovana, kurią gauname iš Aukštybių, kuri pateikiama meilės bendrystės tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios forma ir kuri joje auga bei tobulėja“.

Pripažinęs, kad ne žmonių jėgoms nuspręsti ir pasiekti, kada galutinai susivienys krikščionys – „tik Dievas tai gali, todėl, kaip ir Paulius, sudedame visas viltis į maloningąjį, kuris yra su mumis“, Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė būtinybę siekti krikščionių vienybės ir elgtis taip, kaip apaštalas šv. Paulius ragino Tesalonikų tikinčiųjų bendruomenę. Tai reiškia: taikiai sugyventi, rūpintis silpnaisiais, būti kantriais, neatlyginti blogiu už blogį, visada stengtis daryti gera, gerbti dvasinę vadovybę, džiaugtis gyvenimu ir, žinoma, nuolat melstis.

„Visi paraginimai ir paskatos praranda savo stiprybę ir darną, jeigu nėra paremti malda“, todėl ir krikščionių vienybės siekimas bus pasmerktas nesėkmei be nuoširdžios maldos, aiškino Popiežius. Ir tai turi būti ne tik proginiai susitikimai maldoje, bet ištisas maldos gyvenimas, kuris ir atvėrė kelią dabartiniam ekumeniniam sąjūdžiui. Palyginęs ekumenizmą su laivu, Šventasis Tėvas sakė, kad tas „laivas niekad nebūtų palikęs uosto, jeigu nebūtų judinamas galingos maldos srovės ir nebūtų plukdomas Šventosios Dvasios plevenimo“. Kaip tik maldos vyrai ir moterys daugiausia pasiekė spręsdami nesutarimus praėjusiame ekumenizmo amžiuje.

Baigdamas homiliją Benediktas XVI atskirai pasveikino ekumeninėse pamaldose dalyvavusias bažnytines delegacijas ir priminė, kad toje pačioje bazilikoje birželio mėnesį jis inauguruos Šv. Pauliaus metus, skirtus tautų apaštalo gimimo 2000-osioms metinėms. „Tegul jo didžiulis uolumas įtvirtinant mistinio Kristaus Kūno darną padeda mums be paliovos melstis už visų krikščionių pilnutinę vienybę“, – sakė Popiežius.

S. Kobijos optimistinė vizija

Pasaulio Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius pastorius S. Kobija, pasveikinęs Šventąjį Tėvą savo vadovaujamos ekumeninės organizacijos, kurią sudaro 347 Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, vardu, sakė, jog šiuolaikinis ekumenizmas išsivystė tiek iš maldų už vienybę tarp krikščionių, tiek iš maldų už taiką pasaulyje. Tai yra svarbu, kadangi „savo liudijimu Bažnyčia yra viena ir vieninga“ pasaulyje, paženklintame smurto ir pasidalijimų.

„Mūsų pasaulis vis dar paženklintas didelės įtampos: skandalingo skurdo, nelaimių, kuriuos galima įveikti suvienijus jėgas, nepakankamo rūpinimosi kūrinija ir, žinoma, konfliktų bei karų, vykstančių daugelyje šalių“, – sakė pastorius S. Kobija. Būdamas pirmuoju afrikiečiu, vadovaujančiu Pasaulio Bažnyčių tarybai, jis nurodė į savo tėvynę Keniją, kurioje neseniai įvykę prezidento rinkimai sukėlė smurtą ir gentinę priešpriešą. „Bendras visų Bažnyčių liudijimas maldoje už susitaikymą ir tautos išgelbėjimą yra kritiškai svarbus taikos pasiekimui Kenijoje“, – pabrėžė dvasininkas.

Sausio 25 dieną publikuotame interviu Vatikano laikraščiui „L’Osservatore Romano“ jis priminė, kad XX amžiaus pradžioje iškilusi Maldų už krikščionių vienybę savaitė tapo iššūkiu tuomet vyravusiam priešiškumui ir neapykantai, kuris krikščioniškąsias valstybes atvedė į Pirmąjį pasaulinį karą. „Ekumeninis bendradarbiavimas ir paieška vienybės tarp Bažnyčių suvaidino svarbų vaidmenį įveikiant abiejų pasaulinių karų paveldą ir kuriant taikius santykius Europoje, – sakė Pasaulio Bažnyčių tarybos vadovas. – Kas galėjo pagalvoti praėjusio amžiaus pradžioje, kad po kelių dešimtmečių stačiatikiai, anglikonai, liuteronai, reformatai, metodistai, baptistai ir kitų tradicijų Bažnyčios galės kartu darbuotis vienoje ekumeninėje organizacijoje?“

Pastorius S. Kobija išreiškė viltį ir optimizmą, kad XXI amžiuje krikščionys susivienys ir netgi galės dalytis Šventąja Komunija. „Aš turiu ekumeninio sąjūdžio viziją, kad iki XXI amžiaus vidurio krikščionys taps tokie vieningi visur, nepriklausomai nuo konfesinės priklausomybės, kad galės kartu melstis, dalyvauti pamaldose ir būti kartu prie Viešpaties stalo kiekvienoje bažnyčioje“, – tvirtino dvasininkas. Jam, kaip protestantui, tai gal atrodo gana paprasta, tačiau, žvelgiant iš katalikiškų pozicijų, tokia vizija vertintina kaip abejotina dėl paties Eucharistijos šventimo supratimo skirtumo.

Aptardamas konkretų Pasaulio Bažnyčių tarybos ir Katalikų Bažnyčios bendradarbiavimą pastorius S. Kobija priminė, jog Popiežiškoji Krikščionių vienybės taryba kaip pilnateisė narė darbuojasi tos ekumeninės organizacijos svarbiausioje Tikėjimo ir santvarkos komisijoje, kuri koordinuoja daugiašalį tarpbažnytinį dialogą. Jis atkreipė dėmesį, kad savo pontifikato pradžioje popiežius Benediktas XVI pažadėjo remti ekumeninį sąjūdį ir šio pažado laikosi tiek asmeniškai bendraudamas su įvairių Bažnyčių dvasiniais vadovais, tiek skatindamas atitinkamas Šventojo Sosto dikasterijas.

Kalbėdamas apie ekumenizmo sunkumus, pastorius S. Kobija pripažino, jog tenka spręsti sudėtingus tiek teologinius, tiek ir etinius klausimus. Pavyzdžiui, jeigu Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios akcentuoja vyskupo, kaip apaštalų įpėdinio ganytojišką vaidmenį, tai kai kurios Pasaulinės Bažnyčių tarybos narės iš viso tokio vaidmens nepripažįsta. Tačiau šiandien didžiausią įtampa sukelia gal net ne „klasikiniai“ teologiniai klausimai, o moralinės problemos. Daugelio nuomone, nuo esminių moralinių ir etinių klausimų sprendimo priklauso visos Evangelijos priėmimas arba atmetimas ir šiuo atžvilgiu reikia rinktis arba vienybę, arba tiesą.

Taip pat daug diskusijų ir skirtingų reakcijų kelia naujojo sekuliarizmo iššūkis. Neabejotina, kad visiems reikia prisitaikyti prie naujų socialinių sąlygų ir naujojo mentaliteto, apie ką kalba ir Vatikano II Susirinkimo mokymas. Tačiau šiame prisitaikymo procese yra svarbu neprarasti savojo krikščioniško identiteto, neišsižadėti pamatinių vertybių, nepasiduoti reliatyvistinių tendencijų įtakai. Kaip tik šie klausimai ir skatina dialogo bei vienybės kelių paieškas. Ekumenizms yra aktualus kiekvienam, kadangi krikščionių vienybė gali nulemti gyvenimą, o tada ir mirtį. Vienybės siekis yra privalomas Bažnyčios liudijimui pasaulyje – tai ne pasirinkimas, bet svarbi pareiga.

Vengti reliatyvizmo ir sinkretizmo pavojų

Kaip tik tai pabrėžė ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis sausio 24 dieną Romoje priimdamas „Krikščionių vienybės apdovanojimą“, kurį paskyrė Maldų už krikščionių vienybę savaitės pradininko Polo Vatsono įkurtoji Susitaikymo bendruomenė. Minėtas apdovanojimas Popiežiškajai krikščionių vienybės tarybai ir Pasaulio Bažnyčių tarybos Tikėjimo ir santvarkos komisijai suteiktas už vaisingą 40-ies metų bendradarbiavimą rengiant medžiagą ir renginius kasmetinėms ekumeninėms savaitėms.

„Krikščionių vienybė yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymas. Tai ne pasirinkimas – tai įsakymas, šventa pareiga, – kalbėjo kardinolas V. Kasperis. – Jėzus Kristus įsteigė tik vieną Bažnyčią, ir krikščionys turi būti vieningi, kad kartu liudytų pasauliui, kuris tampa vis labiau sekuliarizuotas“.

Ekumeninį dialogą koordinuojančios Šventojo Sosto dikasterijos vadovas taip pat pastebėjo, kad vienybės paieška reikalauja „dvasinio ekumenizmo“, pirmiausia skleidžiamo ekumeninėje maldoje, kuri viešai išreiškiama būtent švenčiant Maldų už krikščionių vienybę savaitę.

Dvasinis ekumenizmas reikalauja tam tikros įžvalgos, kad būtų daromi praktiniai žingsniai kuriant Dvasios įkvėptą vienybę, padalintas krikščionių bendruomenes artinant prie tiesos. „Svarbiausias tikslas yra bendrystė, tačiau tokia bendrystė negali būti vien žmogaus pasiekimas ir visų pirma yra slėpinys“, – aiškino kardinolas V. Kasperis. Būtent dėl to tas pirminis ekumeninis entuziazmas yra kiek priblėsęs ir sparčių susitarimų eiga, buvusi sąjūdžio pirmosiose fazėse, dabar sulėtėjo. Tam, kad reikalai vėl pajudėtų, reikia naujo postūmio – stipresnio, nei gali duoti vien žmogiškos pastangos ir „akademiniai debatai“. Tuo pagrindu ir kilo dvasinio ekumenizmo idėja, kuri sutelkta į objektyvų tikėjimo išpažinimą.

Tai reiškia, kad vadovaujant Šventajai Dvasiai dialogas nukreipiamas į gilesnį Kristaus mokymo supratimą, taip stengiantis išvengti „dvasinio reliatyvizmo ir sinkretizmo pavojaus“, kuris bando sulyginti skirtingų religijų dvasinį patyrimą, jį sujungti arba savavališkai ką nors iš jo pasirinkti. Tuo tarpu yra svarbu išlaikyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus, teigiančius apie Jėzaus Kristaus išganomojo veikimo išskirtinumus ir visuotinumą. Stiprus dvasinis ekumenizmas yra geriausias apsigynimas nuo pagundos sukurti kokį nors „ekumeninį kratinį“ iš įvairių krikščioniškų tradicijų, sumenkinant ir kompromituojant giliai išlaikytą Bažnyčios mokymą vardan parodomosios vienybės.

„Ekumeninis dialogas neturi vesti į dvasinį nuskurdimą, bet sąlygoti abipusį dvasinį praturtinimą, – tvirtino kardinolas V. Kasperis. – Ekumeniniame dialoge mes atrandame kitų tiesą, kaip savo pačių tiesą“. Taigi, per ekumeninį dialogą Dvasia mus veda į visišką tiesos pažinimą, pasidalijimus sukėlusių žaizdų užgydymą ir galutinio katalikiškumo pasiekimą. Kardinolas ta proga priminė Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Ekumeninis dialogas yra ne tik apsikeitimas idėjomis, bet ir apsikeitimas dovanomis“.

Su kardinolu V. Kasperiu pasidalijęs „Krikščionių vienybės apdovanojimu“ Pasaulio Bažnyčių tarybos Tikėjimo ir santvarkos komisijos direktorius, kanadietis anglikonų dvasininkas Džonas Žibo sakė, kad visame pasaulyje celebruota 100-oji Maldų už krikščionių vienybę savaitė priminė „Bažnyčios prigimtį ir misiją“, kuri buvo išreikšta Jėzaus maldoje per Paskutinę Vakarienę įskaitant jo prašymą visų mokinių vienybės, kad pasaulis įtikėtų. „Mūsų dalyvavimo Kristaus kunigystėje regimas ženklas yra mūsų įsijungimas į Jėzaus amžinąją maldą, ypač jo maldą dėl savo mokinių vienovės“, – sakė kun. D. Žibo. Todėl malda už vienybę ragina mus aktyviai melstis, būti Kristumi vienas kitam, pažinti Kristų savo artimajame, jame priimti Prisikėlusįjį.

Užbaigdamas „Krikščionių vienybės apdovanojimo“ įteikimo ceremoniją Susitaikymo pranciškonų bendruomenės generalinis vyresnysis tėvas Džeimsas Puljizis sakė, kad Maldos už krikščionių vienybės savaitės 100-ųjų metinių minėjimo svarbiausias aspektas tikriausiai yra viltis. „Man tai yra kažkas, kas teikia didelį džiaugsmą ir ženklina viltį, kad viskas yra įmanoma, kada mes priklausome ne nuo savęs, bet nuo Dievo Dvasios“.

© 2008 „XXI amžius“