|
Privati valda: kiek joje atjautos ir sąžinės?
Ant mano darbastalio guli maža, proletariškai raustelėjusi Prano Vaičaičio lyrikos knygutė Kas našlaičius priglaus? Ją 1988 metais Vilniuje išleido Vyturio leidykla.
Toje knygeliukėje yra 1897-aisiais sukurtas eilėraštis, kuris dar pirmosiose vaikystės mokyklos Čekiškėje klasėse yra išspaudęs ne tik mano gailesčio ašaras. Prisiminkime: ...Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo / Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai / Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo, / Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai...
Panašius Palangos vaikų rūpesčius šio šimtmečio pradžioje aprašė ir Aleksandra Šilgalytė.
Palangoje, kaip visoje Lietuvoje, deja, deja! vėl sparčiai gausėja išblyškusių, apdriskusių, pragertų, iš labdarų aprengiamų ir geraširdžių žmonių pavalgydinamų vargovaikių. Džiugina begalinės kantrybės, pasiaukojimo reikalaujantis ilgametės Palangos miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkės Emilijos Lapėnienės darbas. O gėrio sėkla dar gaji! Jos bendraminčių sutiksi visose miesto mokyklose, vaikų darželiuose, Palangoje ir Šventojoje. Jeigu būtų daugiau panašių į reto gražumo palangiškių Janinos ir Liudo Siručių šeimyną nedaug Lietuvoje liktų vaikų namų.
Tačiau zoologinio kapitalizmo grimasas pas mus vos ne kasdien patiria ne tik mažieji, bet ir jų tėveliai, beje, tarp jų ne vienas turintis sovietmečio aukštojo mokslo diplomą.
Kontininkuose, netoli Rugelio, galutinai suvokiau, jog socializmas mūsų krašte iš tiesų pasibaigęs. Tądien (pernai rudenį besižvalgydamas miške rudmėsių) netikėtai įlapnojau į dailų, bet svetimą kiemą, ir būčiau jį greit peršuoliavęs, kelią centro link sutrumpinęs, tik staiga įsakmus balsas: Lauk, o paleisiu šunį!!! Privati valda!
Akimoju prisiminiau, jog raudonmečiu SSRS valstybinėje pasienio zonoje daug kur, ypač Nemirsetoje, oro uosto teritorijoje, stovėjo stulpai, kurie net grybautojus griausmingai ir įsakmiai stabdė: Stoj, zaprietnaja zona, strieliat budu! Liepiamoji nuosaka, šautuvas, net rykštė nepadėjo nė vienam komunistui, socialistui, liberalui.
Su žmogumi šnekamasi ir, be dvejonių, susišnekama šiltai, broliškai, bičiuliškai tik reikia norėti susišnekėti. O ypač su vaiku! Kitaip bet kuri siela maištauja.
Todėl ir stojome į Baltijos kelią, kad nebūtume amoraliai žeminami ir prievartaujami, kad atsikratytume socialistinės liepiamosios nuosakos. Tada neklausėme, ar kas aplink turi sąžiningo kapitalizmo, žmogiškai padorios gyvensenos receptą.
Tada, kai viskas buvo aišku, nemanėme, kad buvę lygūs tarp lygių viduriniosios socializmo klasės vaikiukai nepriklausomoje Lietuvoje ir Palangoje kasmet vis labiau blykš, jų rūbeliai plyš, tėveliai girtuokliaus, uostys klijus ir visokius brudus, vaikams pietų nebeduos, o šie tik verks, beviltiškai verks, žvelgdami per Vanagupės ar Kontininkų tvorą į pinigų ir jų nešamų aitvarų gėrybių prikimštą naujalietuvio plėšraus vilkšunio saugomą privačią valdą, kurioje žaidžia sotučiai šeimininko vaikai...
Ir niekas jų negailės, nes nė vienam draugponiui nerūpi nei skurdžiai vaikai, nei elgetos, sviestą retai valgantys, dažnusyk bedarbiai tėvai, nes... Mažas esi ir suprasti nieko negali... Retas dabar turčius turi sąžinę: sotus alkaną užjaučia retai. Dievuli, skaudu ir galvoti!
...Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo... Ir žiūrės, nesistebėkim. Prieš 110 metų Palangoje įsikūrę, čia valdas įsigiję grafai Tyško (ukrainiečių kilmės) Tiškevičiai buvo ne tik pinigais, bet ir aukštos humanistinės kultūros inteligentiški ir dvasiškai turtingi žmonės, tikri sielos aristokratai. Net dabar senieji palangiškiai, iš senelių pasakojimų pažinę Palangos dvaro pirmuosius ponus, juos lygindami su naujųjų laikų elito atstovais tvirtai pasako: Grafai buvo kitokie... Dabar priviso daug agresyvių chamų, kurie su niekuo nieku nesidalija, svetimam vaikui retas saldainį išties... Bet juk dauguma ant jūros kranto valdas įsigijusių ar dar įsigysiančiųjų patys yra išbraidę vargo pievas, o negaili ne tik neturtingo kaimyno vaikų, atsisako remti labdaringas visuomenines-kultūrines akcijas, net iš viso kalbėtis nenori...
Mes vis dar trypčiojame ant socializmo-kapitalizmo slenksčio, kur dvasiškai turtingas buržua Lietuvoje dar nesireiškia asmenybe, o turėtų, jeigu... Jeigu jo dvasinis kraujas Dešimt Dievo įsakymų.
Gediminas Griškevičius
Palanga
© 2008 XXI amžius
|